Dabar populiaru
Publikuota: 2016 kovo 21d. 19:02

Laura Kešytė: Kaip tapti laimingu žmogumi bent kartą per savaitę?

Laura Kešytė Jeigu skaitote šį tekstą, reiškia, tikitės laimės recepto. Receptą čia ir gausite – toliau kalbėsime apie maistą ir maisto poveikį. Na, dar šiek tiek apie keistą frustraciją, kuri pamažu užauga per savaitę, jeigu laikotės instrukcijų. Taigi, kokios tos instrukcijos?

Turbūt esate girdėję apie vadinamąją cheat day [red. sukčiavimo dieną]. Tai – gerai žinomas sportininkų terminas, apibūdinantis savaitės dieną, per kurią galima valgyti kiek nori ir ko nori.

Žinoma, norint jog cheat day būtų sėkminga, likusias 6-ias dienas reikia laikytis subalansuoto mitybos režimo. 5-is kartus per dieną maitintis, laikantis tam tikrų normatyvų. Jie, tiesą sakant, yra labai paprasti – viso labo jums tereikia susirinkti subalansuotą angliavandenių ir baltymų miksą, kurį galima suvartoti, pasitelkiant aibes įvairiausių variacijų.

Tai reiškia, jog iš esmės, ką turite padaryti – tai tiesiog susiplanuoti savo dieną į priekį. Susipirkti reikiamus maisto produktus, juos susidėti į maisto dėžutes ir nusinešti į darbus/ paskaitas/ erdves, kur būsite kitą dieną.

Pusryčiai / Asmeninio archyvo nuotr.
Pusryčiai / Asmeninio archyvo nuotr.

Ar tai sunku? Kiek tai kainuoja? Kiek laiko užtrunka viską pasiruošti? Atsakysiu – nei sunku, nei brangu, nei pareikalauja marių laiko. Ateinančią savaitę pamėginsiu suskaičiuoti savo išlaidas ir pateikti jums jas raštu.

Iš esmės, ką turite padaryti – tai tiesiog susiplanuoti savo dieną į priekį.

Kodėl nesunku? Nes jūs maitinatės 5-is kartus per dieną, todėl niekada nesate alkanas. Nes jūs suvartojate optimalų kiekį būtinų maistinių medžiagų, todėl jaučiatės gerai, ir jūsų darbingumo lygis yra aukštesnis nei įprastai. Nes jūs neperkate bereikalingo prasto maisto, todėl mažiau išleidžiate, ir nesijaučiate apsunkę ar fiziškai paliegę.

Kelių dienų pirkiniai / Asmeninio archyvo nuotr.
Kelių dienų pirkiniai / Asmeninio archyvo nuotr.

Nėra nė vieno minuso, kurį objektyviai galėčiau įvardyti, o jau gyvenu taip beveik 3-is savaites. Mano treneris, kuris ir sudarė man mitybos planą, taip gyvena daug metų. Kaip jis atrodo ir jaučiasi? Puikiai.

Ko vertas mūsų kūnas?

Turėčiau jau pradėti kalbėti apie laimę, bet kol kas jums porinu apie pareigas. Dar šiek tiek kantrybės paprašysiu, bet viską greitą suprasite. Šiek tiek apie mano apnuogintą gyvenimo būdą galite sužinoti čia, o jeigu neturite laiko ar paprasčiausiai tingite skaityti, tai galiu jums pasakyti tik tiek, kad esu normalus žmogus, kuris savo kasdienybėje niekuomet nepasižymėjo išskirtiniu pedantiškumu.

Esu žmogus, kuris prieš keletą mėnesių per savaitę uždarydavo bent kelis barus. O mityba... Nuo ekscesyvaus bado iki kalėdinio persivalgymo. Žodžiu, niekur nebuvo tvarkos.

Mano treneris (Andrius Pauliukevičius) prieš kelias dienas labai taikliai pajuokavo, jis sako: „Žinai, Laura, kai atėjai pas mane treniruotis, atrodei kaip tas nudėvėtas taksi...“ Ir juokiausi, ir kone pro ašaras. Taip ir buvo! O dabar, rodos, ir jaučiuosi, ir atrodau sveikiau.

Jo išsakyta kritika tarsi kirto į paširdžius: aš, kaip ir daugybė žmonių, savo kūną dėvėdavau tarsi kokią technikos priemonę. Tačiau be kūno mes, veikiausiai, egzistuotume tik kažkokiame mistiniame lygmenyje. Su savo kūnu gimstame, ir kūnas yra mūsų namai. Mūsų reprezentacija. Galiausiai, reprodukcinis organas.

Niekas nesako, jog turime tapti modeliais ar išskirtinių proporcijų galiūnais. Turime būti sveiki, sveikai jaustis ir sveikai atrodyti. Nesvarbu, ką veikiame – juk tai yra būtinoji bet kokios mūsų veiklos sąlyga. Tad kodėl taip dažnai save skriaudžiame?

Su savo kūnu gimstame, ir kūnas yra mūsų namai.

Dėvėti žmonės

Ilgą laiką vadovavausi požiūriu – esu jauna, o kai pasensiu, kas bus, tas bus. Tai reiškia, jog šiandien galiu savo kūną kankinti, nes vakar dienos man niekada nerūpės, kaip jausis tas , kuris gyvens po keleto metų ar net keleto dešimtmečių.

Mes dėvime save be gailesčio, ir niekas mūsų nestabdo. Gydytojų pareiškimai – tik juokai, nes kad ir kiek „aliarmų“ perskaitome („Rūkymas žudo“, „Gerdami netenkame geležies“ ir panašiai), nė vienas jų gi neveikia. Čia tik etiketė, kurią reikia nuplėšti, prieš vartojant. Celofanas, kurį turime išpakuoti.

Tad čia ir turime sau užduoti klausimą – kodėl gi taip savęs negailime? Nes rūpestis kūno veikla atsiranda tik tada, kai turime kokią ligą. Dažniausiai – gėdingą, apie kurią net su šeimos gydytoju nepatogu kažkaip diskutuoti.

Koks šlapimo nelaikymas, hemorojus ar dar kokia ypatinga padėtis, kuri pastato mus į nepatogią poziciją. Bet net ir tai kartais nestabdo. Bet gal čia kiek nukrypau į apmąstymus, ir vis dar nepateikiu jums to laukiamo atsakymo. Taigi, cheat day.

Rokenrolas

Kadangi maitinuosi labai švariai, t. y. gaminuosi maistą garų puode (nes jis viską padaro už jus, ir nereikia rūpintis niekuo), laikausi grafiko ir gaminu į priekį, tai tą vieną dieną, sekmadienį, kurį sau pasiskyriau, galiu valgyti, ką noriu. R o k e n r o l a s.

Jau kažkur trečiadienio naktį pradedu svarstyti, kokio dydžio pyragą tą dieną nusipirksiu, ar kokiame restorane užsisakysiu grand patiekalą. Susiplanuoju dieną taip smulkiai, kad, rodos, be ėdimo net nelieka laiko kitoms veikloms.

Nesu kažkokia ėdikė, bet, na, žinote, kai mėgsti valgyti gurmaniškai, tai tam tikrų produktų ir patiekalų pasiilgsti – riebių pelėsinių sūrių, visokių itališkų pesto padažų, galiausiai, paprasčiausios picos su daug padažo.

Taigi, jau savaitės viduryje pradedi kurti planą. Kur kas sunkiau – jį įgyvendinti. Kadangi labai sumažinau vartojamo cukraus lygį, tai tiesiog iki mirties noriu saldainių. Aha, čia ta diena, kai gali saldainių valgyti dėžėmis.

Tik ne viskas taip paprasta. Kai tavo mityba subalansuota, net ir maža dozė eksceso juntama – tiesiog negali suvartoti daugiau. Keista, ne?

Taigi, šį sekmadienį turėjau savo cheat day. Atsikėliau su tokia pakilia nuotaika, it koks Bonapartas po sėkmingo mūšio. Jau 11-tą ryto užsisakiau šeimyninę picą. Prisidėjau daug cukraus į kavą.

Pica sekmadienio ryte / Asmeninio archyvo nuotr.
Pica sekmadienio ryte / Asmeninio archyvo nuotr.

Nesvarbu, kad cukraus į kavą nededu šiaip daug, bet šiandien – viskas galima. Čia tarsi „žalia šviesa“ kokiam vaikėzui nevaržomai daužyti langus. Tada buvau prisiplanavusi nuvažiuoti į kelias burgerines, kelis man žinomus gerus restoranus.

Svarbiausia įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose.

Žinoma, didžioji dalis plano nebuvo įgyvendinta, nes kiek gi žmogus gali ėsti? Bet ta visa diena tapo fantasmagoriško džiaugsmo momentu. Keistas jausmas – kodėl toks paprastas dalykas geba sugeneruoti tiek daug pozityvumo?

Atsakymas labai paprastas – nes tai tampa nebe įprastos kasdienybės dalimi. Tai – Kalėdos, Velykos, vestuvės, nešlifuoti deimantai, pataupytas seksas. Reta proga, todėl šventė.

Kai savo trenerio paklausiau, ar jis tikrai negeria alkoholio (nes pasisako labai prieš jį, o mes, taigi, visi čia geriantys...), tai jis atsakė, kad išgeria. Kokius 2 butelius vyno per metus. Bet ne todėl, kad negali ar save riboja. Todėl, kad ta viena diena per savaitę kompensuoja viską. Tai – vaikiškos laimės diena, kurios metu gali sau leisti viską.

Svečiuose pas draugę / Asmeninio archyvo nuotr.
Svečiuose pas draugę / Asmeninio archyvo nuotr.

Šį sekmadienį tą pajutau ir kūnu, ir siela. Negalėjau su jumis nepasidalinti, nes linkiu kiekvienam tokio paprasto džiaugsmo. Juk mūsų kasdienybė tokia kartais būna sudėtinga, ir įpareigojanti, ir joje tiek daug streso. Bet, kaip sakė Doroti iš Kanzaso miesto: „Svarbiausia įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose“.

To jums ir linkiu.

Šilčiausi,

Laura

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų

Parašykite atsiliepimą apie 15min