Štai ką atskleidė ekspertės:
Jie – pelėdos
I.Nasir teigia, kad žmonės, kurie linkę praleisti pusryčius, paprastai yra vakarinio chronotipo, o tai reiškia, kad jų miego ir apetito ritmai vėluoja. Ji aiškina, kad žmonės, kurie tiesiog „ryte nejaučia alkio“, taip jaučiasi dėl laiko, o ne dėl valios. Žmonės, turintys vėlyvą chronotipą, labiau linkę atidėti savo pirmąjį valgį ir apskritai valgyti vėliau, sako ji, rašoma „Kitchn“.
„Visą dieną sunkiai dirba, o vakare – „švenčia“
B.Sparacino teigia, kad pusryčius praleidžiantys žmonės „dažnai yra žmonės, kurie dieną yra veiksme“. Ji priduria, kad ryte jų dėmesį užima daugybė dalykų (el. laiškai, vaikai, kelionė į darbą ir atgal, užduotys ir kt.), o tada 14 ar 15 val. jie supranta, kad tą dieną beveik nieko nevalgė.
Kava ar energiniai gėrimai gali tapti jų gelbėjimosi ratu, padedančiu ištverti dieną, aiškina ji. Kadangi jie ryte ar visą dieną nevalgo pakankamai, vakare jie gali suvalgyti gausesnius patiekalus, daug užkandžiauti ir vartoti daugiau cukraus, nes organizmas bando kompensuoti deficitą.
Kava tampa valgiu
„Daugelis pusryčių nevalgiusiųjų kofeiną vartoja kaip maisto pakaitalą“, – aiškina B.Sparacino. Ji taip pat teigia, kad daugelis žmonių ryte jaučiasi „gerai“, nes „maitinosi" kava, tačiau vėliau dieną gali patirti „energijos trūkumą, dirglumą ar drebulį“.
Užkandžiavimas visą dieną
„Žmonės, kurie praleidžia pusryčius, nesuvartoja mažiau kalorijų; jie tiesiog jas perkelia į kitą laiką“, – sako B.Sparacino. Tai reiškia, kad šie žmonės gali užkandžiauti visą popietę ir vakarą. B.Sparacino teigia, kad kai kurie žmonės valgo nesąmoningai, ypač prieš ekranus, todėl, anot jos, gali būti sunku atpažinti sotumo jausmą.
Jie gali būti per daug užimti
Remdamasi savo patirtimi dirbant su žmonėmis, kurie praleidžia pusryčius, B.Sparacino taip pat teigia, kad tai dažnai žmonės, kurie chroniškai skuba gyvenime ir sako jai: „Ryte neturiu laiko sau.“ Dažnai šie žmonės yra darbuotojai, patiriantys didelį spaudimą.
Jie gali nejausti alkio signalų
Jei kas nors kasdien praleidžia pusryčius, B.Sparacino teigimu, jis gali būti įpratęs ignoruoti savo kūno signalus. Tai reiškia, kad jis gali būti linkęs valgyti tada, kai jam patogu, o ne tada, kai kūnas jam sako, kad jis alkanas. Ji teigia, kad laikui bėgant „tokiems žmonėms gali būti sunku atskirti tikrąjį alkį, stresą ir nuovargį“.
Gali būti labiau linkę griebtis greitų, saldžių patiekalų
B.Sparacino taip pat teigia, kad jei pakankamai ilgai atidėliosite valgymą, didesnė tikimybė, kad pagaliau pavalgę griebsitės rafinuotų angliavandenių, saldumynų ar greito maisto. Ji šį sprendimą aiškina tuo, kad smegenys sako: „Mums trūksta degalų; duokite man ką nors greito ir lengvo.“
Taigi, ką mums sako pusryčių praleidimas? B.Sparacino teigė, kad žmonių įpročiai dažnai atspindi jų streso lygį, prioritetus ir santykį su savo kūnu. Štai trys jos išvados apie tai, ką pusryčių praleidimas gali pasakyti apie žmogų:
- Jie gali gyventi labai užimtą ir į išorę orientuotą gyvenimą.
- Jie gali būti linkę atidėti arba sumenkinti savęs priežiūrą.
- Jie gali patirti energijos antplūdžius ir nuosmukius, o vėliau dieną dėl to valgyti chaotiškiau.
Žinoma, kiekvienas žmogus yra skirtingas. Pavyzdžiui, vien dėl to, kad praleidžiate pusryčius, dar nereiškia, kad esate per daug užsiėmę ir patiriate stresą.
