Svoris ir stresas: mitai ir realybė
Viešojoje erdvėje daug žinučių, kurias gali paneigti bet kuris, bent kiek studijavęs streso psichologiją: „Svoris auga todėl, kad žmonės „per daug valgo“, „per mažai juda“ arba „per gerai gyvena.“
Šis naratyvas patogus, nes leidžia sudėtingą biologinį procesą sumažinti iki moralinės savikontrolės klausimo.
Ir, žinoma, dietų ar mitybos planų industrijos nuolat ragina: „Duok dar daugiau kontrolės, prievartos ir spaudimo sau, savo kūnui – nusivilk savimi, kritikuok, ir vėl sugrįši naujam dietos planui!!!“
Tačiau šiuolaikiniai psichoneuroendokrinologijos tyrimai rodo visai kitą vaizdą: ilgalaikis svorio augimas daug dažniau susijęs ne su „geru gyvenimu“, o su lėtiniu stresu, nervų sistemos perkrova ir organizmo pastangomis išgyventi.
Svarbu žinoti, kad stresas nėra vien emocinė būsena. Tai viso organizmo biologinė reakcija, apimanti smegenis, hormonus, imuninę sistemą, virškinimą ir energijos apykaitą.
Kai žmogus patiria trumpalaikį stresą, organizmas mobilizuojasi:
- didėja gliukozės prieinamumas,
- aktyvuojama simpatinė nervų sistema,
- laikinai slopinamas apetitas.
Tačiau kai stresas tampa lėtinis – kai nėra atsigavimo, miego, saugumo pojūčio – šis mechanizmas ima veikti priešingai.
Kas tas kortizolis ir kaip susijęs su svoriu?
Vienas svarbiausių veikėjų čia yra kortizolis. Lėtinio streso sąlygomis jo lygis būna padidėjęs arba, ilgainiui, sutrikęs jo paros ritmas.
Kortizolis tiesiogiai veikia riebalinio audinio kaupimą, ypač pilvo srityje, nes šioje zonoje yra daug kortizolio receptorių.
Ir ne, tai nėra „tingėjimo riebalai“ – tai fiziologinė energijos atsargų kaupimo reakcija, kai organizmas „mano“, kad gyvena grėsmės sąlygomis.
Kartu keičiasi ir insulino jautrumas. Nuolatinė įtampa, miego trūkumas, emocinis išsekimas silpnina ląstelių gebėjimą efektyviai naudoti gliukozę. Organizmas pradeda ją kaupti riebalų pavidalu, net jei bendras kalorijų kiekis nėra didelis.
Svarbu pabrėžti: daugybė žmonių priauga svorio ne valgydami daugiau, o valgydami „blogiau“ nervų sistemos požiūriu – chaotiškai, paskubomis, be sotumo signalų, dažnai jau būdami išsekę.
Dar vienas svarbus aspektas – alkio ir sotumo hormonų disbalansas.
Lėtinis stresas didina grelino (alkio hormono) aktyvumą ir silpnina leptino (sotumo hormono) signalizaciją. Žmogus gali jaustis nuolat „nepavalgęs“, net fiziškai suvalgęs pakankamai.
Tai nėra valios trūkumas – tai sutrikusi biologinė signalų sistema, kuri normaliomis sąlygomis veikia automatiškai.
Prie viso to prisideda ir emocinio reguliavimo klausimas. Kai nervų sistema pervargusi, maistas tampa greičiausiai prieinamu savireguliacijos įrankiu. Ne todėl, kad žmogus „nemoka susitvardyti“, o todėl, kad smegenys ieško greito būdo sumažinti įtampą.
Angliavandeniai ir riebalai trumpam padidina serotonino ir dopamino aktyvumą, sukurdami palengvėjimo pojūtį.
Problema ne pats šis mechanizmas, o tai, kad jis tampa vieninteliu. Todėl teiginys, kad žmonės storėja nuo „gero gyvenimo“, neatlaiko mokslinės kritikos.
Natūralus apetitas atsiranda kartu su subalansuotu gyvenimu
Stabilus, saugus, psichologiškai subalansuotas gyvenimas dažniausiai siejamas su geresne savireguliacija, natūraliu apetitu, normaliu miego ritmu ir lankstesne medžiagų apykaita.
Ir priešingai – nuolatinis spaudimas, neapibrėžtumas, emocinis perdegimas ir vidinė įtampa sudaro idealias sąlygas svorio augimui, net jei žmogus „viską daro teisingai“.
Svarbiausia išvada čia paprasta, bet nepatogi: svorio tema nėra vien mitybos ar fizinio aktyvumo klausimas. Tai nervų sistemos, streso biologijos ir ilgalaikio prisitaikymo klausimas. Kol žmogaus organizmas gyvena „išlikimo ir išgyvenimo režimu“, jis kaups atsargas. Ne iš tingumo, bet iš protingos, bet šiuolaikiniame kontekste nebenaudingos biologinės logikos. Tiesiog taip veikia mūsų kūnas.
Todėl, kalbant apie svorį, verta keisti klausimus:
- Ne „ką darau ne taip?“, o „kokioje būsenoje gyvena mano nervų sistema?“
- Ne „kaip save labiau kontroliuoti“, o „kur mano organizmas neturi saugumo ir poilsio“.
Tik šioje vietoje prasideda realūs, tvarūs pokyčiai – be kaltės, be mitų ir be kovos su savimi.
Šis straipsnis autorei leidus perpublikuotas iš jos socialinių tinklų „Facebook“ ir „Instagram“.
