ATGIMĘ
Atjaunėjęs ir praturtėjęs Jūrų muziejus kviečia nardyti jo erdvėmis

„Ar yra laivų be inkarų? Ne! Kaip ir inkaro be grandinės, jungiančios jį su laivu. Anksčiau inkarus rišdavo storais lynais, tačiau jie neatlaikydavo audrų ir inkarai amžiams likdavo jūros dugne“, – tai ir dar daugiau galima sužinoti atjaunėjusio ir praturtėjusio Jūrų muziejaus ekspozicijose, kurios lankytojams vasarą buvo atvertos istorija pulsuojančiose restauruotose erdvėse – po aukštais pylimais slypinčiose poternose ir iš vandens išnirusiuose kaponieriuose. Kadaise šaudmenų saugojimui ir apšaudymui naudotos erdvės atgimė iš naujo.

Šių metų liepą Jūrų muziejus po trejų metų pertraukos pakvietė į atnaujintas ekspozicines erdves. Gruodį ketinama atverti centrinį, skraidančios lėkštės formą įgijusį pastatą, kuriame dar neregėtai atsivers povandeninio gyvenimo turtai ir žavesys.

Trejetą metų Jūrų muziejuje darbas ginė darbą, čia veikiausiai nebeliko rekonstrukcijos nepaliestų erdvių. Forto istorija siekia XIX a. antrąją pusę. Tuomet Kopgalyje, šiauriausiame Kuršių nerijos taške, pastatyta gynybinė pajūrio tvirtovė. Per Antrąjį pasaulinį karą ji buvo beveik sugriauta, 1979 m. Nerijos fortas buvo atstatytas ir pritaikytas muziejui. Per tą laiką jis išaugo į vieną populiariausių turistinių objektų Baltijos pajūryje. Nors muziejus garsėja patraukliomis jūros gamtos ir istorijos ekspozicijomis, iki šiol ne visos forto patalpos buvo iki galo sutvarkytos ir pritaikytos lankytojų pažintinėms reikmėms.

Muziejaus įgyvendintas projektas „Neringos forto išsaugojimas ir jo tvarus naudojimas“ išsprendė daugelį čia buvusių problemų ir erdvei leido atsiskleisti naujai. Projekto metu restauruoti trys raudonų mūrų kaponieriai, išvalytas ir sutvarkytas gynybinis griovys, jo krantinės, sutvirtintas medinis kanalo krantus jungiantis tiltas, sutvirtinti pylimo šlaitai. Šie darbai neabejotinai leis išsaugoti šį unikalų Lietuvos objektą ir ateities kartoms.

Pasak Lietuvos jūrų muziejaus Tarptautinių ryšių ir projektų valdymo skyriaus vedėjo Mindaugo Gudelio, daug jėgų pareikalavo kanalo ties Jūrų muziejumi, kuriame lankytojus pasitinka rožiniai pelikanai, sutvarkymas, mat jis nebuvo valytas kone 40 metų. Iš čia išvežta tūkstančiai tonų dumblo.

Pasak M.Gudelio, kanalą išvalyti buvo būtina dėl nepatrauklaus estetinio vaizdo, be to, didelis dumblo kiekis trukdė pylimo prieigas pamėgusiems laukiniams gyvūnams. Jį valant vanduo buvo visiškai išleistas ir atsivėrė ne tik į kanalo vandenį įkritę lankytojų daiktai, bet ir iššūkiu tapę pavojingi radiniai.

Muziejaus istorikui Dainiui Elertui kanale gulintys sprogmenys nebuvusi staigmena. Šio krašto istorijos vingrybes puikiai išmanantis klaipėdietis pasakoja, jog ties muziejumi esantį kanalą kadaise bandyta pritaikyti laivybai ir gilesnėje jo dalyje buvo švartuojami laivai, tačiau ilgainiui paaiškėjo, jog kanalo eksploatavimas yra itin brangus, mat čia buvo itin juntami vandens svyravimai, bandyta statyti ir šliuzą. Laivais čia gabentos statybinės medžiagos, o karo metais baržomis plaukė sprogmenys. Viena baržų su visu „turtu“ čia ir buvusi nuskandinta. Fortas apipintas iš tiesų įdomia, tiesa, sudėtinga, karo istorija.

Žvelgiant nuo Jūrų muziejaus tiltelio į kanalą, iš pylimo tarsi išnyra raudonų plytų pastatas su atviromis angomis. Tai kaponierius. Jame esančios angos, anot muziejaus istoriko Dainiaus Elerto, skirtos apšaudyti priartėjusį priešą. Tokių iš pylimų išnyrančių kaponierų ties Jūrų muziejumi yra trys ir visi jie buvo sutvarkyti tiek išorėje, tiek viduje.

Darbai virė ir poternose – pylime pasislėpusiose tunelio pavidalo erdvėse, besijungiančiose su kaponierais. Lankytojai čia įkurdintą ekspoziciją gali pasiekti keliaudami paslaptingu, o kartkartėm net bauginančiu tunelį primenančiu skliautuotu poternos koridoriumi, kuriame aidi paslaptingi garsai ir ant sienų atgyja būtybės.

Interaktyvioje ekspozicijoje svečiai gali patys patirti sudužėlių jūroje būseną ir bandyti išsigelbėti. Didelio lankytojų dėmesio sulaukia ekspozicija „Jūrų katastrofos ir Lietuva“, kurioje atskleidžiamos laivų „Estonia“, „Linkuva“, „Wilhelm Gustloff“ ir kitos didžiausios lietuvius pražudžiusios katastrofos.

„Čia pasakojama apie didžiausias jūrų katastrofas, žmonės dažnai neįsivaizduoja, bet jūroje kapinynas iš tikrųjų didelis... Kalbėdami apie didžiausias katastrofas, žmonės apie titanikus kalba, o štai kiek Baltijos jūroje, netoli Gdansko, nuskendo laivu „Wilhelm Gustloff“ plaukusių žmonių, net sunku pasakyti, bet skaičiuojama maždaug nuo 12 iki 14 tūkstančių žmonių, kurių tautybės įvairios, tarp jų ir lietuviai“, – apeidamas ekspoziciją apie nuskendusį laivą, kurį 1945 metais torpedavo sovietų laivas, pasakojo D.Elertas.

Patalpa, kurioje įkurdinta moderni ekspozicija, anksčiau buvo tuščia. Dėl prastos kaponieriaus būklės čia buvo itin drėgna.

Toje pačioje ekspozicijoje – M.Biržiškos knyga. Istoriniais duomenimis, kunigas J.Montvila, plaukęs pražūtingu „Titaniku“, gabeno M.Biržiškos knygas, kurias norėjo padauginti. D.Elertas pasakoja, jog prieš porą metų jo dėmesį patraukė žinia apie maišą knygų, iškeltų iš „Titaniko“. Tiesa, apie tolimesnį jų likimą žinių nepasigirdo.

„Turėjo būti unikalios sąlygos, jei jos išliko, nes net žmogaus kaulai ištirpsta... Net ir Baltijos jūroje“, – pasakojo D.Elertas, aprodęs ir naujai atvertą ekspozicinę erdvę vietoje ilgą laiką ties tilteliu veikusios suvenyrų krautuvėlės. Čia galima susipažinti su unikalaus, 19 a. pabaigoje statyto ir karų skriausto Nerijos forto istorija.

Šioje naujai įkurtoje ekspozicijoje lankytojai gali susipažinti su vėjo semaforu – įrenginiu mažiesiems laivams, kadaise veikusiu forte ir anuomet leidusiu sužinoti, koks oras yra artimiausiuose uostuose. Pasak D.Elerto, po II pasaulinio karo toks semaforas, kurių anksčiau Europoje būta gana daug, beliko vienas, netoli Kylio.

Muziejuje anuomet buvo daug kas sunaikinta. Karo metais ši vietovė tarnavo kaip sandėlis, čia buvo įrengta priešlėktuvinės gynybos sistema, stovėjo pabūklai. Muziejui perėmus šią erdvę teritorija buvo itin apleista, o tiltas, pasitinkantis lankytojus, demontuotas.

Atkurti šiandien svetingai lankytojus pasitinkantį fortą prireikė daugybės metų, o pastarųjų trejų metų darbai ypač išpuoselėjo vieną lankomiausių muziejų mūsų šalyje.

Projektas įgyvendintas gavus Norvegijos, Islandijos, Lichtenšteino paramą ir Lietuvos biudžeto lėšomis. Finansavimas skirtas pagal Kultūros ministerijos programą „Kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimas ir atgaivinimas“.

Lietuvos muziejininkai turėjo puikią progą pasisemti gerosios skandinaviškos paveldo išsaugojimo patirties. Bendradarbiaujant abiejų muziejų specialistams, buvo sukurta ir per Lietuvą, ir per Norvegiją iki šiol keliaujanti interaktyvi paroda „Jūros sidabras – iš Stavangerio į Klaipėdą 1820–1870 m.“, pasakojanti, jog apie 1820 metus prie Stavangerio krantų atplaukė didžiuliai silkių tuntai ir ši pasninko laikotarpiu itin populiari žuvis tapo pagrindine jungtimi su Klaipėda. Žiemomis į tinklus plūdo tiesiog nesibaigiantis srautas šių žuvų. Istorinių šaltinių duomenimis, silkės buvo sūdomos medinėse statinėse ir ruošiamos eksportui, o Norvegijos pirkliai juto savo rankose turintys paklausią eksporto prekę, atnešusią krašto ekonominį augimą.

Anot D.Elerto, istoriniuose šaltiniuose yra duomenų, kiek statinių buvo atplukdyta ir kur jos buvo iškrautos Klaipėdoje.

„Tai buvo tūkstančiai. Matomas visas kelias, ir žydų tema įsivelia, nes norvegai čia urmu atveždavo, čia veikė brokykla – rūšiavimo įstaiga, kuri užtikrindavo kokybę, tas silkes tikrindavo. Atvažiuodavo pirkliai, neturintys kontakto su norvegais, eidavo į brokyklą – reikia smulkių, prašau, reikia stambesnių – prašau. Toje įstaigoje skirstydavo ir mažmeną veždavo toliau“, – pasakojo istorikas, priminęs, jog kadaise silke vadinta ne mums žinoma žuvies rūšis, o bet kokia sūdyta žuvis.

Ši paroda Lietuvos miestuose itin laukiama. Neretai susibūrę miestelių gyventojai ją pasitinka paruošę savo regionui būdingus silkių patiekalus.

Neringos fortas

 

Projekto vykdytojas: Lietuvos jūrų muziejus

Projekto partneriai: Stavagerio muziejus

Skirta parama: 485 188 Eur (58% projekto vertės)

Adresas: Kopgalis, Smiltynės g. 3, Klaipėda

Dagiau informacijos: www.muziejus.lt