Šis interviu yra dalis ypatingo pokalbių ciklo, kurį rengia menotyrininkė Svitlana Liakhovets. Ji kalbasi su ukrainietėmis, kurios po 2022 m. vasario 24 d. apsigyveno Lietuvoje. Šios moterys tapo ne tik naujos šalies gyventojomis, bet ir tikromis kultūros ambasadorėmis, kurios praturtino Lietuvos visuomenę savo patirtimi, kūryba ir nepalenkiama dvasia.
– Jau turbūt treti metai, kaip mes pažįstamos. Retkarčiais tave matau įvairiuose renginiuose, taip pat stebiu tavo aktyvų gyvenimą „Facebook“. Atrodo, kad tu čia atradai save – tiek kaip žmogus, tiek kaip profesionalė. Papasakok šiek tiek apie save – kuo užsiimi Vilniuje?
– Šiuo metu save pristatau kaip meno tyrėją, lektorę ir kultūros edukacinių renginių organizatorę. Prieš karą dirbau universitete – dėsčiau, apsigyniau disertaciją tema, kuri iš dalies susijusi su menu, nors mano specialybė yra socialinė komunikacija.
Menas visada mane domino – daug mokiausi savarankiškai. Prasidėjus plataus masto invazijai, su vaikais atvykome į Vilnių. Esu ekstravertė, tad negalėjau tiesiog sėdėti rankas sudėjusi – kaip ir daugelis kitų aktyvių ukrainiečių moterų.
-
Dainininkė, dirigentė Maryna Pylypenko: dainuok, kad pajustum džiaugsmą tamsiais laikais
-
Kaip karas pakeitė gyvenimo ir prioritetų suvokimą: pokalbis su ukrainiečių architekte Olena Zhemchuhova
-
Karo į Lietuvą nublokšta žinoma Ukrainos muzikantė: apie kariaujantį brolį, muziką ir motyvaciją padėti
-
Mariupolio sunaikinimo siaubą išgyvenusi Marija – apie patirtį, ateities baimę ir Suvalkų koridorių: „Man neramu“
-
Anastasia Hrytsak: kai šalia Lietuvos vėliavos matau Ukrainos vėliavą, mano širdis džiaugiasi
– Jūs atvykote 2022 m. kovą – tai buvo sudėtingas laikotarpis. Papasakok, kaip priėmei sprendimą evakuotis ir kaip pavyko persikelti su trimis vaikais?
– Sprendimas buvo labai greitas. Pirmiausia – mačiau, kad mano draugės su vaikais jau pradėjo išvykti. Tai man buvo signalas. Antra – prasidėjo siaubingi įvykiai Bučoje, Irpinėje. Bijojau, kad toks pragaras pasieks ir Dniprą, kur gyvenome. Nenorėjau laukti, kol bus blogiau, o vėliau gailėtis, kad neišnaudojau galimybės išvažiuoti.
– Kaip vaikams sekasi su lietuvių kalba? Ar lengvai prisitaikė?
Prasidėjo siaubingi įvykiai Bučoje, Irpinėje. Bijojau, kad toks pragaras pasieks ir Dniprą, kur gyvenome. Nenorėjau laukti, kol bus blogiau, o vėliau gailėtis, kad neišnaudojau galimybės išvažiuoti.
– Vaikai laisvai kalba lietuviškai, laiko egzaminus. Vyriausias sūnus – priešpaskutinėje klasėje – turi net aukštesnį pažymių vidurkį nei kai kurie lietuviai bendraamžiai. Labai didžiuojuosi tuo, kad nusprendžiau leisti juos į lietuvišką mokyklą.
Matau, kad dabar daug ukrainiečių ieško korepetitorių, kad vaikai pasiruoštų egzaminams, bet mums tokio poreikio nėra. Vyriausias sūnus planuoja stoti į universitetą Lietuvoje. Žinoma, karas mūsų ateitį daro nenuspėjamą, bet kol kas tokie planai.
– O kaip tau pačiai sekėsi adaptuotis?
– Iš pradžių negalvojau apie save – tik apie vaikus, mokyklą, buitį, biurokratiją. Bet paskui pagalvojau: kodėl gi nepabandžius kreiptis į kultūros institucijas?
Parašiau laišką MO muziejui ir pasiūliau surengti paskaitą apie ukrainietes menininkes. Jie atsakė iš karto: „Padarykime tai per Ukrainos dienas 2022 m. balandį.“ Man paskyrė salę, įrangą, mikrofoną – jų požiūris buvo labai šiltas. Tai buvo vienkartinis renginys, bet jis suteikė man jėgų ir pasitikėjimo savimi.
– Tai buvo tavo pirmoji vieša kultūrinė veikla Vilniuje?
– Maža, bet svarbi. Žmonės atėjo, klausėsi. Net lietuviai – nors paskaita buvo ukrainiečių kalba. Jie sakė, kad šiek tiek supranta rusiškai ar lenkiškai ir nori daugiau sužinoti apie Ukrainą ir jos kultūrą.
Vėliau pradėjau dalyvauti Lietuvos kultūros tarybos projektų programose, rengti paskaitų ciklus apie Ukrainos, pasaulio ir Lietuvos meną. Lietuviškoji dalis – būtina, ir aš tai gerbiu.
Vaikai laisvai kalba lietuviškai, laiko egzaminus. Labai didžiuojuosi tuo, kad nusprendžiau leisti juos į lietuvišką mokyklą.
Dėl to labiau susipažinau su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Šarūno Saukos ir kitų Lietuvos menininkų kūryba. Į mano paskaitas ėmė ateiti ne tik ukrainiečiai, bet ir lietuviai. Net kai sakydavau, kad kalbėsiu ukrainietiškai – jie vis tiek ateidavo, klausydavosi, nuoširdžiai domėjosi. Tai labai jaudino. Taip prasidėjo bendradarbiavimas su Lietuvos muziejais.
– Ir pamažu tapai atpažįstama Lietuvos kultūros lauke?
– Taip, laikui bėgant paskaitos tapo žinomos, mane pradėjo kviesti, klausinėti: „Kada bus kitas renginys?“ Galiausiai pradėjau bendradarbiauti su Istorijų namų muziejumi Vilniuje.
Projekto koordinatorės Agnės Putelytės dėka muziejus jau du kartus palaikė mano projektus kaip institucija-partnerė. Vienu metu jie pasiūlė man pabandyti vesti ekskursiją po parodą apie Kijevo Rusią ukrainiečių kalba. Tai buvo iššūkis – labai rimtai ruošiausi, peržiūrėjau daug medžiagos, lankiau Ukrainos istorijos kursą.
Muziejaus darbuotojai surengė tikrą „smegenų šturmą“ dėl eksponatų – ir esu jiems labai dėkinga už palaikymą bei šią patirtį.
Esu labai dėkinga Lietuvai už atvirumą. Lietuviškos institucijos tikrai palaiko Ukrainą ir jos kultūros iniciatyvas. Kai kreipiausi į bibliotekas, muziejus – tiesiog parašydavau pasiūlymą ir jie atsakydavo: „Taip, pabandykime.“
– Ar per šiuos trejus metus pastebėjai kokių nors pokyčių? Gal žmonės pavargo nuo Ukrainos temos?
– Atvirai? Ne. Aš nejaučiu nuovargio iš lietuvių pusės. Ir toliau įgyvendinu projektus, gaunu tokį pat palaikymą kaip ir pradžioje. Čia nesijaučiu tiesiog „pabėgėlė“ – jaučiuosi kaip specialistė, kaip partnerė. Lietuva man suteikė galimybę išlaikyti profesinį tapatumą, likti su savo tema, kalbėti ir būti išgirstai.
– Ar pastebėjai kokių nors panašumų ar skirtumų tarp ukrainiečių ir lietuvių, ypač meno ir istorinės atminties srityse? Ar esame labai skirtingi, ar visgi turime daug bendro?
– Taip, skirtumų tikrai yra – pradedant nuo kalbos, nes priklausome skirtingoms kalbų grupėms. Tačiau nepaisant to, visus šiuos metus asmeniškai jaučiu didelį Lietuvos palaikymą. Ir tas palaikymas – neatsitiktinis. Lietuviai, kaip ir mes, patyrė sovietinę okupaciją, represijas, prievartines tremtis į Sibirą. Tai vis dar skausminga tema daugeliui lietuvių šeimų.
Aš nejaučiu nuovargio iš lietuvių pusės. Ir toliau įgyvendinu projektus, gaunu tokį pat palaikymą kaip ir pradžioje. Čia nesijaučiu tiesiog „pabėgėlė“ – jaučiuosi kaip specialistė, kaip partnerė.
Yra keletas sąlyčio taškų. Visų pirma, dalis dabartinės Ukrainos teritorijos kažkada priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Tai istorinis bendrumas, kuris skatino kultūrinius mainus. Antra – sovietinė okupacija ir totalitarinio teroro patirtis. Lietuvoje tai buvo „miško broliai“, pas mus – UPA. Ir vienu, ir kitu atveju – tai pasipriešinimo dvasia, noras išsaugoti tautinį identitetą ir nepriklausomybę.
– O kaip šios istorinės paralelės atsispindi mene? Ar yra kažkas bendra vizualinėje kalboje, meninėse praktikose?
– Taip, yra. Po Kijevo Rusios žlugimo daugelis meistrų migravo, tarp jų – ir į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Tai paveikė vietinę kultūrą ir meną – juose pastebimi Kyjivo mokyklos įtakos pėdsakai. Kalbant apie XX amžių, situacija jau kitokia.
1937-ieji Ukrainoje buvo tragiški inteligentijai – sovietiniai okupantai išžudė dešimtis poetų, režisierių, dailininkų, vertėjų, mokslininkų. Boičiukistai, dailininko Mychailo Boičiuko mokiniai, kaip ir jis pats, buvo sušaudyti, o jų kūriniai – sunaikinti.
Lietuvoje po okupacijos nebuvo tokių žiaurių represijų tarp inteligentų. Taip, kai kurie prisitaikė prie socialistinio realizmo stiliaus, bet buvo ir tokių, kurie kūrė savaip, išlaikydami unikalų meninį braižą. Nacionalinės dailės galerijos fonduose mačiau impresionistų ir net abstrakcionistų darbų. Jie nebuvo viešai eksponuojami, bet menininkai turėjo šiek tiek daugiau „oro“ nei Ukrainoje. Tai, ką vadinu „vilkų laisve“ – sąlyginė, bet vis dėlto laisvė.
– O Ukrainoje kūrybinės laisvės troškimas dažnai kainavo gyvybę…
– Būtent. Pavyzdžiui, dailininkas Fediras Kryčevskis, Ukrainos meno akademikas, po karo mirė nuo bado savo dirbtuvėse. Jam buvo uždrausta dirbti, atimti titulai, niekas jam nepadėjo. Vienintelė, kuri jam atnešdavo maisto – dailininkė Tetjana Jablonska, bet ir ji buvo sekama specialiųjų tarnybų. Jo „kaltė“ – atsisakymas tapyti Stalino portretą ir dalyvavimas evakuojant meno kūrinius vokiečių okupacijos metu.
Panašių kontroversiškų istorijų buvo, tarkime, ir su metropolitu Šeptyckiu – daug sudėtingų sprendimų, kuriuos žmonės tuomet priimdavo gyvendami visiškai kitokiomis sąlygomis.
– Kur pajutai didžiausią skirtumą tarp darbo Ukrainoje ir Lietuvoje?
– Atvirume. Ukrainoje dažnai reikia „kažką pažinoti“, kad galėtum ką nors organizuoti. O čia – ateini, parašai ir tave išgirsta. Mane iki šiol stebina tai, kad nors, tarkim, privačios institucijos galėjo paprasčiausiai ignoruoti mano laišką, bet vietoj to suteikė galimybę surengti renginį.
Ukrainoje dažnai reikia „kažką pažinoti“, kad galėtum ką nors organizuoti. O čia – ateini, parašai ir tave išgirsta.
– Dabar, kai jau keletą metų gyveni Lietuvoje su vaikais, ar jautiesi čia kaip namie? Ar vis dar ilgiesi Ukrainos?
– Tikiu, kad namai – ten, kur esi. Aš ne viena – tūkstančiai moterų atsidūrė panašioje situacijoje. Ir aš supratau: jeigu leisčiau sau palūžti, tai pajustų mano vaikai. Jiems ir taip sunku – nauja mokykla, nauja aplinka, nauja kalba. Jeigu mama verkia ir depresuoja – jie neturės, į ką atsiremti.
Todėl pasirinkau kitą kelią: mokymai, kursai, lietuvių kalbos mokymasis – būtinai gyvai, kad išeičiau iš namų ir bendraučiau. Mes, ukrainiečiai, esame nepaprastai įdomūs ir protingi – net buitinėje kalboje tai jaučiasi. Todėl ieškojau ir radau aplinką, kur galima toliau augti, neištirpus liūdesyje.
– Kaip jums pavyksta išlaikyti ryšį su šeima per atstumą?
– Kasdienis kontaktas. Nuolatinis bendravimas, ypač apie vaikus – mokslai, sveikata, buitis. Įtraukiame vaikus į šį procesą: kažkas nutiko (nebūtinai blogo) – skambiname tėčiui. Tai padeda išlaikyti šeimos jausmą.
– Ar tave žeidžia išankstinės nuostatos apie moteris, gyvenančias užsienyje be vyrų?
– Taip, pasitaiko. Dažnai pirmo pokalbio metu klausia: „O kur tavo vyras?“ ar net užsimena, esą atvykau čia tvarkytis asmeninio gyvenimo. Tai žeidžia. Nebendrauju su žmonėmis, kurie leidžia sau tokius spėjimus. Tai skausminga – ir man, ir kitoms moterims, atsidūrusioms panašiose sąlygose.
Dažnai pirmo pokalbio metu klausia: „O kur tavo vyras?“ ar net užsimena, esą atvykau čia tvarkytis asmeninio gyvenimo. Tai žeidžia.
– Kartais keliaujate į Ukrainą, nors tavo miestas yra apšaudomas. Kaip tai veikia vaikų ir tavo pačios psichiką?
– Žinoma, tai daro poveikį. Bet milijonai žmonių Ukrainoje gyvena nuolat apšaudomi, su nuolatinėmis oro pavojų sirenomis. Tai sunku net suaugusiesiems, ką jau kalbėti apie vaikus. Vaikai keičiasi. Jie tampa apatiški, nebesidomi niekuo. Mokytojai skundžiasi, kad vaikai abejingi – tai karo pasekmės.
– Kaip, tavo nuomone, karas paveikė Ukrainos šeimas apskritai?
– Nė viena šeima neliko nepaliesta. Vieni patiria santykių krizes, kiti – netektis. Ukrainos šeimos institutas šiuo metu išgyvena didžiulį išbandymą. Tai jaučiama kiekvienoje istorijoje, kiekviename likime.
– Jei įvyktų paliaubos – ar planuoji grįžti į Ukrainą?
– Taip, planuoju grįžti. Noriu būti namuose – su vyru, šeima, draugais. Tačiau suprantu, kad viskas priklausys nuo saugumo situacijos. Gyvenimas išmoko lankstumo.
