Atsakė ironija
Į neakivaizdinę ekonominę diskusiją prieš kelias savaites leidosi vienas „Facebook“ vartotojas. Jis replikavo „Swedbank“ vyriausiajam ekonomistui Nerijui Mačiuliui, neseniai vienoje televizijos laidoje komentavusiam gyvenimą įstojus į Europos Sąjungą (ES).
Apie tai buvo kalbama TV3 laidoje laida „Istorijos, pakeitusios Lietuvą“. Joje, be kita ko, priminta, kad nuo 2024 m. gegužės 1 d., kai Lietuva su dar devyniomis valstybėmis tapo Bendrijos nare, jau esame gavę daugiau nei 20 mlrd. eurų paramos.
Šiandien esame priartėję prie ES vidurkio pagal perkamąją galią ir trūksta tik 10 proc. punktų. Ne visoms valstybėms taip pasisekė, latviai yra daug toliau iki ES vidurkio.
Prieš du dešimtmečius neretai buvo kalbama, kad mūsų siekis – gyventi kaip švedams ar vokiečiams. N.Mačiulio teigimu, toks tikslas nėra neįgyvendinamas.
„Šiandien mes gyvename geriau nei 2004 metais gyveno švedai ar vokiečiai. Lietuva pasiekė tą Švediją ir pralenkė, kuri buvo 2004 metais“, – kalbėjo jis.
Į žinomo ekonomisto žodžius sureagavo vienas „Facebook“ vartotojas.
„Mes dabar gyvename geriau nei švedai ar vokiečiai 2004 m. ir kur kas geriau nei anglai 1900 m., nei prancūzai 1850 m., ar net šveicarai 1500 m., – ironizavo jis. –
Ateina žmogelis pas Mačiulį į banką atsiimti indėlio ir piktinasi: aš juk padėjau 10 000 €, o jūs man atiduodate 500! Mačiulis ramiu balsu: tai kur kas daugiau, nei gavo „Sekundės“ indėlininkai.“
Dėmesys į ekonomisto įžvalgas atkreiptas ir kitur internete.
Priartėjome prie ES vidurkio
Kaip laidoje tvirtino ekonomistas, sparčiai artėjame prie ES vidurkio. „Aišku, vokiečiai ir švedai neliko vietoje, mes dar atsiliekame pagal perkamąją galią, bet Lietuvos gyventojų pajamų augimas ir perkamosios galios augimas buvo sparčiausias tarp tų dešimties valstybių, prisijungusių prie ES.
Ir mes šiandien esame arčiausiai priartėję prie ES vidurkio pagal perkamąją galią ir trūksta tik 10 procentinių punktų. Ne visoms taip valstybėms pasisekė, nes, pavyzdžiui, latviai daug toliau yra iki ES vidurkio“, – aiškino N.Mačiulis.
Faktinio individualaus vartojimo išlaidos (jos nusako, kiek vidutinis žmogus šalyje gauna prekių ir paslaugų: ir kurias pats nusiperka, ir kurias nemokamai suteikia valstybė) taip pat rodo, kad Lietuvos gyventojai dabar gyvena geriau.
Taip pat skaitykite: Kam pasisekė po SSRS žlugimo: ar tikrai Lietuva Estiją paliko toli už nugaros?
N.Mačiulio žodžiais, įstojimo į ES metu Lietuvoje šis rodiklis sudarė tik 40 proc. jos vidurkio. Dabar pasiekiamumas esąs 90 proc. Bendrijos vidurkio – kaip Ispanijoje, bet daugiau nei Graikijoje, Slovėnijoje ar kurioje nors Vidurio arba Rytų Europos šalyje.
Skirtumas tarp atlyginimų Švedijoje ir Vokietijoje prieš du dešimtmečius ir šiandienos Lietuvoje sudaro 1,34–1,37 karto ir 1,67–1,73 karto.
„Net ir didėjant kainoms, pajamos daugelio gyventojų augo gerokai sparčiau ir perkamoji galia jau yra beveik pasiekusi ES vidurkį“, – pažymėjo ekonomistas.
Jo žodžius, kad Lietuvos gyvenimo lygis stipriai pakilęs, patvirtina ir vilniečio Adomo Klimanto prestižiniame Oksfordo universitete neseniai apsiginta disertacija pavadinimu „Ekonominis augimas Baltijos šalyse nuo 1913 m.: nuo kapitalizmo iki socializmo ir atgal“.
ISM vadybos ir ekonomikos universitete dirbančio mokslininko tyrimas parodė, kad Baltijos šalys didžiausius nuosmukius patyrė per pasaulinius karus, žlugus Sovietų Sąjungai ir per 2008 m. finansų krizę.
Pasak A.Klimanto, Lietuvą ilgą laiką buvo labiausiai atsilikusi iš šių trijų valstybių, bet pastaraisiais metais išsiveržė į priekį.
Cituotas „Facebook“ vartotojas pasišovė paneigti N.Mačiulio teiginius. Portalas 15min įvertino kai kuriuos jo teiginius.
2004 m. švedai ir vokiečiai gavo vidutinį mėnesinį atlyginimą (perkamosios galios prasme) 2–3 kartus didesnį, nei dabar gaunamas Lietuvoje.
Internete galima rasti informacijos apie, pavyzdžiui, Švedijoje įvairiais metais įvairiose srityse mokėtą uždarbį. Istoriniai duomenys rodo, kad 2004 m. vidutinė alga siekė 285 409 kronas per metus arba 23 784 kronas per mėnesį prieš mokesčius.
Norint sugretinti ne tik skirtingų šalių, bet ir skirtingų laikotarpių sumas, būtina ir jas konvertuoti, ir pritaikyti infliaciją. Tam reikia atsižvelgti į vartotojų kainų indeksą (VKI) rodantį vartojimo prekių ir paslaugų, kurias įsigyja namų ūkiai, kainų lygio vidutinį pokytį per tam tikrą laikotarpį, paprastai per metus.
Pasaulio banko tinklalapyje galima rasti šios šalies infliacijos pokytį, o Švedijos statistikos agentūros (SCB) duomenų bazėje – ilgalaikius VKI duomenis.
2004 m. šis indeksas buvo 280 (atspirties tašku laikant 1980 m. kainas ir joms suteikiant įvertį 100). Dabar VKI siekia 419, taigi kainos per gerus du dešimtmečius pakilo maždaug 50 proc. (419 / 280 ≈ 1,50).
Iš to darytina išvada, kad 2004-ųjų vidutinis atlyginimas Švedijoje dabar atitiktų 420–430 tūkst. kronų (38 315–39 227 eurų) per metus arba 3 192–3 268 eurus per mėnesį.
Lietuvoje valstybės nustatytas vidutinis darbo užmokestis (socialinio draudimo įmokų bazei skaičiuoti) šiemet sudaro 2 108,88 euro. 2025 m. antrą ketvirtį atlyginimas iki mokesčių siekė 2 387 eurus, arba 1 461 eurą į rankas.
Panašiai galima įvertinti ir 2004 m. buvusį vidutinį atlyginimą Vokietijoje. Tuo metu vokiečiai, dirbantys pramonėje ir paslaugų sektoriuje, gaudavo vidutiniškai 2 846 eurus per mėnesį (prieš mokesčius).
Kainos per du dešimtmečius, remiantis infliacija, pakilo 1,40–1,45 karto. Tai reiškia, kad anuometinis atlyginimas, vertinant šių dienų kainomis, siekė 3 984–4 127 eurus.
Taigi skirtumas tarp atlyginimų Švedijoje ir Vokietijoje prieš du dešimtmečius ir šiandieninėje Lietuvoje, nors ir ne mūsų šalies naudai, nebuvo toks didelis, kaip rašo „Facebook“ vartotojas. Jis sudarė ne 2–3 kartus, o 1,34–1,37 karto (Švedijoje) ir 1,67–1,73 karto (Vokietijoje).
2025 m. pajamų nelygybė Lietuvoje (Gini indeksas ~35) didesnė nei 2004 m. Švedijoje (~25) ar Vokietijoje (~28).
„Tai reiškia, kad vidutinio lietuvio perkamoji galia vis dar gerokai mažesnė nei vidutinio 2004 m. švedo“, – apibendrino jis.
Gini koeficientas (pavadintas italų statistiko, demografo, sociologo Corrado Gini vardu) yra šalies gyventojų pajamų nelygybės rodiklis. Jis rodo gyventojų pajamų idealiai lygaus ir realaus pasiskirstymo atotrūkį.
Šis koeficientas būtų lygus 0, jei visų šalies žmonių pajamos būtų visiškai vienodos, ir būtų lygus 1 (arba 100, vertinant procentais), jei visas pajamas gautų tik 1 asmuo. Kuo Gini koeficiento reikšmė didesnė, tuo didesnė gyventojų pajamų nelygybė.
Daugelyje Europos šalių ryškėja gyventojų pajamų nelygybės didėjimo tendencija.
Lietuvos Gini indeksas svyravo nuo 22,5 proc. 1988 m. iki 37 proc. 2004 m. ir 37,2 proc. 2009 m. Aukščiausiai – iki 38,4 proc. – šis koeficientas buvo pakilęs 2016 m. Pernai mūsų šalyje jis tikrai viršijo 35 proc. (bet buvo kiek mažesnis nei ankstesniais metais).
2004 m. Švedijos koeficientas buvo 26,1 proc., Vokietijos – 30,2 proc., taigi didesni, nei mini „Facebook“ vartotojas. Vėliau rodikliai abiejose šalyse pakilo – iki 31,6 proc. Švedijoje 2022-aisiais (tiesa, vėliau smuktelėjo) ir 32,4 proc. Vokietijoje 2020-aisiais.
Taigi pajamų nelygybė Lietuvoje dabar tikrai didesnė nei Švedijoje ir Vokietijoje buvo prieš du dešimtmečius, bet ir jose šis indeksas vėliau pakilo.
2004 m. Švedijoje ir Vokietijoje vidutinės būsto kainos buvo 3–5 vidutiniai metiniai atlyginimai, dabar Lietuvoje – 10–12 metinių atlyginimų.
Tiesa, „Facebook“ vartotojas nepatikslino, kuriuos atlyginimus turi omenyje – prieš ar po mokesčių. Mes palyginimui ėmėme darbo užmokestį „ant popieriaus“, nes realiai gaunama suma gali skirtis.
Vidutinė būsto kaina mūsų šalyje labai svyruoja priklausomai nuo regiono ir buto ar namo tipo, dydžio, vietos ir kitų dalykų.
2025-aisiais stebimas kainų kilimas dėl didelės paklausos ir ribotos pasiūlos. Vilniuje vidutinė kvadratinio metro buto kaina siekia apie 2 500 eurų, Kaune – apie 1 800 eurų, augimas siekia 5–8 proc.
Vilniaus regione namų kainos vidutiniškai svyruoja nuo 200 tūkst. iki 300 tūkst. eurų, Kaune – nuo 150 tūkst. iki 250 tūkst. eurų, priklausomai nuo vietos ir ploto.
Pavyzdžiui, gegužę sostinėje vidutinio 50 kv. m ploto buto su daline apdaila kaina siekė 167 tūkst. eurų. Tokiam butui įsigyti šiemet reikėtų 5,83 vidutinių metinių algų (arba 9,4 metinių atlyginimų „į rankas“).
Tokio dydžio butą perkant už vidutinę kainą (2 500 eurų / 1 kv. m arba 125 tūkst. eurų), reikėtų tik 4,36 vidutinių metinių uždarbių.
2025-ųjų antrą ketvirtį vidutinė paskola būstui Lietuvoje atitiko maždaug 6 metų grynųjų pajamų sumą. Per dvejus metus ji ūgtelėjo 13 proc. Senos statybos dviejų kambarių butams vidutinė paskolos suma siekia apie 90 tūkst. eurų, vidutinė paskolos suma individualiam namui viršija 170 tūkst. eurų.
Paskolos dydis priklauso ne tik nuo būsto kainos, taigi reikiamos sumos, bet ir jo ploto bei tipo, turimų lėšų pradinei įmokai, žmogaus ar visos šeimos pajamų, turimų įsipareigojimų.
15min verdiktas: iš dalies melas. Net praėjus dviem narystės ES dešimtmečiams, kai kuriais ekonominiais rodikliais Lietuva atsilieka nuo tokių šalių, kaip Švedija ir Vokietija 2004-aisiais. Bet skirtumas nėra toks didelis, kaip vaizduoja „Facebook“ vartotojas, o pagal perkamąją galią jau esame pasiekę 90 proc. Bendrijos vidurkio.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, ja siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
