ATGIMĘ
Musteika: senosios tradicijos, viliojančios miestietį grįžti į kaimą

Varėnos miškų prieglobstyje įsikūrusi Musteika – vienas atokiausių Lietuvos kaimų. Įsitaisęs visai čia pat pietinės šalies sienos su Baltarusija, netoli Čepkelių raisto. Gyvenvietės nuošalumą vietiniai įvardija bene didžiausiu privalumu, leidžiančiu Musteikai iki šių dienų išlaikyti savastį, tradicijas ir senąją kaimo struktūrą.

Unikalią tris šimtmečius skaičiuojančio Musteikos kaimo dvasią pajunti jau nuo pirmų žingsnių, žingsniuodamas plačiu į gyvenvietę vedančiu vieškeliu. Kiekvieną praeivį pasveikinantys vietiniai. Dešimtys palei taką sutūpusių autentiškos architektūros medinių pirkių.

Medis – patikrintas laiko, ręstas pagal senas tradicijas, tačiau kelis šimtmečius atitarnavęs, kai kur – jau prašantis pagalbos. Savo unikalumą itin saugantis kaimas šį šauksmą girdi. Susitelkusi bendruomenė prieš keletą metų pasiryžo autentiškomis technologijomis atkurti net 40 Musteikos kaimo objektų, iš kurių 11 – senosios pirkios.

Įžengti į vieną iš medinių trobų plačiai atvėręs duris kviečia jaunas vyras – gamtininkas Žymantas Morkvėnas, neatsispyręs Musteikos žavesiui nuo pirmojo susitikimo su ja. Bėga jau aštunti metai, kai gamtininkas su žmona ir dviem vaikais laviruoja tarp Vilniaus ir atokaus Lietuvos kaimelio, pastarajam stengdamiesi suteikti vis didesnę pirmenybę. „Čia tiesiog yra jausmas, čia yra mano namai“, – nuoširdžiai kalba Žymantas.

Musteikos kaimas alsuoja savastimi. Ją išduoda ir nusistovėjusi, ilgametė gyventojų hierarchija. Paklaustas, ar jau gali vadinti save vietiniu, Žymantas nusišypso – vietiniai čia tik tie, kas gimę Musteikoje. O štai atėjūnų „statusą“ nulėmė tradicijos. Savęs priskirti vienam ar kitam pats pašnekovas nedrįsta, bet musteikiškiai Žymantą jau laiko savos bendruomenės dalimi.

Miškų apglėbta atoki Musteika gali didžiuotis išsaugojusi senąją kaimo struktūrą ir unikalius gyvensenos ypatumus. Kaip kadaise, taip ir iki šių dienų, kaimas susiskirstęs į savotiškus vienetus, vadinamus krūmais arba galais. Šie tikrai nekonkuruoja tarpusavyje, tiesiog kiek artimiau gyvena viduje. „Manęs vis klausia, kada pasistatysiu pirtį. Sakau, kad man jos nereikia“, – aiškina Žymantas. Kiekvienas galas juk turi savo bendrą pirtį, bendrą daržą, jais rūpinasi ir naudojasi bendruomeniškai.

Medinės sienos ir langinės, girgždančios durys bei krosnis saugo šimtametes istorijas, kuria namų jaukumą ir dvasią, kurių nejusti neįmanoma. Per aštuonerius metus pirkioje Žymantas beveik nieko nekeitė, atvirkščiai – šeima stengiasi išsaugoti namų savitumą ir tęsti jų istoriją.

Kiekvienas, prieš įeidamas į Žymanto pirkią, savotiškai pasisveikina su buvusiais sodybos šeimininkais – prieangyje, prie pat durų, kabo įrėminta poros nuotrauka. Pagarbus santykis su senoliais – neatsiejama Musteikos dalis. Be vyriausiųjų pritarimo nepriimami jokie bendruomeniniai sprendimai.

Šaknis Musteikoje Žymantas įleidžia vis giliau. „Man labai rūpi šis kaimas. Ir būdamas Vilniuje nuolat galvoju, kaip ten gyvenimas Musteikoje, kas naujo“, – atvirauja vyras. Tiesa, jis buvo ir vienas iš entuziastų išsaugoti jau kiek pavargusius trobesius, kaimo autentiką ir unikalumą. Musteikos senąją architektūrą atgaivinti bendruomenei padėjo Norvegijos, Islandijos, Lichtenšteino parama ir Lietuvos biudžeto lėšos. Finansavimas skirtas pagal kultūros paveldui atgaivinti ir išsaugoti skirtą Kultūros ministerijos programą.

Kai kurių pirkių būklė buvo apverktina. Gyvenimo sąlygos musteikiškius jau vertė ieškoti būdų, kaip susitvarkyti stogą, duris ar langus, tačiau išlaikyti autentiką – kuri kaimui labai svarbi – būtų sutrukdęs finansinis klausimas. Vien pasikeisti malksnų stogą, jau nekalbant apie tradicines senąsias technologijas – buvo svajonė.  Taip pat vietiniams ypač rūpėjo išsaugoti dar 1918 m. pirmąją šiame krašte atidarytą Tado Ivanausko mokyklą, kuri buvo jau tiesiog griūvanti.

Senoliai per šimtmečius įsitikino medžio patikimumu, tačiau savo amžių turi ir jis. Žymantas džiaugiasi, kad unikalią Musteikos medinę architektūrą pavyko išsaugoti, kol ji nesunyko. „Juk tai yra medinis paveldas – tai ne plytos, kurios gali laukti ilgiau. Jei medinio paveldo netvarkome šiandien, po 5 ar 10 metų galime jo jau ir nesutvarkyti. Jis paprasčiausiai gali pradėti pūti iš vidaus“, –  kalbėjo Musteikos užeivys.

Autentiškas technologijas gerai išmanančių meistrų Lietuvoje nedaug, tad juos surasti gali būti tikras iššūkis. Vadinasi, ne taip paprasta ir išmokti šių amatų, tikina Žymantas. Vyras džiaugiasi, kad atgaivinant Musteiką pavyko įsiprašyti į pameistrius ir išmokti to, kas pačiam ne tik yra įdomu, bet, įsitikinęs, ir labai naudinga.

Įpučiant paveldui naujos gyvybės, svarbu žinoti – kokį vaidmenį ketini jam nulemti, svarsto Žymantas. Išsaugoti senąsias technologijas ar kraštovaizdį, sukurti muziejų ar XXI amžiuje gyvenantį kaimą?

Musteikoje savo namus atradusiam Žymantui abejonių dėl šio kaimo ateities nekyla. Čia užaugę ir po pasaulį išsibarstę kaimo vaikai į šią vietą niekada nenumoja ranka. Tikėtina, kad palakstę dalis vėl įleis šaknis čia. „Štai, jau atsikėlė ir Stasys“, – paklaustas, o ar atsiranda naujų užeivių, atsako vyras. Musteika, anot Žymanto, turi unikalią ir labai stiprią aurą: „Aš tikiu, kad Musteika bus ne muziejinis ir ne savaitgalinis kaimas.“ Nesiblaškyti tarp sostinės ir Varėnos, o galutinai įleisti šaknis Musteikoje – ir Morkvėnų šeimos ateities vizija.

Panašų kaip Musteikos atgimimą išgyveno ir kitas autentiškas Dzūkijos kaimas – Zervynos. Siekiant išsaugoti unikalią kaimo struktūrą, tradicinę medinę architektūrą ir išgelbėti pirkias nuo nykimo buvo sutvarkyti 32 gyvenvietės objektai – 8 sodybos ir 24 ūkiniai pastatai.

Objekto adresas: Musteikos k. Varėnos r.

 

Projektas: Unikalaus etnografinio Musteikos kaimo paveldo išsaugojimas I etapas

 

Projekto vykdytojas: Musteikos kaimo bendruomenė „Musteikos pirkia“

 

Skirta parama: 479 tūkst. eurų (89% projekto vertės)

 

Daugiau informacijos: cepkeliai-dzukija.lt