Šaulių sąjunga – tai tūkstančiai skirtingų žmonių istorijų. Juos vienija bendras tikslas: stiprinti, ginti, saugoti Lietuvą. 15min tęsia pasakojimų ciklą apie žmones, pasirinkusius šaulio kelią.
Prisijungti prie Lietuvos šaulių sąjungos galima užpildžius anketą.
– Į šaulystę atėjote, atrodytų, iš visai kito pasaulio – akademinio. Esate pilietinio pasipriešinimo šaulė?
– Ne, esu ginkluoto pasipriešinimo. Kadangi atėjau iš akademinio lauko, man buvo įdomu viskas ir įdomu iki šiol. Per beveik trejus metus, kiek esu Lietuvos šaulių sąjungoje, baigiau ir rezistencijos kursą, taip pat pilietinio pasipriešinimo instruktorių modulį.
Vedu paskaitas kartu su Krašto apsaugos ministerijos Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentu. Paskaitos skirtos visuomenei, taip pat vedu mokymus. Esu ne tik ginkluoto pasipriešinimo šaulė, bet ir galiu realizuoti savo, kaip dėstytojos, lauką bei dalintis tuo, ką pati sužinojau jau būdama Šaulių sąjungoje.
– Svarbios abi grandys – ir ginkluoto, ir pilietinio pasipriešinimo. Tačiau kodėl pasirinkote pirmąją?
– Taip, tikrai abi svarbios. Mes siunčiame žinutę visuomenei, kad Lietuvos šaulių sąjungai reikia pačių įvairiausių žmonių – skirtingo amžiaus, skirtingų gebėjimų ir tai nebūtinai yra ginklas. Tačiau kai stojau, rinkau dokumentus, natūraliai atėjo mintis rinktis ginkluotą pasipriešinimą.
Ginklų nebijau, be to, man tai įdomu. Buvo tik viena mintis – o jeigu nesugebėsiu, nes be ginkluoto pasipriešinimo yra ir fiziniai dalykai. Tačiau taip pat pagalvojau, kad jei nepavyktų, visada būtų galimybė rinktis pilietinį pasipriešinimą.
– Esate baigusi bazinį šaulio įgūdžių kursą. Koks jis?
– Jis įprastai trunka apie septynis mėnesius. Gali būti kiek trumpesnis – natūralu, kad vadai derina pagal sąlygas: jei žiema ir šalta ar vasarą dideli karščiai. Klausomės teorinių paskaitų, vyksta topografijos žygis miške. Jis būna be nakvynės, dažniausiai dienos trukmės. Vėliau – tarpinės pratybos miške, kurios dažniausiai jau su nakvyne.
Bazinį šaulio įgūdžių kursą vainikuoja baigiamosios vertinamosios dviejų dienų pratybos. Labai ankstyvą šeštadienio rytą susirenkame miške, konkrečiai nurodytoje vietoje, ir jos trunka iki kitos dienos pietų. Tai tik pratybos miške, nes po jų dar laukia ilgas ginklų valymas, tad visas procesas iš esmės užtrunka dvi dienas.
Visos užduotys, kurių mokaisi kartu su broliais ir sesėmis – tiek teoriškai, tiek praktiškai – pratybų metu yra taikomos: ir topografija, ir patrulio bazės įrengimas, kiti dalykai.
Žinoma, tai ir ėjimas su kuprine – pilna ekipuote. Jei topografijos žygyje einame su lengva kuprine, tai baigiamosiose pratybose jau kitaip. Čia ir miegmaišis, ir drabužiai pasikeitimui – natūralu, kad kuprinė tampa gerokai sunkesnė. Didelę svorio dalį sudaro vanduo. Nepriklausomai nuo to, žiema ar vasara, einant į taktinį žygį privalomas tam tikras vandens kiekis, kad neįvyktų dehidratacija.
Reiktų pasakyti tai, kad man jau nei 20, nei 30 metų, o su kuprine reikia ne tik eiti – gavus komandą su ja tenka ir pritūpti, ir prigulti. Tikrai yra reikalų.
– Viename interviu esate sakiusi – kartais net priešo kalba norisi nusikeikti.
– Taip, būna ir taip. Bet tikrai viską įmanoma įveikti, todėl drąsinčiau visus. Tiek aš pati baigiau, tiek vėliau, jau kaip skyriaus vadė, išleidau dvi laidas – buvo ir gerokai vyresnių brolių bei sesių.
Pagrindinis šaulystės principas – mes vienas kitą palaikome. Panašiai kaip kariuomenėje. Jei mūšio lauke liksi vienas ar nulėksi pirmas, nes esi stiprus, jaunas ir greitas – nieko nebus. Mes esame komanda ir užduotis vykdome kaip komanda.
Kai nėra lengva, susiduri ir su emociniu iššūkiu – reikia sau atsakyti, ką čia, miško viduryje, veiki.
Palaikymas yra ne tik fizinis, bet ir emocinis. Kai nėra lengva, susiduri ir su emociniu iššūkiu – reikia sau atsakyti, ką čia, miško viduryje, veiki, žygiuodamas nežinia kelintą kilometrą, kai galėtum būti spektaklyje, su šeima ar gulėti lovoje ir skaityti knygą. Turi įveikti save: savo mintis, savo sąmonę, suprasti, kad darai tai, ką turi daryti, kad ruošiesi ir būsi pasiruošusi, kai to reikės.
– Kalbant apie fizinį pasirengimą – kaip jums sekėsi? Be to, juk teko mokytis ir naujų dalykų: nuo žodžio „karabinas“ iki ginklo surinkimo.
– Dabar, kai atsigręžiu atgal, galiu pasakyti, kad sekėsi gerai. Iš pradžių, žinoma, buvo baimių. Natūralu – pirmas dalykas, kad skaičiumi dominuoja vaikinai, vyrai, kurių fizinė ištvermė yra didesnė. Kitas nerimas – atėjau visiškai neišmanydama apie ginklus.
Visko teko mokytis baziniame šaulio įgūdžio kurse. Tai reiškė, kad man reikėjo daugiau skaityti, studijuoti, nebijoti klausti ir pasitikslinti – kartais ir tris, ir penkis kartus. Tačiau nebuvau tokia viena. Todėl visada sakau kitiems: nėra taip, kad į Lietuvos šaulių sąjungą stoja tik tie, kurie jau išmano apie ginklus. Tam ir stojame – kad išmoktume ir galėtume prisidėti atėjus dienai X.
– Esate humanitarė, tad norėčiau paklausti iš filosofinio kampo: ar jums pačiai nekyla būties klausimų – kodėl mes gyvename XXI amžiuje, kalbame apie aukštąsias technologijas, augančią ekonomiką, bet kartu vis dar kalbame apie karą, nors, atrodytų, galėtume žengti į priekį?
– Kyla. Neseniai su Vilniaus rinktinės šauliais dalyvavome ekskursijoje Vilniuje, Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Tema – „Karybos ženklai bažnyčioje“. Atrodytų, kad sakrali erdvė, tačiau ir ji susijusi su karu: ten įamžinti karo ženklai. Labai gražiai apie tai kalbėjo gidas – klierikas iš kunigų seminarijos.
Man atrodo, jo mintis tinka ir atsakant į jūsų klausimą. Jis sakė taip: mes esame barokinėje bažnyčioje, pilnoje įvairiausių simbolių ir ženklų. Gyvename XXI amžiuje, esame raštingi, išmanome technologijas, tačiau nebemokame skaityti ženklų. Tuo tarpu senųjų epochų žmonės dažnai nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, bet mokėjo skaityti ženklus.
Grįžtant prie jūsų klausimo – man atrodo, kad taip yra ir šiandien. Technologiškai tarsi valdome pasaulį, bet tas valdymas žmogų dažnai paverčia egoistu, net godžiu. Dabartinio karo pagrindinė užmačia – žemė, noras paimti tai, kas tau nepriklauso, tam, kad turėtum daugiau.
Tada visas raštingumas, išsilavinimas, technologijos tampa nebesvarbūs, žmogus save pastato, matyt, į Dievo vietą ar net aukščiau: jaučiasi galintis valdyti pasaulį, daryti su tauta ir jos kultūra ką tik nori.
Didžioji dalis karų kyla iš noro turėti tai, kas tau nepriklauso. Kiti, žinoma, kyla iš noro atsiimti tai, kas tau priklauso.
– Grįžtant prie šaulystės, kodėl svarbu kartais keisti savo vadinamąjį burbulą ir ką tai duoda? Iš akademinio pasaulio – į karinį?
– Mes jau kalbėjome apie tai, kaip informacinės technologijos žmogų daro primityvesnį. Man atrodo, kad ypač įsigalėjus socialiniams tinklams mes iš tiesų gyvename burbuluose. Ne kartą esu sakiusi: tų žmonių, kuriuos sutikau Šaulių sąjungoje, greičiausiai niekada nebūčiau sutikusi jokioje kitoje aplinkoje. Tų žmonių, su kuriais, kaip juokaujame, kartu miegojome miške.
Taip, aš turiu savo burbulą – kaip humanitarė, kaip dėstytoja, bet žmogui yra sveika ir emociškai svarbu pažinti žmones iš visai kitų laukų – teisininkus, nekilnojamojo turto brokerius, investuotojus ir kitus.
Kitas dalykas – būnant Lietuvos šaulių sąjungoje, klausantis paskaitų, dalyvaujant įvairiuose susitikimuose, pradedant nuo bendravimo su Ukrainos kariais ir baigiant įvairiais įdomiais žmonėmis, tu ne tik išeini iš savo burbulo, bet ir gauni labai daug žinių. Tada nebelieka vietos interpretacijoms, toms, kurias dažnai matome socialiniuose tinkluose kartu su propaganda. Čia tu tiesiog sužinai daugiau. Man atrodo, kad šiandien tų žinių mums labai reikia.
– Dar viena tema – minkštasis ginklas yra ir kultūra, tačiau ar ne per mažai apie kalbame?
– Tikrai taip. Juk dar iki 2022 metų buvo diskutuojama apie tai, kad į Lietuvą atvyksta koncertuoti Kremliui palankūs atlikėjai, kurie surenka pilnas sales. Vieni sakė – kas čia tokio? Tačiau mūsų atveju, man atrodo, tai labai svarbu. Kaimyno mes nepasirenkame – jis yra toks, koks yra. Niekaip negalime išbraukti ilgų okupacijos metų, kai iš tikrųjų dominavo ši kultūra – muzikoje, literatūroje.
Dabar, 2025 metų pabaigoje, aš matau visuomenės nuovargį. Nuovargį ne tik nuo karo, bet ir nuo tam tikrų ribojimų – turiu galvoje ne ekonominius, o kultūrinius. Jau girdžiu vėl pasigirstančias mintis: o kas čia tokio, jei statysime rusų autorių spektaklius? Man atrodo, kad šiame etape tai yra pavojingi mąstymai.
Esu dirbusi prie lietuvių kalbos ir literatūros programų mokykloms atnaujinimo. Noriu pasakyti svarbų dalyką: programa ministerijos tvirtinimui buvo parengta iki 2022 metų, su siūlomais autoriais ir rekomenduojamais kūriniais.
Tačiau po tų metų vasario mes ją keitėme, nors jau ir buvo baigta. Atsižvelgėme į visuomenės, taip pat ir politikų nuomones – programoje neliko beveik visų rusų literatūros klasikų. Mes puikiai supratome, kad tai nėra tas laikas.
Turime savo autorių, kuriuos galime skaityti ir statyti pagal jų kūrybą Lietuvos teatro scenose.
Karas tebevyksta, o kultūra gali tapti minkštąja galia. Šiame etape tai yra dar pavojinga.
– Kalbant apie jūsų šeimą, gal joje buvo partizaninio pasipriešinimo linija? Kiek apskirtai domitės savo giminės šaknimis?
– Šeimos istorija domiuosi ir visada domėjausi – tiek iš tėvelio, tiek iš mamos pusės. Senelis buvo išėjęs į mišką, vėliau jis daugiau buvo partizanų rėmėjas, slėpė partizanų vadą. Prosenelis iš tėčio linijos yra buvęs tarpukario pasienio policininkas. Tad ta linija yra svarbi.
Augau su partizanų dainomis. Mano senelis buvo, kaip vadindavo, giesmininkas. Pamenu jo dainas, susėdus vakare prie krosnies. Aš jas dainas girdėjau ir tik paskui supratau, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, jog aš girdėjau partizanų dainas.
– Jūsų dukra yra gydytoja, karo medikė. Tai – tarsi šeimos linijos tęsinys.
– Ji pasirinko pirmoji, anksčiau už mane. Visi tėvai, man rodos, vaikais didžiuojasi – mes tam ir esame. Pagalvoju apie tai, kaip jauna mergina, kuri atrodo tokia trapi, pasirinko nelengvą kelią ir tai nebuvo impulsyvus sprendimas. Ji labai tikslingai tą darė ir tebedaro.
Pirmiausia – pasirinkti gydytojo kelią, nes medikas yra tas, kuris gelbsti, pajaučia, ypač anesteziologas, plakančią žmogaus širdį.
Tada – pasirinkimas būti karo medike.
Mano dukra – tos kartos, kuri gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje. Jauni žmonės labai jautriai reaguoja į karą, į jo galimybę. Jie gimę laisvoje šalyje, bet supranta, kad laisvę galima prarasti.
