ATGIMĘ
Atgimstančios Kauno bažnyčios – bendruomenę telkiančios miesto puošmenos

Dvi pačioje Kauno širdyje įsikūrusios bažnyčios – Šv. Jurgio Kankinio ir Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) – pastatytos skirtingais amžiais, atstovauja skirtingiems architektūriniams stiliams (vėlyvajai gotikai ir vėlyvajam barokui), tačiau jų istorija turi daugybę paralelių. Abi jos patyrė daug istorinių negandų, kurį laiką buvo nusiaubtos, abiejų jų istorija siejasi su aktyviai veikiančiais vienuolių ordinais. Pastaraisiais metais abi jos vėl tapo pulsuojančio miesto gyvybinga dalimi – telkia bendruomenę, traukia turistus, abiejose vyksta svarbūs atnaujinimo darbai, leisiantys šioms bažnyčioms sužibėti visa didybe.

Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia, prie kurios glaudžiasi Bernardinų vienuolynas, stovi visai greta Kauno pilies, Nemuno ir Neries santakoje. Įspūdingi bažnyčios ir vienuolyno mūrai ryškiai matomi žvelgiant į Kauno Senamiestį nuo Aleksoto šlaitų ar nuo Vilijampolės pusės.

Tai viena seniausių Kauno mūrinių bažnyčių, iškilusi XV a. pabaigoje ir savo mastais, didybe tiesiog pribloškusi to meto gyventojus. Nieko keista – absoliuti dauguma anuometinių kauniečių gyveno mediniuose vieno aukšto namuose. Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia davė pradžią kitokiam, mūriniam, Kaunui, mat nei Rotušės, nei Katedros tuo metu, kai ji iškilo, dar nebuvo. Beje, daugelis vilniečių ar kitų miestų gyventojų, geriau pažįstančių sostinės architektūros perlus, nustemba sužinoję, jog šią XV a. pab. statytą bažnyčią suprojektavo, kaip spėjama, architektas Mykolas Enkingeris, kūręs ir Šv. Onos bei Bernardinų bažnyčias Vilniuje. Jo projektuotas kompleksas Kaune priskiriamas vėlyvosios gotikos paminklams.

Visus ilgus gyvavimo šimtmečius Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia neatsiejama nuo vienuolių pranciškonų, kurie Lietuvoje labai ilgai vadinti bernardinais. Kodėl? Kaip aiškina vienas iš 3 šiuo metu Bernardinų vienuolyne gyvenančių brolių Paulius Bytautas OFM, 1453 m. Krokuvoje įsikūrus Pranciškonų observantų konventui, jis buvo pavadintas ką tik kanonizuoto šv. Bernardino iš Sienos vardu, todėl ir jame gyvenusius vienuolius imta vadinti bernardinais. Būtent bernardinai iš Krokuvos pirmieji pasiekė Kauną ir tai įvyko dar 1468 m., po metų, pakilę Nerimi aukštyn, jie atvyko ir į Vilnių. Žinoma, kaip pasakoja brolis Paulius, vos tik atvykę į Kauną, vienuoliai pranciškonai mūrinio vienuolyno nestatė, jų pradžia buvo jau minėtame mediniame Kaune – kukliame vienaaukščiame mediniame namelyje.

Atnaujinimo, restauravimo darbų ritmu pastaraisiais metais gyvenanti bažnyčia nebuvo uždaryta nei tikintiesiems, nei turistams. Tiesa, šaltuoju metų laiku pastarųjų čia mažiau, tad ir bažnyčia atidaroma lankymui tik kelias sekmadienio valandas. Nepaisant tvarkybos darbų bei atšiauraus sezono, bendruomeninis gyvenimas bažnyčioje verda. Ir taip buvo visada – nuo pat bažnyčios įsikūrimo. Kaip pasakoja brolis Paulius, čia melsdavosi Kauno Pilies riteriai, vienuoliai palaikė aktyvų ryšį su tuo metu veikusiomis brolijomis, cechais (batsiuvių, siuvėjų, kailininkų, vairininkų). Šiuo metu vienuolyne gyvenantys, bažnyčia besirūpinantys broliai irgi aktyviai darbuojasi – vaikai ir suaugusieji bažnyčioje ruošiami ir krikštui, ir pirmajai Komunijai, ir Sutvirtinimo sakramentui, kauniečiai šioje bažnyčioje noriai tuokiasi – net nepaisydami to, jog tebeverda atnaujinimo darbai. Kaip pasakoja brolis Paulius, vien šiemet čia sutuokta apie 150 porų. Pašnekovas džiaugiasi, jog įvairios šventės nėra tik vienkartinis žmonių apsilankymas dėl gražios erdvės. „Jie sugrįžta, tampa bičiuliais ir draugais“, – sako jis.

Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia per savo gyvavimo metus matė visko – ji buvo ir vienas didingiausių, aktyviausiai lankomų statinių, ir pragaištingų gaisrų (nuo XVI a. pab. iki XVII a. pr. bažnyčia ir vienuolynas degė 3 kartus), išpuolių objektas. Bažnyčia kaskart po ištikdavusių nelaimių vis kėlėsi it koks feniksas iš pelenų. Ir vis dėlto pragaištingiausiu laikotarpiu visam pastatui, jo meno vertybėms, galų gale, bendruomenei, laikomi sovietinės okupacijos dešimtmečiai. Dabar sunku net patikėti, tačiau šioje bažnyčioje ir parašiutai džiovinti (netoli esančiame Aleksote veikė karinė bazė), ir vaistai sandėliuoti, ir arkliai laikyti. Būtent šiuo laikotarpiu bažnyčioje tapo tamsu tikrąja šio žodžio prasme – nuniokotos sienos, lubos, o langai užmūryti, tad statinyje buvo tamsu it pusrūsyje.

Apverktinai atrodžiusios patalpos tikintiesiems grąžintos tik 1995 metais, o pamaldos reguliariai pradėjo vykti 2005-aisiais, kai bažnyčia vėl ėmė rūpintis broliai vienuoliai. Atnaujinimo darbai šioje didingoje bažnyčioje vyksta jau keletą metų – net tą dieną, kai kalbėjomės su broliu Pauliumi, po bažnyčią zujo darbininkai, girdėjosi įrankių bildėjimas, kai kuriuos meno kūrinius dengiančios plastiko plėvelės čežėjimas. Norvegijos, Islandijos, Lichtenšteino paramos, Lietuvos biudžeto ir viešosios įstaigos „Domus Pacis“ lėšomis pagal Kultūros ministerijos programą „Kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimas ir atgaivinimas“ 2014–2016 m. buvo sutvarkyti bažnyčios vakarinio ir rytinio fasadų frontonai, restauruotos durų angos, atlikti kriptų konservavimo ir stiklinės dangos virš jų įrengimo darbai.

Tačiau bene svarbiausia, jog bažnyčia nė iš tolo nebeprimena tamsaus sandėlio – restauravus 17 bažnyčios langų, užmūrytų XIX–XX a., ir sutvarkius apšvietimo sistemą pastatas nušvito. Restauruoti langai ir buvusioje zakristijoje, vienuolyno trečiajame aukšte. Nors darbai aplink bažnyčią bei jos viduje tebevyksta, tai neatbaido turistų iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių – nuo Kinijos, Japonijos iki JAV, o ką jau kalbėti apie Europos šalis. „Per metus jų čia lankosi visi 50 tūkstančių, o gal ir dar daugiau“, – sako brolis Paulius.

Atnaujintoje, šviesos prisipildžiusioje bažnyčioje jau galima gėrėtis spalvingais vitražais, senaisiais meno kūriniais, galima tik įsivaizduoti, kaip ši šventovė atrodys, kai visu grožiu sužibės dabar uždengtos freskos, vaizduojančios Kryžiaus kelią, kai bus atkurtos medinės sakyklos ir daugybė kitų vertingų detalių. Brolio Pauliaus kaktoje trumpam pasirodo rūpesčio raukšlelė, kai jis vedžioja akimis bažnyčios skliautais – šioje vietoje dar yra ką nuveikti. Kita vertus, žmones čia traukia ne tik meno kūriniai, ne tik sienos, vitražai – tai vieta bendruomenei minėti ir skaudžias datas, ir džiugias, iškilmingas šventes, čia galima užklysti ir tiesiog šiaip sau – pasikalbėti, pasitarti su broliais, o gal tiesiog atitrūkti nuo visko, susikaupti maldai.

Priešingai nei Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia, šaltuoju metų sezonu liekanti kiek nuošalyje, taip pat atnaujinama Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčia visada yra miesto įvykių sūkuryje. Nieko keista – jos fasadas atgręžtas į Rotušės aikštę, kurioje iki pat žiemos švenčių pabaigos bus daug gyvybės: stovės puošni Kalėdų eglė, veiks mugė, šurmuliuos miestiečiai.

Ši bažnyčia, priskiriama vėlyvajam barokui, yra įsiterpusi tarp dviejų pastatų – Jėzuitų gimnazijos ir vienuolyno. Dėl savo į dangų kylančių bokštų ji matoma iš įvairiausių Kauno vietų, o pastaruoju metu pasitinka ir atnaujintu fasadu, kuriame išryškėjo itin vertingos, originalios freskos. Apie šios bažnyčios vietą mieste pasakoja Lietuvos jėzuitų provincijos projektų koordinatorė Edita Zarembienė.

Įdomu, kad rastosios freskos tapo tikra staigmena atnaujinimo projekto vykdytojams, o dabar, jas restauravus, freskos stebina ir miestiečius bei turistus. Manoma, kad jos yra tokios pat senos, kaip ir pati bažnyčia, baigta statyti XVIII a. ir pašventinta 1722 m., tiesa, tai tik spėjimas, nes detalios informacijos apie šių kūrinių istoriją nepavyko rasti. Viršutinioji freska vaizduoja šv. Pranciškų Ksaverą, kaip galima suprasti iš bažnyčios pavadinimo, šios vietos globėją. Dešinioji freska vaizduoja jėzuitą šv. Stanislovą Kostką, o kairioji – šv. Aloyzą Gonzagą. Kodėl freskos ilgus metus buvo paslėptos? Kaip liudija istoriniai šaltiniai, praėjus dešimtmečiui nuo bažnyčios pašventinimo, kilo gaisras, kurio meto sudegė bokštai, tvarkant pastatą, sienos buvo dažomos naujai ir freskos atsidūrė po dažų sluoksniu.

Kaip ir daugelis bažnyčių Lietuvoje, taip ir Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų), per ilgus metus matė visko. Žvilgsniui kylant link bokštų viršūnių ar akims klaidžiojant aukštais, šviesiais jos skliautais, sunku patikėti, jog sovietiniais metais, čia veikė mokyklos sporto salė, apkabinėta plakatais „Altius. Citius. Fortius“. 1990 metais bažnyčia grąžinta tikintiesiems, o mokinių balsai šalia bažnyčios ir pačioje bažnyčioje aidi ir dabar. Darbo dienomis iki pat popietės bažnyčia yra užverta lankytojams – per bažnyčios prieangyje įrengtą koridorių iš gimnazijos pastato į vienuolyno pastatą juda gimnazistai. Tačiau vakarais ir savaitgaliais čia aukojamos šv. Mišios, įdomu ir netikėta, jog vienos jų, sekmadieniais, vyksta ir anglų kalba.

Tikintiesiems atgavus suniokota pastatą, jį žingsnis po žingsnio imta tvarkyti – pirmiausia imtasi interjero, ansambliui priklausančio Perkūno namo, įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios dairėmės su viena iš mūsų pašnekovių, tačiau fasadas ilgai buvo apverktinos būklės. Su Norvegijos, Islandijos, Lichtenšteino parama, Lietuvos biudžeto ir Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero rektorato lėšomis pagal Kultūros ministerijos programą „Kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimas ir atgaivinimas“ čia įgyvendintas ir jau užbaigtas projektas leido atlikti archeologinius, polichrominius ir kitus tyrimus, restauruoti fasadus ir juose rastą tapybą. Šio projekto dalimi tapo ir pažintinės ekskursijos, susitikimai, paskaitos visuomenei, supažindinę su ansamblio verte, vieta miesto istorijoje.

Šios bažnyčios, viso ansamblio, o kartu ir Kauno miesto istorija neatsiejama nuo jėzuitų ordino – jam priklausantys broliai jėzuitai rūpinasi šios vietos gyvybe ir dabar. Kokia buvo jėzuitų pradžia Kauno mieste, papasakojo kunigas jėzuitas Eugenijus Markovas SJ.

Kaip mini kunigas jėzuitas Eugenijus Markovas SJ, viena pagrindinių jėzuitų misijų visada buvo švietimas, neatsitiktinai nuo senų laikų statytos ne pavienės bažnyčios, bet ištisi kompleksai su vienuolynu ir mokykla šalia, vienuoliai aktyviai dalyvavo bendruomenės veikloje per švietimą, kultūrą. Tai nepasikeitė iki pat mūsų dienų – ir pats pašnekovas kasdien skuba į gimnaziją, bendrauja su vaikais, dirba kapelionu ir yra atsakingas už dvasinę vaikų gyvenimo pusę. Jo teigimu, bažnyčioje kunkuliuoja itin aktyvus gyvenimas – veikia maldos grupės, mokiniai čia turi pamaldas kelis kartus per mėnesį, vyksta ir Taizé pamaldos, minimos įvairios šventės. „Bažnyčią galima pavadinti savotišku multifunkciniu centru“, – šyptelėjęs sako kunigas jėzuitas.

Tiems, kas savo gyvenime nėra iš arčiau susidūrę su vienuoliais, neteko su jais bendrauti, gali susidaryti įspūdis, jog tai tebėra itin uždarą gyvenimo būdą propaguojantys žmonės, kurių didžiąją dienos dalį užima malda. Žinoma, ordinų ir jų regulų yra įvairiausių, tačiau jėzuitai garsėja kaip vienas atviriausių ordinų. Kunigas jėzuitas Eugenijus Markovas SJ pasakoja, jog visi broliai, išskyrus pasiekusius itin garbų amžių, yra aktyvūs – dirba, turi savus mėgstamus hobius, galų gale, kasdienius buitinius įsipareigojimus. Kaip pasakoja pašnekovas, daugybė vienuolių derina savo pašaukimą su pasaulietine veikla.

Atnaujintas bažnyčios fasadas, freskos traukia ne tik miestiečių ar svečių iš kitų Lietuvos miestų akį, bažnyčia tapo įdomesnė, patrauklesnė ir turistams iš užsienio. Kaip sako jėzuitas Eugenijus Markovas SJ, užsukę į vidų dabar jie čia gali išvysti šviesią erdvę ir netikėtą kontrastą tarp puošnaus altoriaus ir ne tokių išpuoštų šviesių sienų, skliautų. Taip, kaip mes, būdami turistais svečiose šalyse, einame į bažnyčias nebūtinai pasimelsti, bet tiesiog pasidairyti, pasigrožėti menu, architektūra, taip ir užsienio turistus tokie pat motyvai atveda į Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčią. Kaip sako pašnekovas, būtų puiku, jei žmonės šią vietą atrastų kaip maldos, susikaupimo erdvę, tačiau visais laikais jėzuitai priėmė visus ir tai nepasikeitė iki mūsų dienų.

Projekto pavadinimas: Kauno Bernardinų vienuolyno ir Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios pastatų komplekso sutvarkymas ir pritaikymas viešojo turizmo poreikiams II etapas

Projekto vykdytojas: Viešoji įstaiga „Domus Pacis“

Skirta parama: 535 236,64 Eur (89 proc. projekto vertės)

Adresas: Papilio g. 7

Daugiau informacijos:www.domuspacis.lt

Projekto pavadinimas: Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčios tvarkomieji paveldosaugos darbai

Projekto vykdytojas: Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčios rektoratas

Skirta parama: 400 167 Eur (79 proc. projekto vertės)

Adresas: Rotušės a. 8, Kaunas

Daugiau informacijos: www.eimiz.com