„Kaip ES galėjo nenumatyti tokios krizės?‟
Jauna išvaizdi moteris vargiai atitinka daugelio susidarytą tipiško pabėgėlio portretą. Įsikūrusi mūsų šalyje, Eskedar iškart ėmė ne tik mokytis lietuvių kalbos, bet ir studijuoti bei dirbti, įkūrė savo verslą. Lietuva padovanojo ir šeimyninę laimę – etiopė ištekėjo už kariškio, augina tris vaikus, prieš metus gimusio pagranduko priežiūrą derina su magistrantūros studijomis ir aktyviai reiškia nuomonę apie pabėgėlių krizę.
Tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovei nekeista, kad Europą užplūdo šimtai tūkstančių pabėgėlių iš karinių konfliktų kamuojamų kraštų, – natūralu, kad žmonės ieško saugesnio gyvenimo sau ir savo vaikams.
„Klausimas, kaip atsitiko, kad tokia stipri ir įtakinga Europos Sąjunga (ES) negalėjo numatyti tokios krizės, – stebėjosi pašnekovė. – Jie žinojo, kad tai atsitiks, žinojo regionines problemas, kad kažkas vyksta Artimuosiuose Rytuose, bet Europa, pasaulis žiūrėjo į kenčiančius žmones, į stiprėjančią ISIS, kuri virto didžiule problema ne tik Sirijoje, bet ir kitose valstybėse, pradėjo verbuoti vaikinus iš Europos ir kitur. Tai tapo ir mūsų problema.‟
Eskedar įsitikinimu, dabar jau reikia tartis ne kaip pasidalinti pabėgėlius, bet kaip užtikrinti saugumą tiems, kurie dar likę karinių konfliktų zonose ir aplink. „Kitaip rytoj atkeliaus ir jie‟, – įspėjo etiopė. Anot jos, reikia suremti pečius su Turkija, Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalimis, kad pabėgėliai nebeieškotų saugesnių vietų.
Dauguma panašiais atvejais esą taiko Ženevos konvenciją, reglamentuojančią su pabėgėliais susijusius klausimus. Pabėgėliais laikomi žmonės, kuriuos palikti savo tėvynę verčia nesaugi situacija, kai jų valstybės nepajėgios ar nenori padėti, o kartais valdžia pati juos persekioja. Kitose šalyse šie asmenys ieško apsaugos ir pagalbos.
„Klausimas – ne priimti ar nepriimti, – tvirtino Eskedar. – Žmonės nuolat painioja pabėgėlius ir imigrantus. Jei atvykėliai nelegaliai kerta sieną, natūralu, kad gali būti išsiųsti atgal. Pabėgėliai prašo prieglobsčio.‟ Pasak jos, šiuo atveju europiečiai turi galvoti ne tik apie savo saugumą, bet ir apie žmogiškumą.
Pašnekovei be galo gaila žmonių, kurie, gelbėdamiesi nuo karo, pasiryžta tokiai pavojingai kelionei, bet galiausiai žūsta jūroje taip ir nepasiekę saugaus prieglobsčio kitame krante.
