Sekite 15min Google
Pasak I.Girdvainienės, apie neigiamas žindymo metu kylančias emocijas moterys kalba nedrąsiai. Žindymas visuomenėje taip stipriai siejamas su laime ir artumu, kad liūdesį, pyktį ar bet šleikštulį patirianti mama gali išsigąsti savo reakcijos ir jaustis kalta.
„Atrodo, kad žindymas ir liūdesys neturi nieko bendra. Juk kaip žindanti mama gali jausti ką nors neigiamo? Tačiau moterys apie tai kalba, tik ne visada drįsta aktyviai dalintis, nes ši tema mūsų visuomenėje vis dar laikoma tabu“, – sako „Gandro lizdo“ akušerė I.Girdvainienė.
D-MER gali pasireikšti ne tik kūdikiui žindant, bet ir nutraukiant pieną pientraukiu. Kartais moteris mano, kad nemalonią būseną sukelia pats aparatas, tačiau iš tiesų pojūčiai siejami su prasidedančiu pieno tekėjimo refleksu.
Moterį gali užplūsti nerimas, liūdesys, beviltiškumas, kaltė, sumišimas, abejingumas aplinkai ar staigus susierzinimas. Kai kurios mamos šį pojūtį apibūdina kaip stiprų šleikštulį arba sunkiai paaiškinamą nuojautą, kad tuoj nutiks kažkas bloga.
„Mamos pasakoja, kad pojūtis būna toks nemalonus, jog tą akimirką norisi nutraukti žindymą. Kyla mintis: man tai per sunku, per stipru, daugiau nebenoriu“, – pasakoja žindymo konsultantė.
Praeina pienui pradėjus tekėti
Svarbiausias D-MER požymis – labai aiškus neigiamų emocijų ryšys su pieno tekėjimu. Jos paprastai prasideda likus kelioms akimirkoms iki pienui pradedant tekėti arba pačioje refleksinio tekėjimo pradžioje, o po kelių minučių susilpnėja ir praeina.
Tarp maitinimų moteris dažniausiai jaučiasi kaip įprastai. Jos nuotaika gali būti stabili, ji gali džiaugtis kūdikiu, norėti jį žindyti ir nejausti nuolatinio nerimo ar liūdesio. Tačiau artėjant kitam maitinimui emocijų banga pasikartoja.
Kai kurios moterys ilgainiui taip gerai atpažįsta šią reakciją, kad nemalonūs jausmai gali prasidėti vos pagalvojus apie artėjantį žindymą.
„Moteris gali tik pagalvoti, kad reikės žindyti, ir jau jai pasidarė nemalonu. Ji žino, koks pojūtis netrukus aplankys, todėl pradeda jo laukti ir bijoti“, – paaiškina I.Girdvainienė.
Pasak specialistės, D-MER intensyvumas gali būti labai skirtingas. Vienos moterys patiria tik trumpą liūdesio ar nerimo akimirką, kitoms emocijos būna tokios stiprios, kad apsunkina kiekvieną maitinimą. Žindymo pradžioje ši reakcija gali būti ryškesnė, o vėliau, organizmui prisitaikant ir žindymui tampant įprastesniam, palaipsniui silpnėti. Vis dėlto kiekvienos mamos patirtis yra individuali.
Tai nėra moters kaltė
Iš šalies D-MER būklė kartais gali būti palaikytas neigiamu moters nusiteikimu ar nenoru žindyti. Mama gali išgirsti raginimų atsipalaiduoti, galvoti pozityviai ar labiau džiaugtis laiku su kūdikiu. Tačiau, pasak akušerės-žindymo konsultantės, tokie patarimai nepadeda, nes reakcija kyla ne moters valia: „Svarbu suprasti, kad tai nėra pasirinktos mintys ar asmeninė nesėkmė. Tai nekontroliuojamas refleksas. Moteris negali tiesiog nuspręsti, kad nuo šiol šių jausmų nebepatirs.“
D-MER atsiradimas siejamas su hormoniniais pokyčiais, prasidedančiais pieno tekėjimo metu. Kai organizme išsiskiria oksitocinas – hormonas, tiesiogiai atsakingas už pieno atleidimo refleksą, – dopamino kiekis smegenyse staiga sumažėja. Būtent šis trumpalaikis dopamino kritimas, akušerės teigimu, ir gali sukelti staigią neigiamų emocijų bangą: liūdesį, nerimą, pyktį, beviltiškumą ar net šleikštulį.
Specialistė šią būseną palygina su ryškiai išreikštu priešmenstruaciniu sindromu. Abi reakcijos susijusios su organizme vykstančiais pokyčiais, kurių moteris sąmoningai nepasirenka ir negali paprasčiausiai išjungti.
„Pagrindinė pagalba prasideda nuo atpažinimo. Kai moteris supranta, kad tai yra reali organizmo reakcija, o ne jos, kaip mamos, trūkumas, sumažėja baimės ir kaltės pojūtis“, – pabrėžia I.Girdvainienė.
Kaip atskirti nuo pogimdyminės depresijos?
Ji atkreipai dėmesi, jog kartais D-MER painiojamas su pogimdymine depresija, nes abiem atvejais moteris gali patirti liūdesį, nerimą, kaltę ar beviltiškumą. Vis dėlto esminis skirtumas yra šių emocijų pasireiškimo laikas ir trukmė.
D-MER atveju neigiami jausmai kyla būtent pieno tekėjimo metu ir paprastai praeina per kelias minutes. Tarp maitinimų moters nuotaika dažniausiai išlieka stabili. Pogimdyminės depresijos simptomai nėra susiję tik su pieno tekėjimu – jie išlieka ilgesnį laiką, gali lydėti moterį didžiąją dienos dalį, trikdyti miegą, kasdienę veiklą, santykį su savimi ir aplinkiniais.
Tačiau viena būklė neatmeta kitos. D-MER patirianti moteris taip pat gali susirgti pogimdymine depresija ar patirti nerimo sutrikimą. Todėl svarbu atkreipti dėmesį ne tik į kelias minutes trunkančią reakciją žindant, bet ir į bendrą emocinę savijautą.
Pasak akušerės, į specialistus reikėtų kreiptis, jei liūdesys, kaltė, nerimas ar beviltiškumas išlieka ir pasibaigus maitinimui, trukdo kasdieniam gyvenimui arba moteris jaučia, kad nebesusitvarko.
Nors D-MER nėra vien skausmingo ar sudėtingo žindymo pasekmė, kiti sunkumai gali dar labiau apsunkinti moters savijautą. Jei kūdikis netaisyklingai apžioja krūtį, mama jaučia skausmą, speneliai yra pažeisti, o kiekvienas maitinimas kelia įtampą, neigiamų emocijų gali būti dar daugiau.
Tokiu atveju svarbu neapsiriboti vien emocinės būklės aptarimu. Žindymo konsultantė gali įvertinti kūdikio prigludimą prie krūties, maitinimo padėtį, spenelių būklę ir padėti spręsti kitus žindymo sunkumus.
Kuo mažiau skausmo, nuovargio ir nežinomybės patiria mama, tuo lengviau jai susidoroti ir su trumpa D-MER emocijų banga.
Kaip sau padėti?
Specifinio, visoms moterims tinkamo D-MER gydymo nėra. Vis dėlto vien supratimas, kas vyksta, dažnai leidžia lengviau išbūti nemalonias minutes. Moteris gali sau priminti, kad kylantys jausmai yra laikini ir netrukus praeis.
I.Girdvainienė pataria įvertinti ir bendrą gyvenimo būdą. Reguliarus valgymas, pakankamas skysčių kiekis, visavertė mityba, poilsis ir fizinis aktyvumas pagal moters galimybes gali padėti geriau jaustis, nors paties reflekso nebūtinai panaikina.
Kai kurioms mamoms naudinga prieš žindymą pasiruošti stiklinę vandens, užkąsti, įsijungti ramią muziką, nukreipti dėmesį į kvėpavimą ar paprašyti partnerio pabūti šalia. Svarbiausia atrasti būdą, padedantį saugiau išbūti tas kelias sunkiausias minutes.
Didelę reikšmę turi ir artimųjų reakcija. Moteriai nereikėtų aiškinti, kad ji privalo džiaugtis žindymu ar kad nemalonūs jausmai tėra jos vaizduotė. Kur kas svarbiau ją išklausyti, patikėti jos patirtimi ir padėti sumažinti kasdienį krūvį.
Kada būtina kreiptis pagalbos?
Jeigu D-MER pojūčiai yra lengvi, trumpalaikiai ir moteris, suprasdama jų priežastį, sugeba su jais susitvarkyti, gali pakakti žindymo konsultantės patarimų ir artimųjų palaikymo.
Tačiau jei reakcija tampa labai stipri, moteris pradeda vengti maitinimų, nuolat jaučia kaltę, svarsto nutraukti žindymą ne savo noru arba nemalonios emocijos išlieka ir tarp maitinimų, verta kreiptis į akušerį ginekologą, šeimos gydytoją ar psichikos sveikatos specialistą.
„Kai kurios mamos sako, kad net ir pasibaigus maitinimui jas persekioja kaltė dėl to, ką jautė. Jeigu ši kaltė nepraeina, trukdo kasdienybei ar savijauta blogėja, verta pasitarti ir su gydytoju psichiatru“, – pataria akušerė-žindymo konsultantė.
Finansuojama iš Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšų.
