„Vakaruose nuspręsta: Sovietų Sąjungos nebėra, tai kam laikytis taisyklių Rusijos atžvilgiu, kuri neturi tokios potencialios galios, kokią turėjo Sovietų Sąjunga. Dabar mes ją čik-čik, čia šiek tiek sau atsipjausime taip, kaip mums patinka“, – naujausiame interviu pareiškė Vladimiras Putinas.
Pasak jo, nors Vakaruose ši strategija buvo neigta, Maskva suprato, kad reikia ginti savo interesus.
„Tapo aišku, kad kol mes nepareikšime apie save kaip apie savarankišką, suverenią valstybę, gebančią ginti savo ateitį, su mumis bus nesiskaitoma“, – pridūrė Rusijos vadovas.
Jis taip pat pažymėjo, kad Vakarai labai sumaniai „prideginėjo dagtį“ Rusijos suirimui – kišdamiesi į jos vidaus reikalus ir diegdami pseudovertybes, kaip tai, anot jo, vyko Ukrainoje.
Vakarų apibrėžimas
Reikia pažymėti, kad „Vakarai“ toli gražu nėra vieningas ir monolitinis darinys. Pavyzdžiui, net ne visos Europos valstybės yra Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) narės, tarp jų egzistuoja tam tikri nesutarimai, netgi teritoriniai ginčai ir panašiai.
Ne visuomet paprasti buvo ir JAV santykiai, pavyzdžiui, su Kanada.
Vis dėlto, nepaisant šių skirtumų, galime pabandyti apibrėžti apytikrę „Vakarų“ sąvoką, orientuojantis pirmiausia į JAV, NATO ir ES.
Kaip Bushas gynė SSRS vientisumą
Kai 1980-ųjų pabaigoje Sovietų Sąjungoje pradėjo stiprėti dezintegracijos procesai, nei Jungtinės Amerikos Valstijos, nei Europos Ekonominės Bendrijos (EEB) šalių vyriausybės oficialiai nerėmė SSRS subyrėjimo.
Priešingai – JAV administracija ne tik vengė skatinti nepriklausomybės siekių turėjusias politines jėgas, bet netgi viešai pasisakė prieš tokias tendencijas.
Ryškiausias šio požiūrio pavyzdys – garsioji 41-ojo JAV prezidento George'o Herberto Walkerio Busho kalba, pasakyta 1991 m. rugpjūčio 1 d. Ukrainos SSR Aukščiausiojoje Radoje.
Kai JAV prezidentas išskrido į Kyjivą įtikinti Ukrainos politikų neatsiskirti nuo Sovietų Sąjungos, šie patys dar nebuvo suformavę vieningos politikos šiuo klausimu.
Tautinė demokratinė mažuma norėjo nepriklausomybės. Vis dažniau pasigirsdavo raginimai siekti atsiskyrimo nuo SSRS, kaip to siekta Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje. Komunistų dauguma Radoje būtų pasitenkinusi plačia Respublikos autonomija ir SSRS atsinaujinimu. To paties norėjo ir Michailas Gorbačiovas.
Tačiau vėliau Ukrainos prezidentu tapęs Leonidas Kravčukas ir jo aplinka nesutiko pasirašyti dokumento. Jie pasisakė už kitokį variantą – konfederaciją su Rusija bei kitomis respublikomis, prie kurios Ukraina prisijungtų savo sąlygomis.
Ukrainos parlamente kalbėjęs prezidentas George'as H.W.Bushas išreiškė paramą M.Gorbačiovui.
Ši kalba taip papiktino Ukrainos nacionalistus ir Amerikos konservatorius, kad „The New York Times“ apžvalgininkas Williamas Safire'as ją pavadino „Kyjivo kotleto kalba“ (anglų kalboje „višta“ – chicken taip pat reiškia „bailį“, o Chicken Kiev – garsųjį ukrainiečių patiekalą).
Iš kalbos tapo akivaizdu, kad George'ui H.W.Bushui buvo reikšmingas tik Latvijos, Lietuvos ir Estijos atsiskyrimas, o Ukrainai bei kitoms respublikoms patarta likti Kremliaus šešėlyje. JAV lyderis nenorėjo prarasti patikimo partnerio – SSRS prezidento M.Gorbačiovo.
Kalboje JAV prezidentas aiškiai pareiškė, kad Jungtinės Valstijos nesikiš į Sovietų Sąjungos vidaus procesus ir nesieks supriešinti sąjunginio centro (Maskvos) su atskiromis sovietinėmis respublikomis.
George'as H.W.Bushas pasitelkė istorines analogijas: SSRS situaciją jis lygino su JAV padėtimi po Pirmojo kontinentinio kongreso XVIII a. pabaigoje, kai atskiros valstijos nepasitikėjo viena kita.
Jis akcentavo tarprespublikinius ekonominius ryšius, gyrė M.Gorbačiovo reformas ir ragino svarstyti naujos, reformuotos sąjungos idėją kaip realų ir pageidautiną sprendimą.
Labiausiai įsiminusi kalbos dalis – tai JAV prezidento perspėjimas:
„Tačiau laisvė – tai dar ne nepriklausomybė. Amerikiečiai nerems tų, kurie siekia nepriklausomybės tam, kad pakeistų tolimą tironiją vietiniu despotizmu. Jie nepadės tiems, kurie propaguoja savižudišką nacionalizmą, grindžiamą etnine neapykanta.“
Palaikė tik Baltijos šalių nepriklausomybę
Vienintelės SSRS sudėties respublikos, kurių nepriklausomybę JAV visada besąlygiškai palaikė, buvo Latvija, Lietuva ir Estija.
Pagal Welleso deklaraciją jos buvo laikomos nepriklausomomis valstybėmis, okupuotomis Sovietų Sąjungos.
Tačiau šis požiūris nebuvo taikomas kitoms SSRS narėms, ir, kaip matyti iš George'o H.W.Busho kalbos, iki pat paskutinės akimirkos oficialusis Vašingtonas stengėsi palaikyti M.Gorbačiovo vyriausybę – įskaitant ir Sovietų Sąjungos, nors ir „atnaujintos“, išsaugojimą.
Budapešto memorandumas ir karas Čečėnijoje
1991 m. gruodžio 8 d. buvo pasirašytas Belovežo susitarimas, arba Susitarimas dėl Nepriklausomų valstybių sandraugos sukūrimo.
Jis panaikino SSRS ir konfederatyvių tarpusavio santykių pagrindu įsteigė Nepriklausomų Valstybių Sandraugą.
Po to, kai buvo paskelbta apie SSRS iširimą, JAV ir sąjungininkai turėjo nemažai galimybių realiai susilpninti Rusiją ir atplėšti nuo jos tam tikras teritorijas. Čia galima paminėti du pavyzdžius.
Pirmasis pavyzdys – branduolinio arsenalo klausimas, nes didelė jo dalis po SSRS žlugimo liko jau nepriklausomoje Ukrainoje.
Tuo metu, atsižvelgiant į itin sunkią geopolitinę padėtį visose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, JAV ir NATO nebūtų buvę sudėtinga politiškai spausti Maskvą ir priversti ją pasidalyti branduolinį ginklą su Kyjivu.
Tai, be abejonės, būtų tapę patikimiausia Ukrainos nepriklausomybės garantija ir būtų užkirtę kelią bandymams jėga sugrąžinti Ukrainą į Maskvos įtakos zoną.
Tačiau vietoj to JAV aktyviai rėmė Budapešto memorandumo pasirašymą, pagal kurį visas branduolinis ginklas buvo perduotas Rusijai, o Ukraina tegavo saugumo garantijų pažadus iš Maskvos, Vašingtono ir Londono.
Tačiau nė viena iš šalių šiuo memorandumu neįsipareigojo tiesiogiai suteikti karinę pagalbą Ukrainai agresijos atveju – jos tik pažadėjo pačios susilaikyti nuo jėgos ar ekonominio spaudimo priemonių ir remti Kyjivą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje.
-
Ukrainos VRM: Budapešto memorandumą pasirašiusios šalys apgavo Ukrainą
-
Klausia apie Budapešto memorandumą: kodėl JAV ir JK negina Ukrainos
-
Karybos ekspertas: „Rusijai taip skauda, kad Putinas ima graudenti“
-
Putinas išplėtė specialiųjų tarnybų galias pagal karo padėties įstatymą
-
Kremlius sugalvojo absurdišką pasiaiškinimą, kodėl Putinas negali derėtis su Zelenskiu
-
Putinas žaidžia savo žaidimą: Trumpo spaudimą Maskva pavertė nauju puolimo planu
Ukrainiečiai pasijuto apgauti
Budapešto memorandumas dėl saugumo garantijų Ukrainai buvo tarptautinis dokumentas, pasirašytas Kyjivui prisijungus prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties (NPT).
Jis turėjo garantuoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kyjivo sutikimą atsisakyti branduolinio arsenalo, likusio Ukrainoje, kai 1991 metais subyrėjo Sovietų Sąjunga.
Memorandumas garantavo, kad branduolinio ginklo neturinčios Ukrainos atžvilgiu bus laikomasi Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Baigiamojo akto, Jungtinių Tautų chartijos ir Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties nuostatų.
Budapešto memorandumą 1994 metų gruodžio 5 dieną pasirašė Ukrainos, JAV, Rusijos ir Jungtinės Karalystės lyderiai.
Prancūzija ir Kinija – dar dvi valstybės, priklausančios NPT, Budapešto memorandumo pasirašymo metu turėjusios branduolinių ginklų, atskirais pareiškimais patvirtino, kad laikysis analogiškų garantijų, bet šio dokumento nepasirašė.
Geopolitikos ir saugumo studijų centro vadovas Linas Kojala analizavo šią sutartį – eksperto manymu, joje neatsitiktinai buvo palikta dviprasmybių.
„Man nekyla abejonių, kad memorandumas – ne veltui taip įvardytas – tikslingai surašytas kaip politinis to meto aplinkybių susitarimas, Vakarų šalims turint konkretų tikslą – išvengti branduolinio ginklo platinimo rizikos. Ir niekas daugiau“, – tvirtino L.Kojala.
Anot jo, Budapešto memorandumo tekstas miglotas. Pvz., skirtingos kalbinės versijos naudojo netapačias sąvokas „saugumo užtikrinimas“ (anglų k.) / „saugumo garantijos“ (ukrainiečių/rusų k.), taip paliekant sąmoningą dviprasmybę. JAV atsisakė suteikti tvirtas saugumo garantijas, atkreipė dėmesį analitikas.
„JAV siekė, kad dokumente nebūtų aiškiai apibrėžta, jog yra teisiškai privalomas, paliekant Vašingtonui veiksmų laisvę.
Memorandumas iš esmės atkartojo anksčiau prisiimtus įsipareigojimus (pvz., Helsinkio baigiamasis aktas, branduolinio ginklo neplatinimo įsipareigojimai), bet nesukūrė naujų teisinių prievolių“, – atkreipė dėmesį analitikas.
Čečėnijos atvejis
Antrasis pavyzdys – tai Čečėnija. Istoriškai nuo XIX a., kai Čečėnija buvo užkariauta ir įtraukta į Rusijos sudėtį, čečėnai niekada neatsisakė bandymų atgauti laisvę.
Kaip teigia Robertas Schaeferis knygoje „The Insurgency in Chechnya and the North Caucasus“, galėjo trukti metai ir dešimtmečiai, kai Rusijos valstybė ir čečėnų tauta sugyveno taikiai, tačiau vos tik pasitaikydavo proga išsikovoti nepriklausomybę, čečėnai jos nepraleisdavo.
Tokį elgesio modelį galima pastebėti net iš gerai žinomų istorinių faktų. Nuo Kaukazo karo pabaigos XIX a. čečėnai bandė atgauti nepriklausomybę bent tris kartus: po 1917 m. Rusijos revoliucijos ir bolševikų perversmo, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir žlugus Sovietų Sąjungai.
Dešimtajame dešimtmetyje Vakarai nedžiūgavo dėl Sovietų Sąjungos iširimo. Jie baiminosi branduolinių ginklų platinimo, kurį galėjo išprovokuoti sovietų imperijos žlugimas.
Kai šis klausimas buvo išspręstas, po to, kai buvusios sovietinės respublikos savarankiškai nusprendė atsisakyti branduolinių ginklų, Sovietų Sąjungos išnykimas iš pasaulio žemėlapių tapo priimtinesnis ir atrodė kaip stulbinantis rezultatas.
Tačiau tolesnis Rusijos iširimas nebuvo Vakarų planuose, nes dėl to galėjo kilti daugiau su saugumu susijusių problemų. Todėl pasaulis paliko čečėnus vienus kovoti už nepriklausomybę 1994–1996 m. ir netgi rėmė finansiškai ir ekonomiškai silpną Rusiją, kuri didžiąją dalį gautų pinigų išleido karinei kampanijai Čečėnijoje.
Nors JAV ir Europos šalyse buvo politikų bei politinių jėgų, simpatizavusių čečėnams, nė viena NATO valstybė niekada nepripažino Čečėnijos Respublikos Ičkerijos nepriklausomybės.
Rusijos teisė išsaugoti ar ginti savo teritorinį vientisumą nebuvo kvestionuojama. Nors tuo laikotarpiu (1992–1994 m.) Vašingtonas turėjo daugybę priemonių daryti spaudimą Maskvai – pirmiausia kalbant apie kreditus, ekonominę pagalbą ir pan.
Ekonominė blokada, su kuria susidūrė čečėnai, ir pasaulio abejingumas padėčiai 800 tūkst. gyventojų turinčioje sugriautoje respublikoje lėmė nusikalstamumo augimą ir sugadintą įvaizdį.
Taip nebūtų atsitikę, jei Čečėnija, kaip ir Kosovas, būtų gavusi finansinę pagalbą iš Vakarų. Vietoj to pablogėjusi saugumo padėtis suteikė Rusijai pateisinimą naujai karinei kampanijai, kuri buvo įforminta kaip kovos su terorizmu kampanija ir sulaukė Vakarų paramos ar tylaus pritarimo.
Viena iš Antrojo Rusijos ir Čečėnijos karo (1999–2009 m.) pasekmių buvo Čečėnijos nepriklausomybės ambicijų sutriuškinimas.
15min verdiktas: melas. Vakarai – ES ir NATO šalys – nesiėmė veiksmų sugriautu Rusiją ar išardyti jos teritorinį vientisumą. Rusijos teritorinis vientisumas niekada nebuvo kvestionuojamas nei Jungtinių Valstijų, nei NATO šalių. Šios valstybės niekada nerėmė separatistinių judėjimų Rusijoje, taip pat nėra jokių požymių, kad jos ketintų tą daryti.
