Dabar populiaru
Publikuota: 2016 gruodžio 21d. 21:02

Jonas Ohmanas: „Lietuvai atėjo laikas eksportuoti savo kultūrą į Ukrainą“

Jonas Ohmanas Interviu
„Blue/Yellow“ nuotr. / Jonas Ohmanas

Artėjančią Vasario 16-ąją rytinėje Ukrainoje virš apkasų turėtų iškilti Lietuvos trispalvės. Jas matys ir ukrainiečių kariai, ir kitoje pusėje stovintys Rusijos armijos kareiviai bei separatistai. Apie šią idėją pasakojo organizacijos „Blue/Yellow“ vadovas Jonas Ohmanas, šią savaitę sugrįžęs iš fronto rytinėje Ukrainoje.

„Tai simboliška, nes Lietuva ir Ukraina turi bendrą istoriją. Be to, kitais metais Rusija švęs bolševikų revoliucijos šimtmetį, o lietuviai savanoriai su trispalve juos tada ir nugalėjo“, – juokavo J.Ohmanas, vežantis paramą Ukrainos kariams.

Jis pasakojo, kad ukrainiečiai jau aiškiai supranta – vien ginklu nepavyks laimėti šio užsitęsusio karo.

Norėdami įveikti Rusijos armiją ir jos separatistus, jie privalės stiprinti savo kultūrą ir ukrainietišką tapatybę.

„O čia slypi unikali galimybė Lietuvai“, – kalbėjo J.Ohmanas.

Šią savaitę iš fronto sugrįžęs Ukrainos rėmėjas pasakojo apie padėtį karo zonoje, politines intrigas Kijevo pogrindyje ir tai, ko galėtų imtis Lietuva, kad sustiprintų savo įtaką Ukrainoje.

– Kur keliavote šį kartą?

– Buvome Zayceve, Avdijivkoje, Marjinkoje, Hnutove prie Mariupolio. Tai čia lankėmės pas karius. Nuvežėm lietuvių paramą, taikiklių ir kitų daiktų. Per tuos metus užmezgėme kontaktų su labai rimtais žmonėmis ir mūsų indėlis tampa dar svaresnis. Galiu tiek pasakyti: mūsų pagalba prisideda prie to, kad fronte naikinami Rusijos kariuomenės specialistai.

Buvome ir Slovjansko vaikų namuose.

Šį kartą daug kalbėjomės su vietiniais, kurie gyvena fronto linijoje. Norėjome juos pasifilmuoti ir padaryti reportažų, nes Sausio 13-ąją per LRT televiziją rengiame didelę paramos akciją, rinksime paramą ukrainiečiams. Globėju sutiko būti prezidentas Valdas Adamkus, prisidėjo Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos kariuomenė, Vidaus reikalų ministerija.

– Rinksite paramą Ukrainos kariams?

– Ne tik kariams. Ir vaikams, ir kitiems nuo karo nukentėjusiems.

– Kas šiuo metu vyksta fronte?

Dabar Rusijos pusėje vyksta rotacija. Ateina nauji kariai, mažiau patyrę, nelabai moka kariauti, daro daug klaidų. Paprastai tariant, ateina dundukai, profai išeina, – sakė Jonas Ohmanas.

– Dabar Rusijos pusėje vyksta rotacija. Ateina nauji kariai, mažiau patyrę, nelabai moka kariauti, daro daug klaidų. Paprastai tariant, ateina dundukai, profai išeina. Pagal ukrainiečių turimą informaciją, juos siunčia į Siriją.

– Kas rodo, kad tie naujai atsiųsti yra mažiau patyrę?

– Pasakojo, kad rusiukai vaikšto atviromis vietomis, be priedangos, tiesiog imk ir šaudyk. Buvo tokia situacija, kad rusų kareiviai patruliavo fronte, ėjo tiesiog geležinkelio bėgiais, atvira vieta. Ukrainiečiai sakė: nors kulkosvaidininkui balius, bet gaila šaudyti, juk visai vaikai.

Anksčiau toliau nuo fronto stovėdavo Rusijos armijos specialistų grupės, kurias mesdavo, kai pasidarydavo karščiau. Dabar jie kažkur dingo, tiesiog išnyko. Kalba, kad išsiuntė į Siriją.

– Neseniai „Reuters“ žurnalistai paskelbė tyrimą, kad Rusijos kariai iš Ukrainos permetami į Siriją.

– Panašu, taip ir yra. Aišku, fronte ir toliau šaudo. Ką ir rodo padėtis, pavyzdžiui, Debalcevėje.

– Ar per šią kelionę patekote į pavojingas situacijas?

– Buvome Marjinkoje pas gyventojus. Norėjau padaryti interviu su moteriške, kuri gyvena per dvidešimt metrų nuo fronto linijos. Ten jau kalė be sustojimo, iš įvairiausių ginklų.

Sėdime mes pas ją namuose, geriame kavą, o už lango ukrainiečiai iš AGS (automatinis granatsvaidis, – 15min pastaba) šaudo į separų pusę. Tie atgal atsišaudo. Namo langai apkalti metalinėmis plokštėmis, jausmas savotiškas. Bet pyragas labai skanus buvo.

Savanoriai iš Charkovo ir moteris (antra iš kairės), gyvenanti per 20 metrų nuo fronto linijos Marjinkoje
Savanoriai iš Charkovo ir moteris (antra iš kairės), gyvenanti per 20 metrų nuo fronto linijos Marjinkoje

Po to su ja išėjome pasivaikščioti. Ji labai pabrėžė, kad eičiau be uniformos. Nusiėmiau visą savo „karinę“ aprangą. Ėjome gatve prie pat fronto linijos, aplink – apšaudytos gatvės, griuvėsiai. Nuėjome į tokią atvirą alėją, puikiai matyti separų pozicijos. Pasifilmavome, pakalbėjome, viskas gerai. Tada mes grįžome į tą gatvę, iš kur atėjome, ir į tą alėją įsuko žalias autobusiukas, panašus į karinį. Ir iškart iš kitos pusės pradėjo šaudyti. Stovėjome per kelias dešimtis metrų, tiesiog girdėjome, kaip kulkos švilpia. Pav pav pav! Labai keista. Atrodo, tu ką tik ten stovėjai, o dabar šaudo.

Džiaugiuosi, kad mūsų ten nebebuvo. Aš pasakysiu taip: mes jau esame pasimokę. Nebesinori patekti į situacijas, kaip buvo prie Debalcevės, kai į mus jau rimtai šaudė. Kam žūti be reikalo.

– Sakėte, kad rusai vykdo savo dalinių rotaciją. O kas pasikeitė ukrainiečių pusėje?

– Sakyčiau, kad dabar į viską žiūrima rimčiau. Atsirado stabilumo, atsirado sistema. Žmonės apmokomi, į frontą vyksta geriau pasiruošę, gauna poilsio. Dauguma dabar turi kontraktus, nors, aišku, liko ir šauktinių.

Ukrainos žvalgas su lietuvių atvežta uniforma: vokiškos kelnės, britiška striukė
Ukrainos žvalgas su lietuvių atvežta uniforma: vokiškos kelnės, britiška striukė

Aprūpinimas geresnis. Nuvažiuoji pas kokią nors brigadą, nuveži paramą, o jie kažkokių dalykų atsisako: mums nereikia, mes jau turim, nuvežkit kitiems.

Nors dar trūkumų yra ir mūsų vežami daiktai dažnai geresnės kokybės negu tie, kuriuos kariuomenė duoda. Aprūpiname iki šiol tam tikrus specialiuosius dalinius tuo, ko ukrainiečiai patys negali duoti.

Karių nuotaika normali. Negali sakyti, kad demoralizuoti. Matai, kad žmonės jau pripratę, šalis jau tiek metų yra kare. Anksčiau svarstydavo: tai kiek čia viskas tęsis, kaip viskas baigsis? Dabar matai, kad žmonės viską pradeda traktuoti kitaip, tokių svarstymų nebeliko.

– O pats karas? Viskas kaip prieš metus: apkasai, apšaudymai, diversantai?

– Panašiai. Dabar tai yra žemo intensyvumo karas. Apsišaudymai vyksta, bet realios didelės žalos nepadaro. Vis tiek jau visi įsikasę, įsitvirtinę, turi patirties, žino, ką daryti.

Dabar atsiranda toks jausmas, kad visi sėdi ir skaičiuoja. Buvome viename štabe, kur tikrai matai, kad vyksta planavimas. Lieka įspūdis, kad anksčiau ar vėliau kažkas bus.

– Puolimas?

– Puolimas, taip. Bet kieno puolimas? Nemanykime, kad ukrainiečiai tik sėdi ir laukia. Ne ne ne, jie irgi dirba. Ir rimtai dirba. Todėl jaučiamas toks laukimas.

Civiliai žmonės fronto teritorijoje keliauja kaip kokioje Šiaurės Korėjoje: atidaryti praėjimo punktai ir per juos eina gyventojai iš Luhansko, iš Donecko, pirmyn ir atgal. Bandėme su jais kalbėtis. Nauja, kad atsiranda tam tikros netiesiogiai proukrainietiškos nuotaikos, – sakė Jonas Ohmanas.

Dar vienas įdomus momentas.

Civiliai žmonės fronto teritorijoje keliauja kaip kokioje Šiaurės Korėjoje: atidaryti praėjimo punktai ir per juos eina gyventojai iš Luhansko, iš Donecko, pirmyn ir atgal. Bandėme su jais kalbėtis. Nauja, kad atsiranda tam tikros netiesiogiai proukrainietiškos nuotaikos. Žmonės pasakoja, kad į jų miestus ateina kažkokie kazokai iš Rostovo, visokie ruseliai, kurie vieną dieną pasako: tavo biznis dabar yra mano, gali man dirbti, jeigu nori.

Tuo pačiu jie nenori palikti savo namų, bando kažkaip suktis, prisitaikyti. Kai kurie grįžta į Donbasą iš kitų Ukrainos miestų, nes nesugeba įsitvirtinti.

Ten iki šiol daug žmonių gyvena. Tu vaikštai po frontą, matai kokią nors baisią lūšną ir sužinai, kad ten gyvena žmogus. Per visą karą.

Tai savotiška įkaitų situacija. Žmonės tiesiog neturi kur eiti.

– Jūs padedate vietos gyventojams?

– Taip. Padedam ir kariams, ir gyventojams.

Šį kartą į frontą važiavome su tokiu kauniečiu Algiu Šimoniūčiu, jis per savo fondą „Pagalbos sparnas“ labai aktyviai užsiima šitais reikalais. Rimtas vyras, stengiamės bendradarbiauti visaip.

– Žinau Algį, 2014 metais mes su juo keliavome į Peskus, buvome Maidane susitikę.

– Taip taip! Tai Algis labai daug dirba šia linkme. Dabar messu juo važiavome į Slovjansko vaikų namus. Taip pat jis įteikė lietuviškus apdovanojimus Ukrainos kariams. Tai labai gražu.

Jonas Ohmanas ir Algis Šimoniūtis su ordinais „Vienybė ir laisvė“
Jonas Ohmanas ir Algis Šimoniūtis su ordinais „Vienybė ir laisvė“

Šiaip, Ukrainoje žmonės jaučia, kad karas yra užmirštas. Pasaulis dabar kalba apie Siriją.

– Žmonės fronte ar Kijeve?

– Ir ten, ir ten. Kijeve žmonės supranta, kad vien ginklu karo nelaimės. Ieško būdų, kaip išviešinti tą situaciją.

Kijeve pastebėjau kitą įdomų dalyką. Jau seniai daug kalbama apie naują Maidaną, kaip sakoma „trečiąjį Maidaną“. Dabar drąsiai galiu pasakyti, kad naujas Maidanas jau vyksta, tik ne tokia forma kaip anksčiau.

Tuos žmones, kurie stovėjo prie barikadų, kurie kariavo, padėjo kariams, sieja labai stiprūs ryšiai. Tie ryšiai persiformuoja ir iš jų formuojasi naujos politinės jėgos, – sakė Jonas Ohmanas.

Tuos žmones, kurie stovėjo prie barikadų, kurie kariavo, padėjo kariams, sieja labai stiprūs ryšiai. Tie ryšiai persiformuoja ir iš jų formuojasi naujos politinės jėgos. Jų dar nėra viešumoje, jų nematyti, jie po vandeniu, bet pogrindyje yra. Ir reikia suprasti, kad tie jų santykiai yra visiškai kitokie nei šiaip politikoje – kai tu šimtą kartų esi patikrinęs žmogų ir žinai, kad jis yra patikimas, tai jau ypatingas ryšys. Pamažu formuojasi tai, ką galima vadinti „kontrvalstybе“.

Aišku, sudėtinga pasakyti, kuo visa tai baigsis.

– Kaip tik to norėjau klausti.

– Žmonės sako: neduok Dieve dar vienas Maidanas. Tada jau viskas vyktų ne su degančiomis padangomis ir pagaliais. Ukrainoje dabar ginklų yra tiek, kad sunku net įsivaizduoti mastą. Visi juk puikiai supranta, kad ginkluota revoliucija Rusijai būtų didžiausia dovana.

Nežinau, kiek tai sąmoningas procesas, bet atsiranda „trečiojo Maidano“ idėja su nauja forma – kovoti politiškai, per rinkimus. Sakyčiau, net yra požymių, kad tarp įvairiausių politinių grupių vyksta pogrindinės derybos, kaip viską pakeisti taikiu būdu.

– Tai skamba kaip ėjimas civilizuotos valstybės link?

– Taip, būtent! Ukrainoje yra, ir mes matome, daug žmonių, kurie galėtų tapti lyderiais. Bet kol kas jie neina į politiką, nors vietos tikrai atsirastų.

Apibendrinant galima sakyti taip: valstybėje – chaosas, karas, sunku, bet teigiami signalai tikrai matomi.

Ir reikia pasakyti, kad Lietuvos indėlis šitoje vietoje yra labai svarbus. Mes, kažkokie crazy savanoriai (liet. išprotėję), esame viena medalio pusė, bet Lietuvos valstybės indėlis taip pat labai gerai matomas. Tai svarbu.

Jonas Ohmanas su vienu iš „Pravyj Sektor“ vadų, jo rankoje – taikiklis snaiperio šautuvui
Jonas Ohmanas su vienu iš „Pravyj Sektor“ vadų, jo rankoje – taikiklis snaiperio šautuvui

Sakyčiau, Lietuvos ateitis ir yra Ukraina. Ir tai labai gerai supranta kai kurie verslininkai. Aišku, verslininkai kitaip mąsto: greičiau, agresyviau.

Galima duoti tokią bendrą geopolitinę pastabą: Vakarų kontekste – Europos Sąjungoje, NATO – Lietuva yra viena iš valstybių, o kitoje pusėje – Ukrainoje – Lietuva yra autoritetas. Tą reikia gerai suprasti ir eksportuoti. Kitaip tariant, tai, ką švedai daro Lietuvoje, lietuviai gali daryti Ukrainoje. Įvairiausiomis prasmėmis.

Mane stebina, kad iki šiol Ukrainoje nėra nė vienos lietuvių kalbos mokymo įstaigos. Vyksta bandymai Kijevo universitete, bet ne iki galo padaryta. Viskas, atėjo metas! Darom! Pas mus nuolat ateina ukrainiečiai, klausia, kaip galima išmokti lietuvių kalbos, kaip įsidarbinti Lietuvoje. Buvo tokia situacija: fronte sutikau iš matymo pažįstamą karį, net vardo neprisimenu, o jis man: „Laba diena!“ Laba diena, tai labai diena (nusijuokė).

Lietuvai atėjo laikas mesti savo kultūrą į Ukrainą. Ten tai yra priimtina, lietuviai ten turi statusą.

– Stebint iš jūsų pozicijų, ar yra kokių ženklų, kad Lietuva eksportuotų savo kultūrą į Ukrainą?

– Yra, žinoma. Bet aš Lietuvos diplomatams sakau taip: meskite dešimt kartų daugiau. Nesėdėkite ir nesikuklinkite. Lietuviai turi visas moralines, geopolitines, istorines teises tai daryti. Nesigėdykite!

Akivaizdu, kad Rusijai šitas kąsnis bus per didelis, per kartus, su spygliais. Ukraina nėra Čečėnija ar Gruzija, čia taip lengvai nesužaisi. Ir to Rusija nesuprato. Rusija padarė klaidą, pervertino savo galimybes ir mes – Lietuva, Ukraina ir kitos šalys – šitą karą tikrai laimėsime. Gal per kraujus, gal bus labai sunku, bet laimėsime. Čia nėra jokios abejonės.

Rusija kiša Ukrainai savo naratyvą, bet lietuviai gali pasiūlyti savo, kuris ukrainiečiams yra daug patrauklesnis ir įdomesnis. Tai yra unikali galimybė Lietuvai, – sakė Jonas Ohmanas.

Ko aš pasimokiau per savo keliones – pasipriešinimas turi būti daugiasluoksnis. Kuo daugiau tapatybės sluoksnių tu įjungsi, tuo didesnė tikimybė, kad laimėsi. Jeigu kariausi tik ginklais, tai bus labai sunku, bet jeigu įjungsi kultūrą, istoriją, visas tas nematomas linijas, tai nugalėti tave bus labai sunku. Tą mes aiškiai matėme Lietuvoje 1991 metais – žmonės žinojo, kodėl reikia stovėti prieš rusų tankus, ir ką tu jiems padarysi? Nieko. Rusai nieko negalėjo padaryti.

Lietuva tą jau daro, bet galima daug stipriau. Mes per daug žiūrime į tai vien tik per saugumo prizmę. Ne ne, reikia pagalvoti ir apie savo kultūrą, kalbą, istoriją. Rusija kiša Ukrainai savo naratyvą, bet lietuviai gali pasiūlyti savo, kuris ukrainiečiams yra daug patrauklesnis ir įdomesnis. Tai yra unikali galimybė Lietuvai.

Va, būdami fronte kartu su Algiu Šimoniūčiu gavome dar vieną ukrainiečių apdovanojimą. Mano jau trečias ordinas, šį kartą iš pilietinės visuomenės. Smagu. Bet svarbiausias klausimas: o ką tai rodo? Tai rodo, kad Ukrainoje mumis tiki. Lietuviais, turiu omeny.

Gal dabar esu pavargęs po kelionės, peršalęs, užkimęs, bet viduje – toks kovingas! Pačia geriausia prasme. Jaučiu, kad man tai yra didžiausias gyvenime iššūkis. Ir Lietuvai tai yra didžiausias iššūkis ir didžiausia galimybė. Žmonės ten į Lietuvą žiūri su didele pagarba. Reikia tuo naudotis.

TAIP PAT SKAITYKITE: Rusijos sukeltas karas Ukrainoje: kas šiuo metu vyksta fronte?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:28
03:17
02:11

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min