Vadinasi, rizika pasiteisino? „Ten gyvenome tikrai geriau nei Lietuvoje“, – užtikrina moteris, tačiau neslepia, kad pradžia lengva nebuvo.
Goda dirbo senelių namuose, Gintaras – gamykloje. Po dvejų metų emigracijoje šeima susilaukė sūnaus Tomo.
Lietuvių trūko lyg oro
Atrodė, viskas lyg ir gerai klojasi. Tačiau savo aplinkoje Godai labai trūko lietuvių – Viskonsine jų buvo vos vienas kitas.
„Miriau iš vienišumo. Todėl visada ieškojau galimybės pakeisti gyvenamąją vietą ir atvykti arčiau Čikagos“, – atvirauja ji.
Tokia proga pasitaikė po trejų metų gyvenimo JAV. Goda gavo pasiūlymą tapti butų komplekso vadybininke. Ten iš viso buvo 88 butai, trečdalyje jų gyveno lietuviai – irgi laimėję žaliąsias kortas, nelegalūs atvykėliai, šalį pasiekę su turistinėmis vizomis, bet likę net joms pasibaigus.
„Iškart vyrui pasakiau: „Kraustomės!“ – šypsosi G.Misiūnas.
50-mečio šventė tapo lūžiu
Nuo rugsėjo Misiūnai pirmagimę Rūtą pradėjo leisti į Lemonto Maironio lituanistinę mokyklą, nuo trejų ją ėmė lankyti ir Tomas.
„Iš pradžių vaikus tik atveždavau ir palikdavau, tačiau vėliau subrendo noras labiau įsitraukti“, – sako Goda.
Organizuoti Maironio lituanistinės mokyklos 50-mečio šventę, vykusią 2009-aisiais, susibūrė iniciatyvios ir aktyvios mokinių mamos. Tarp jų, žinoma, ir Goda.
