Karas Anastasiją užklupo Odesoje, o jos devynmetę dukrą – Tokmake, kurį Rusijos kariai užėmė pirmosiomis karo dienomis. Du mėnesius Anastasijos dukra išbuvo okupuotame Tokmake, įstrigusi karo spąstuose, ir tai buvo tikras išbandymas jos mamai.
Anastasijos patirtis šiais sunkiais laikais sustiprino jos vidinius įsitikinimus ir vertybes. Pažįstamo gyvenimo praradimas, kova už dukrą ir bandymas kurti naują ateitį karo akivaizdoje tapo galimybe giliai apmąstyti save, savo siekius ir gyvenimo tikslą. Šiandien Anastasija yra ne tik kosmetologė, bet ir nepalaužiamos tvirtybės pavyzdys, nes, nepaisydama sunkumų, Lietuvoje rado naujus namus ir naujų tobulėjimo galimybių.
Su Anastasia Hrytsak kalbamės apie tai, kaip svarbu neprarasti vilties sunkiausiomis akimirkomis, kaip išgyventi stiprius sukrėtimus ir vėl atgimti.
Šiame interviu cikle meno istorikė, kuratorė, nevyriausybinės organizacijos „Svitarta“ vadovė ir Lietuvos istorijos instituto projektų koordinatorė Svitlana Liakhovets kalbina ukrainietes, kurios Lietuvoje apsigyveno po 2022 m. vasario 24 d. Jos ne tik prisitaikė prie naujos realybės, bet ir tapo kultūros ambasadorėmis, praturtinusiomis Lietuvos visuomenę savo patirtimi, kūrybiškumu ir nesunaikinama dvasia. Jų istorijos – ne tik apie išbandymus ir praradimus, bet ir apie stiprybę, savirealizaciją bei ukrainiečių ir lietuvių dialogą.
Projektą „Ukrainos balsai Lietuvoje: pokalbių ciklas su ukrainietėmis“ remia Lietuvos kultūros taryba.
– Anastasija, papasakokite, kiek metų dirbate kosmetologe ir kaip prasidėjo jūsų kelias į šią profesiją?
– Kosmetologijos srityje dirbu jau aštuonerius metus. Mano kelias prasidėjo dar besimokant medicinos mokykloje, maždaug trečiame ar ketvirtame kurse. Tuo metu pradėjau domėtis grožio industrija, mokiausi viliojimo procedūrų, depiliacijos ir kitų pagrindinių sričių.
Iš pradžių supratau, kad neįmanoma tapti šios srities profesionale per vieną dieną, todėl savo tikslo ėjau palaipsniui.
– Savo karjerą pradėjote ne Lietuvoje ar net ne Ukrainoje, o Izraelyje?
– Ne, mano kelias prasidėjo Ukrainoje. Tuo metu turėjau mažą dukrą, kuri gimė man studijuojant medicinos universitete. Tai buvo sunki, bet vertinga patirtis. Supratau, kad jei vaiko gimimą ar profesinį tobulėjimą būčiau atidėjusi vėlesniam laikui, vėliau būtų buvę dar sunkiau.
Pirmąjį savo kabinetą atidariau nedideliame Zaporižės srities miestelyje. Tai buvo nedidelis miestelis su nedaug gyventojų. Jame jau dirbo dvi kosmetologės, patyrusios moterys. O aš, jauna specialistė, pradėjau siūlyti savo paslaugas, pirmiausia priežiūros procedūras ir veido valymą. Pamažu įgijau klienčių pasitikėjimą ir mokiau moteris odos priežiūros pagrindų, pavyzdžiui, kad plauti veidą muilu yra žalinga ir kad reikia naudoti prausimosi gelius.
Ilgainiui buvau pakviesta dirbti į vieną saloną, o vėliau atidariau savo. Vėliau persikėliau į Izraelį, kur pradėjau dirbti klinikoje, įkūriau savo verslą, gavau licenciją ir pradėjau praktikuotis nuo nulio, nauju formatu.
Izraelyje gyvenau beveik penkerius metus, bet 2021 m. gruodį nusprendžiau grįžti į Ukrainą. Gruodžio 23 d. su dukra išskridome atgal į tėvynę švęsti Naujųjų metų su artimaisiais, kurių dėl pandemijos nematėme beveik penkerius metus. Tai buvo labai širdžiai mielas laikas, tačiau supratau, kad gimtajame mieste, mažame miestelyje, neturėsiu jokių galimybių profesiškai tobulėti.
Todėl nusprendžiau persikelti į Odesą – miestą, kuriame yra jūra, saulė ir geri žmonės. Ten neturėjau nei draugų, nei pažįstamų, bet tai manęs nesustabdė. Per tris dienas susiradau ir nusipirkau butą. Tai buvo sąmoningas sprendimas: mačiau save Odesoje, vaikščiojančią saulėtomis gatvėmis su dukra ir šunimi.
Po kelių savaičių pasirašiau sutartį, persikrausčiau į naująjį butą ir pradėjau jį tvarkyti. Mano devynmetė dukra liko su seneliais, ieškojau darbo. Man pasisekė rasti puikų saloną, kuriame galėjau išsinuomoti darbo vietą. Viskas klostėsi puikiai. Jaučiausi tarsi pradėjusi visiškai naują, laimingą gyvenimą Ukrainoje.
– Į Ukrainą grįžote 2021 m. gruodį, kai savo darbuotojus jau išsiųsdavo net įvairių šalių ambasados. Neskaitėte naujienų ir nemanėte, kad grįžti pavojinga?
– Tiesą sakant, maniau, kad tai tik gandas. Nesidomėjau politika ir buvau susitelkęs į savo planus. Draugai iš Izraelio mane perspėjo, kad kils karas, bet aš nusišypsojau ir pasakiau, kad tai nesąmonė. Turėjau naują gyvenimą, viskas buvo tobula – koks karas?
Draugai iš Izraelio mane perspėjo, kad kils karas, bet aš nusišypsojau ir pasakiau, kad tai nesąmonė. Turėjau naują gyvenimą, viskas buvo tobula – koks karas?
– Taigi, ką tik pradėjote kurti naują gyvenimą Ukrainoje, bet prasidėjo karas. Kaip jums pavyko tai išgyventi?
– Taip, viskas įvyko tiesiog paskutinėmis dienomis prieš karą. 2022 m. sausį-vasarį pasirašiau buto pirkimo sutartį, išsinuomojau biurą, investavau visas santaupas į naują būstą... O po dviejų savaičių prasidėjo plataus masto invazija.
Prisimenu vasario 24-osios rytą. Atsibudusi išgirdau skambutį iš draugo Izraelyje, kuris pasakė: „Karas prasidėjo“. Mano buto langai buvo su gerais dvigubais stiklais, todėl sprogimų net negirdėjau. Kai pažvelgiau pro langą, pamačiau raketų pėdsakus danguje ir supratau, kad visa tai tikra.
Pirmoji mano reakcija buvo panika. Bėgau užsipilti degalų į automobilį, pasiimti pinigų, stovėjau didžiulėse eilėse degalinėje ir prie bankomato. Tuo pat metu bandžiau susisiekti su tėvais, kurie buvo Tokmako mieste, kurį labai greitai okupavo.
-
Dainininkė, dirigentė Maryna Pylypenko: dainuok, kad pajustum džiaugsmą tamsiais laikais
-
Kaip karas pakeitė gyvenimo ir prioritetų suvokimą: pokalbis su ukrainiečių architekte Olena Zhemchuhova
-
Karo į Lietuvą nublokšta žinoma Ukrainos muzikantė: apie kariaujantį brolį, muziką ir motyvaciją padėti
-
Mariupolio sunaikinimo siaubą išgyvenusi Marija – apie patirtį, ateities baimę ir Suvalkų koridorių: „Man neramu“
– Kaip nusprendėte, ką daryti toliau? Juk jūsų dukra buvo okupuotoje teritorijoje.
– Iš pradžių buvome įsitikinę, kad tokiame mažame miestelyje kaip Tokmakas ji bus saugi. Bet vis dėlto pirmiausia norėjau išsivežti dukrą, nes prieš grįždami į Ukrainą niekada nebuvome išsiskyrusios. Išvykau į Chmelnickį, manydamas, kad tėvams ir dukrai bus lengviau atvykti į tą miestą traukiniu. Tačiau dieną prieš jiems išvykstant miestas buvo visiškai atkirstas nuo pasaulio. Labai greitai buvo nutrauktas ryšys, elektros, dujų tiekimas, pradėjo važiuoti tankai.
Visi mano pažįstami ir draugai organizavosi išvykti į užsienį. Kūriau įvairius planus, kaip nuvykti pas dukrą, – net galvojau prasmukti pro okupacinę liniją. Tačiau nuostabiausia buvo tai, kad nepaisant to, jog aplinkui trūko ryšio, dukra kažkokiu stebuklingu būdu palaikė ryšį su manimi (jos paprastas telefonas buvo įjungtas). Galėjome bendrauti, per mus giminaičiai ir kaimynai perduodavo vieni kitiems informaciją.
– Kiek laiko užtruko, kol jums pavyko išvežti dukrą iš okupuotos teritorijos?
– Kūriau įvairius planus, kaip ten patekti ir pasiimti vaiką. Kitų variantų nebuvo. Ryšys buvo nestabilus, bet, kaip bebūtų keista, per visą okupaciją tik aš ir dukra palaikėme ryšį. Niekas negalėjo paaiškinti, kaip. Aš tikiu jėga, visata. Mes su dukra niekada nebuvome išsiskyrusios ir aš negalėjau leisti jai likti ten vienai.
Okupacijoje ji praleido du mėnesius. Pirmą mėnesį buvo neįmanoma išvykti – visur rusai, Raudonasis Kryžius negalėjo patekti, žmonės buvo žudomi. Paskui pradėjo atsirasti privačių vežėjų. Ieškojau bet kokių priemonių, rašiau visiems pažįstamiems: jei kas nors važiuoja, paimkite mano vaiką. Pati negalėjau ten važiuoti – man aiškino, kad rusų kareiviai tikriausiai mane nužudys.
Sutariau su močiute: tegul ji kasdien eina į geležinkelio stotį ir klausia, ar yra vietos. Savaitę nieko. Bet pažadėjau dukrai, kad balandžio 26 d. pasimatysime, ir negalėjau jos nuvilti. Likus trims dienoms iki šios datos sulaukėme skambučio: „Yra vieta, važiuok“. Paaiškinau vaikui: jei girdi garsus, laikyk galvą žemai. Jie taip ir darė.
Kai jie kirto sieną ir susitiko su mūsų kariškiais, viskas atslūgo. Niekam nelinkėčiau to patirti. Bet tada nebebuvo laiko baimei ir depresijai, tik veiksmams. Ir atėjo palengvėjimas. Atrodė, tarsi gyvenimas būtų prasidėjęs nuo nulio.
– O jūs iš Ukrainos išvykote į Lietuvą?
– Ne, mes grįžome į Odesą. Nusprendžiau, kad, kadangi dabar tai mano namai, geriau būti namuose. Odesoje laukiau karo pabaigos, dirbau, savanoriavau, dariau įprastus dalykus, pavyzdžiui, kepiau sūrio pyragus, kad neišprotėčiau. Tais laikais visi, kas tik galėjo, savanoriavo – rūšiuodavo daiktus, pindavo tinklus ir t. t. Pirmaisiais mėnesiais visi stengėsi būti naudingi.
Kai dukra buvo su manimi, maniau, kad nėra prasmės išvažiuoti, nes namuose nebuvo taip baisu. Juolab kad turėjome gyvenimo Izraelyje patirties. Kai vykdavo oro antskrydžiai, slėpdavomės rūsyje.
Mes grįžome į Odesą. Nusprendžiau, kad, kadangi dabar tai mano namai, geriau būti namuose. Odesoje laukiau karo pabaigos, dirbau, savanoriavau, dariau įprastus dalykus, pvz., kepiau sūrio pyragus, kad neišprotėčiau.
Odesoje buvome apšaudomi. Pavyzdžiui, per Velykas, kai ėjome į bažnyčią, buvo labai baisu – galėjo atskristi raketos. Vis tiek nuėjome, dalyvavome pamaldose, paskui namuose padengėme stalą, tik atsisėdome švęsti, ir prasidėjo aliarmas. Tą šventinę dieną tris valandas sėdėjome automobilių stovėjimo aikštelėje, nors stalas buvo padengtas pagal tradiciją.
Paskutinis lašas buvo, kai naktį vėl nuaidėjo pavojaus sirenos, o mano dukra kietai miegojo. Pagalvojau: ar turėčiau ją pažadinti, ar tai praeis? Ir aš jos nežadinau. Ryte supratau, kad tai nėra normalu, ypač kai vaikui irgi gresia pavojus. Kitą dieną išvažiavome.
– Kaip atsidūrėte Lietuvoje?
– Manėme, kad viskas greitai baigsis. Mano gyvenimo etapas Izraelyje buvo baigtas, aš nenorėjau grįžti atgal – tai buvo baigta.
Prieš karą išsinuomojau biurą ir susipažinau su kaimyne, kolege, su kuria keliskart buvo susikirtę keliai. Prasidėjus karui, ji, žinodama, kad aš čia nieko neturiu iš artimųjų, labai susirūpino. Nuo pat pirmos dienos ji kasdien man skambindavo ir klausdavo, ar viskas gerai. Buvau įpratusi susitvarkyti pati, nemėgau, kad kas nors nerimautų, bet jos primygtinis domėjimasis buvo ypatingas.
Ši moteris tuo metu išvyko į Lietuvą, nes čia dirbo jos vyras. Ji ir mane įtikinėjo, kodėl turėčiau vykti į Lietuvą. Ji sakė, kad čia daug rusakalbių, kad bus lengva pradėti dirbti, kad lietuviai mus remia, kad čia didelė ukrainiečių bendruomenė.
Aš visų pirma norėjau išvežti savo vaiką, neturėjau laiko galvoti, kur važiuoti, net nesvarsčiau šio klausimo. Man buvo svarbu galvoti ne apie tai, kas manimi pasirūpins, o kaip aprūpinti save ir vaiką. Aš neieškojau socialinių išmokų. Buvau įpratusi pati pasirūpinti savimi ir dukra.
Išvykome į Lenkiją, o paskui į Lietuvą. Lietuva man tapo vieta, kur galėjau pradėti gyvenimą iš naujo. Ši šalis neteikia socialinės paramos, bet suteikia galimybę dirbti, kurti verslą. Dabar aš čia kuriu savo gyvenimą, toliau dirbu grožio industrijoje ir jaučiu, kad man pavyko susigrąžinti tai, ką praradau Ukrainoje.
– Pasirinkote Lietuvą kaip šalį, kurioje kuriate savo naują gyvenimo puslapį. Daugelis ukrainiečių išvyksta toliau, į kitas šalis. Bet jūs pasilikote čia, kodėl?
– Aš nesirinkai Lietuvos pagal kokius nors konkrečius kriterijus. Tuo metu maniau, kad čia ilgai neužsibūsiu, todėl nebuvau nusiteikusi čia įsikurti ilgam. Kai atvykau, išsinuomojau būstą trims mėnesiams.
Tačiau kai važiuodama keliu pirmą kartą pamačiau reklaminį stendą su užrašu „Šlovė Ukrainai“, buvau maloniai šokiruota. Atvažiavau pavargusi po trijų dienų kelyje, o ten buvo šis reklaminis skydas.....
Buvau tokia sujaudinta. Vis dar esu sukrėsta, kad jis nenuimtas, ir kiekvieną kartą, kai pamatau Ukrainos vėliavą šalia Lietuvos vėliavos, ypač prie administracinių pastatų, man sušyla širdis.
– Įdomu, ar po trejų metų išliko toks pirmasis įspūdis apie Lietuvą?
– Taip, šis pirmasis įspūdis išliko. Ir iš tikrųjų Lietuva man tapo labai brangi. Prisimenu, kai atvykome prašyti leidimo gyventi, o patalpoje, kurioje laukėme, mums buvo pasiūlyta būtiniausių dalykų: ėdalo šunims, muilo, dantų pastos – tokios smulkmenos, bet jos svarbios, kai išgyveni tokius sunkumus. Tai mane sujaudino, nes žmonės čia tikrai galvoja apie dalykus, apie kuriuos karo sąlygomis galėtum nepagalvoti. Lietuviai nuoširdžiai padeda ir tai lengva pajusti.
– Ar teko nusivilti Lietuva, kai čia apsigyvenote ilgesniam laikui?
– Ne, nusivylimo nejaučiau. Supratau, kad pasiliksiu ilgesniam laikui antrais gyvenimo čia metais. Pradėjau svarstyti ilgalaikės nuomos galimybes, galvoti apie mokyklą vaikui ir pamažu dėliotis savo kasdienybę.
Iš pradžių man buvo sunku, nes Lietuvą lyginau su Izraeliu ir saulėta Odesa, kur buvau pripratusi prie šilto oro. Pirmaisiais metais čia buvo daug lietaus ir šaltų dienų, o tai kėlė papildomą stresą. Tačiau laikui bėgant supratau, kad Lietuvoje daug jaukiau, nei maniau. Ir šis jausmas išliko, ypač kai susitvarkiau gyvenimą, susiradau darbą ir pomėgių.
Iš pradžių man buvo sunku, nes Lietuvą lyginau su Izraeliu ir saulėta Odesa, kur buvau pripratusi prie šilto oro.
– Lietuvoje pradėjote savo verslą. Papasakokite apie jį.
– Neturėjau kito pasirinkimo. Į Lietuvą atvykau be pinigų, neturėdamas jokio pradinio kapitalo, bet turėdama ryžto. Mano draugė, kuri manęs čia laukė, jau buvo suradusi nuomojamą kabinetą ir mes su ja iš karto pradėjome galvoti apie verslą.
Praėjus savaitei po atvykimo pradėjau ieškoti klientų per „Instagram“, prižiūrėjau savo puslapį, rašiau į grupes ir kanalus, prisistatydama ir kviesdama į procedūras. Po mėnesio žmonės pradėjo ateiti ir viskas pamažu įsibėgėjo. Po metų klientų sąrašas užsipildė, o mano duomenų bazėje jau buvo tūkstantis klientų. Tai buvo netikėta, bet galbūt man todėl ir pasisekė, kad tai buvo mano kelias.
– Kas yra jūsų klientai?
Daugiausia ukrainiečiai, baltarusiai, taip pat lietuviai ir rusakalbiai. Lietuvos klientės yra atsargios, bet labai džiaugiuosi, kad daug lietuvių moterų ir toliau su manimi dirba. Nesiekiu vien užsidirbti pinigų, noriu padėti žmonėms pasitikėti savimi, išmokyti juos mylėti save. Todėl daugelis klienčių pasilieka, nes mato nuoširdumą ir rūpestį.
– Kaip keitėsi jūsų požiūris į grožį dirbant skirtingose šalyse?
– Tiesą sakant, didelio skirtumo nėra. Moterys, nesvarbu, iš kokios šalies jos būtų, visada nori to paties – būti laimingos, gražios ir mylimos. Kiekviena nori, kad jai patiktų, kaip ji atrodo, ir pasitikėti savimi. Tai universalus noras. Kiekviena šalis turi savo ypatumų, tačiau moterys visur vienodos. Žinoma, skiriasi mentalitetas, bet apskritai visos ieškome tų pačių dalykų.
– Koks buvo Jūsų kelias, įveikiant visus sunkumus pradedant verslą Lietuvoje?
– Kai pradedi verslą nuo nulio svetimoje šalyje, esant didelei konkurencijai, nežinant vietos teisės aktų ir mokesčių sistemos, yra labai sunku. Aš pradėjau be kapitalo, visur buvo nežinomybė, ir tai buvo sunku.
Tačiau lietuviai suteikė daug paramos – nemokamas konsultacijas, pagalbą pradedant verslą ir sprendžiant mokesčių klausimus. Tai neabejotinai buvo didžiulis pliusas. Taip, nebuvo lengva, bet su tokia parama tapo lengviau.
Dabar, praėjus trejiems metams, Lietuvoje jaučiuosi kaip namie.
– Kaip jaučiatės Lietuvoje kaip savo naujuose namuose?
– Dabar, praėjus trejiems metams, Lietuvoje jaučiuosi kaip namie. Ypač kai su šeima šventėme Naujuosius metus, supratau, kad čia yra mano vieta. Jaučiuosi saugi ir užtikrinta. Nesinori išvažiuoti. Tai tapo antraisiais namais.
– Kas Jums dabar po visko, ką teko patirti, yra laimė?
– Laimė yra pagrindiniai dalykai: galimybė vaikščioti gamtoje, džiaugtis kiekviena saulėta diena ir jaustis saugiai. Man patinka vidinės ramybės jausmas. Svarbiausia – būti su artimaisiais, jausti juos šalia.
– Jei galėtumėte grįžti į tas akimirkas prieš trejus metus, ką pasakytumėte sau?
– Pasakyčiau sau, kad viskas tikrai susitvarkys. Neabejokite, nepaisant iššūkių. Viskas, kas nutiko, yra jūsų kelionės dalis ir jūs būsite dėkingi už šią patirtį. Nieko nesigailiu, nes be sunkių akimirkų negali taip vertinti gerų.
Svarbiausia yra nebijoti. Reikia veikti žingsnis po žingsnio. Mes, ukrainiečiai, esame nepaprastai stiprūs ir prisitaikantys. Svarbu ieškoti galimybių, mokytis, užmegzti ryšius. Pradėkite nuo mažų dalykų, o tada viskas pavyks.
– Ar yra kas nors, ką norėtumėte pasakyti Jus palaikiusiems lietuviams?
– Norėčiau padėkoti lietuviams už nuoširdų palaikymą, už pagalbą tokiu sunkiu metu. Ne visada lengva, ypač kai pats išgyveni daug sunkumų, tačiau pagalba, kurios sulaukėme, mums buvo nepaprastai svarbi. Mes tai matome ir labai vertiname.
