Migracijos ekspertas Karolis Žibas: negi bedarbis imigrantas trenksis lėktuvu į dangoraižį?

Tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas Socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas apgailestauja, kad visuomenė ir politikai nepamena, kad Lietuva pabėgėlius priima jau bemaž du dešimtmečius, o šie niekam nekliuvo, užtat visi ėmė rūpintis dėl būsimų atvykėlių.

Kilus diskusijoms dėl pabėgėlių perkėlimo iš Italijos, Graikijos ir Vengrijos, šalies viešoji erdvė prisipildė nepasitenki nimo, nors, vertinant pagal gyventojų skaičių,Lietuvai teks tik nedidelis būrelis pabėgėlių.

Daugiausia nepasitenkinimo gyventojai reiškia dėl musulmonų, baimindamiesi galimų terorizmo išpuolių bei nepažįstamos kultūros. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas pareiškė, kad Lietuva negalinti priimti musulmonų, nes „neaišku, kas paslėpta po jų moterų drabužiais“.

Eurobarometro tyrimų duomenis, lietuviai priešiškai nusiteikę bet kokių imigrantų atžvilgiu. 58 proc. tautiečių nesutinka, kad imigrantai prisideda prie šalies gerovės augimo. Lietuviai ypač prieštarauja atvykėliams iš ne Europos Sąjungos (ES) šalių – tai neigiamai vertina 70 proc. apklaustųjų. Nors lietuviai nepritaria net karo pabėgėlių imigracijai, savo tautos emigraciją į bet kurią ES šalį net 90 proc. tautiečių vertina teigiamai.

„Ką matome, yra ne solidarumo stoka, o solidarumų – nacionalinių, etninių ir religinių, kurie patiria tarpusavio trintį dėl mūsų, kaip žmogiškų būtybių, pareigų, – susidūrimą‟, – pažymėjo vienas komentatorius.

– Etninių tyrimų institutas kasmet analizuoja visuomenės nuostatas imigracijos atžvilgiu. Kaip keičiasi visuomenės požiūris į imigrantus ir pabėgėlius?

– Tyrimai rodo, kad vyrauja tiek kultūrinio pobūdžio uždarumas, pasireiškiantis „kitaip atrodančių“ imigrantų atžvilgiu; tiek ekonominis barjeras, susijęs su daugumos ir imigrantų konkurencija dėl ekonominių ir kitokio pobūdžio išteklių. Pastebėtinos labiau neigiamos nuostatos imigrantų iš „tolimomis“ ar „svetimomis“ laikomų šalių atžvilgiu: Libano, Sirijos, Afganistano ir Afrikos šalių. Visuomenė nepritaria teiginiui, kad Lietuvoje gyvenantys ar į ją atvykstantys imigrantai praturtina šalies kultūrinį gyvenimą. Tai liudija, jog vienas esminių barjerų imigrantų integracijai – kultūrinio pobūdžio nuostatų barjeras.

Kristinos Aleksynaitės nuotr./Karolis Žibas

Visuomenėje vyrauja nekintanti neigiamų nuostatų hierarchija traktuojant skirtingas imigrantų grupes; pavyzdžiui, darbo imigrantus ar pabėgėlius. Kita vertus, visuomenė nėra gerai informuota apie imigrantų gyvenimą; galima teigti, kad apie tarptautiniame ir nacionaliniame lygmenyje vykstančius imigracijos procesus visuomenė taip pat žino nedaug.

Jai trūksta informacijos apie Lietuvoje gyvenančius imigrantus. Visuomenės informavimo priemonės – bene svarbiausia ir labiausiai paplitusi visuomenės kontaktų su imigrantais forma. Todėl nenuostabu, kad požiūriui imigrantų ir pabėgėlių atžvilgiu didesnės reikšmės iki šiol turėjo ne socialiniai ryšiai, tiesioginiai kontaktai ir patirtys, bet žiniasklaidos teikiama informacija ir viešajame diskurse vyraujančios nuostatos. Nenuostabu, kad visuomenė pasisako už santykinai griežtą valstybės nuostatą atvykstančiųjų užsieniečių atžvilgiu.

Eurobarometro tyrimų duomenis, lietuviai priešiškai nusiteikę bet kokių imigrantų atžvilgiu

– Kodėl lietuviai taip baiminasi pabėgėlių ir apskritai kitokių žmonių? Ar tai – nacionalinis bruožas, ar jis būdingas visam regionui?

– Panašu, kad tai yra viso regiono bruožas. Lietuvoje situacija nėra tokia bloga kaip Vengrijoje ar Čekijos Respublikoje, kur griežtos antiimigracinės nuostatos deklaruojamos pakankamai viešai tiek politiniame, tiek visuomeniniame lygmenyje. Vis dėlto Lietuvos atvejis yra kiek išskirtinis, kadangi visuomenė imigracijos procesuose mato daugiau neigiamų negu teigiamų elementų, nors bendras užsieniečių skaičius Lietuvoje – vos didesnis nei 1 proc. Tai yra vienas mažiausių rodiklių visoje ES.

Žiūrėdami į ES patirtį, pamatysime, kad visuomenės, turinčios dideles imigrantų bendruomenes, migracijos procesuose įžvelgia socialinę, kultūrinę ir ekonominę naudą. O tokios šalys kaip Lietuva nesusiduria su dideliu imigracijos srautu, tad dėl viešojoje erdvėje vyraujančių nuostatų visuomenėje kuriami ar stiprinami stereotipai apie pabėgėlius ir kitus imigrantus. Jie susiję tiek su ekonominiais (našta mokesčių mokėtojams), tiek kultūriniais aspektais (kriminalizuojamas islamo tikėjimas). Deja, prie to prisideda neatsakingi politikų ir kai kurių komentatorių pasisakymai, jog Lietuva nežino, ką daryti su pabėgėliais ir kaip juos integruoti, kad Lietuva neturi pabėgėlių integracijos programų ir panašiai.

Panašu, kad didelė dalis visuomenės, o ir politikų, nesuvokia, kad Lietuva pabėgėlius priima nuo 1997 metų. Kad Lietuvai, įstojus į ES, darbo imigrantų skaičius Lietuvoje išaugo, įskaitant imigrantus iš Kinijos ir Turkijos. Iki šiol niekam nebuvo užkliuvę Lietuvoje ilgą laiką gyvenantys pabėgėliai ir kiti imigrantai. Tačiau kažkodėl visiems pradėjo skaudėti galvą dėl dabartinių pabėgėlių, kurie į Lietuvą atvyks pagal perkėlimo programą.

Vidmanto Balkūno/15min.lt nuotr./Migrantai ruošiasi plaukti per išorinę Europos sąjungos sieną

Reikia pasakyti, kad Lietuva turi pabėgėlių integracijos programą, yra infrastruktūra su kompetentingomis nevyriausybinėmis organizacijomis ir ekspertais. Taigi vietoj emocinių pareiškimų apie integracijos programų nebuvimą reikia diskutuoti apie šių programų efektyvumą ir tarpsektorinio bendradarbiavimo modelį, įtraukiantį į integracijos procesus ne tik NVO, bet ir vietos bendruomenes, pasiryžusias teikti pagalbą pabėgėliams.

Vietoj neadekvačių siūlymų – leisti ar neleisti dėvėti burkas – tikslinga diskutuoti, kaip pabėgėlių kompetencijas susieti su Lietuvos darbo rinka, išvengiant išnaudojimo ir pažeidžiamumo. Vietoje beprasmių svarstymų apie daugiakultūriškumo žlugimą, kuris, beje, Lietuvoje dar neprasidėjo, tikslinga informuoti visuomenę apie tarptautinės migracijos iššūkius ne emociškai, bet su atsakomybe, remiantis empiriniais duomenimis.