Sukurti pasaulį iš nieko: fotografės Tanios Serket monospektaklis spalva, šviesa ir kūnu

Savo gyvenimo neįsivaizduoju be kūrybos. Jaunystėje studijavau muziką, grojau fortepijonu, vėliau perėjau į tapybą ir baigiau Vilniaus dailės akademiją. Iki šiol visuomet mane lydi muzika, be galo patinka teatras, o tapyboje didžiausią dėmesį skiriu šviesai ir spalvai. Visa tai aš ir sudėjau į pandemijos laikotarpiu sukurtą fotografijų ciklą „Ant juodos sienos“.

Fotografija mano gyvenime atsirado maždaug prieš tris dešimtmečius. Tuomet su kolege įkūrėme žurnalą, skirtą namų interjerui. Tai buvo pirmasis toks leidinys Lietuvoje: mes žengėme visiškai nauju ir neišbandytu keliu. Aš dirbau meno redaktore. Mano užduotis buvo ne tik rašyti tekstus, bet ir sustatyti fotografavimui tinkamus interjerus. Tai buvo ir iššūkių, ir kūrybos kupina patirtis.

Dirbdama pastebėjau, kad nors interjerą paruošdavau taip, kaip norėdavau, tačiau nuotraukose kažkas būdavo ne taip. Tuomet įsigijau vidutinio formato kamerą ir pradėjau fotografuoti pati. Nuo to laiko fotografija tapo ir mano hobiu, ir mano darbu.

Būtent ši patirtis man atskleidė nepaprastai įdomų dalyką – fotografijoje yra labai svarbūs niuansai, dėl jų tą patį kadrą, tą pačią kompoziciją du fotografai gali padaryti skirtingai. Tas subtilybes gali nulemti vos keli centimetrai, šiek tiek kitas žiūrėjimo kampas, dėl kurio pasikeičia kadro šviesa. O svarbiausia, neabejotinai, yra paties fotografo žvilgsnis.

Ilgainiui fotografija mane atvedė prie kelių projektų, kurie vėliu tapo knygomis. Pirmoji „Interjerai Lietuvoje“ su Saule Mažeikaite, kur rodėme kūrybiškų žmonių namų interjerus. Antrojoje „Gyvenimas už miesto“ pasakojome apie menininkų sodybas, daugiausia dėmesio skirdamos taip pat interjerams ir namų aplinkai. Naujausias darbas knyga „It sustingusi muzika“, skirta Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui. Sudedamoji šios knygos dalis yra fotoalbumas, kuriame – mano išfotografuotas teatro interjeras.

Lygiagrečiai šiems darbams buvau įkūrusi fotostudiją, kurioje fotografavau žmonių portretus, taip pat nemažai nuotraukų buvo panaudota knygų viršeliams. Savo malonumui ir džiaugsmui dariau ir tai, kas išėjo už taikomosios fotografijos ribų: fotografavau miestą, kūriau montažus ir meninius darbus.

Ciklas „Ant juodos sienos“ kaip tik ir yra vienas tokių projektų. Jo pradžia – pirmasis karantinas, kai teko užsidaryti namuose ir maksimaliai apriboti bendravimą bei judėjimą. Priverstinė izoliacija paskatino ieškoti naujo užsiėmimo. Iš nuobodulio juodai nusidažiau namų sieną ir pradėjau eksperimentuoti priešais fotoaparatą.

Man norėjosi sukurti kažką iš nieko. Juoda siena tapo tartum drobe, ant kurios, fone skambant muzikai, ėmiau žaisti šviesa, spalvomis ir kūno judesiais. Šių fotopaveikslų personažu tapau aš pati.

Pradžioje viskas vyko intuityviai, nesąmoningai ir tik vėliau pastebėjusi, kad šie trys komponentai, naudojant ilgą išlaikymą, sukuria savotišką tapymo dažais efektą, pradėjau dirbti kryptingai ir apgalvotai.

Maloniausia būdavo pati įkvėpimo akimirka, kai, žvelgiant į juodą sieną, ateidavo sumanymas, ką ir kaip reikėtų daryti. Maža spalvota detalė ar atsitiktinis judesys virsdavo ženklu ar simboliu. Galbūt šitokį minimalizmą kaip tik ir paskatino karantino apribojimas, kai iki tol savaime suprantami dalykai,  pavyzdžiui, laisvas išėjimas į miestą, staiga tampa nepaprasta privilegija.

Šitokiomis aplinkybėmis ir gimė savotiškas monospektaklis, persmelktas paslapties bei muzikos ritmų.

Fotografijos Tania Serket

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė