Dabar populiaru
Publikuota: 2013 rugpjūčio 23d. 07:36

Paulius Jurkevičius: Druskininkai – geros kavos miestas?

Paulius Jurkevičius
nuotr. iš asmeninio archyvo / Paulius Jurkevičius

„Kava“ ir „kurortas“ prasideda ta pačia raide. Prasminis ryšys tarp šių žodžių yra, ir dar koks. Kava ir kavinė gali egzistuoti be kurorto. O štai kurortas be kavos ir kavinės – niekaip. Žodžiu, važiuojame į Druskininkus ragauti kavos.

Lietuvos kurortų lyderis kavą siūlė dar tada, kai mūsų nebuvo. Kas ten žino, ar maršalas Jozefas Pilsudskis kurorte ūsus merkė į arbatą ar į kavą. Na, bet tais laikais, kai Druskininkų oro uoste leisdavosi lėktuvai iš Maskvos ir iš Sankt Peterburgo, kuris tada šiek tiek kitaip vadinosi, kavos gėrimas buvo rimtas kurortinis ritualas.

Šiandien Druskininkai – klestintis, sutvarkytas kurortas su pilnomis gatvėmis elegantiškų ponių ir ponų, siūlo įvairių pramogų sielai ir kūnui. Bet pasisėdėjimas kavinėje tebelieka miela ir visiems prieinama kurortinės meditacijos forma.  Todėl mes neisime į prabangių viešbučių barus, neisime ir į restoranus, picerijas ar cepelinų viryklas. Eisime į kavines – ten, kur kvepia arba bent jau turėtų kvepėti kava.

Druskininkų kavos teritoriją pasidalijo du Italijos gigantai – Turino „Lavazza“ ir Veronos „Pellini“ (tik „Vilnius Spa Sana“ turi Triesto „Illy“).  Bet yra ir šiokių tokių ne itališkų naujienų. Viena jų – lietuviškojo kavos tinklo „Coffee Inn“ įžengimas į kurortą. Tai lyg ir dar vienas patvirtinimas, jog kavos procedūros Druskininkuose tiek pat svarbios, kaip ir purvo ar mineralinio vandens vonios. Ragavau espreso „Coffee  Inn“ terasoje Jokūbo gatvėje. Bet nieko apie ją nesakysiu. Nes šis svarbus lietuviškas kavos reiškinys bent man yra labiau socialinis nei gastronominis.

Šiandien Druskininkai – klestintis, sutvarkytas kurortas su pilnomis gatvėmis elegantiškų ponių ir ponų, siūlo įvairių pramogų sielai ir kūnui. Bet pasisėdėjimas kavinėje tebelieka miela ir visiems prieinama kurortinės meditacijos forma.

Visai greta – atvira viešbučio „Pušynas“ kavinės terasa. Atskleisiu paslaptį: čia, būdamas Druskininkuose, einu kavos kasdien. Vieną du kartus. Čia padavėjos merginos viską žino, ir nieko manęs nebeklausia.

Tiesa, kavos kiekis „Lavazza“ espreso puodelyje šiek tiek per didelis. Bet cukraus testą kava atlaiko: cukrus susmenga lėtai, gali maišyti šaukšteliu kiek nori – kreminga puta laikosi. Tiems, kas netiki – nufotografavau „riebią“ kavos emulsiją, kuri ir yra espreso fanatikų džiaugsmas.

Dar du trys šimtai metrų centrine Vilniaus alėja. Kavinė „Velvetti“. Vieta – strateginė, geriau nebūna. Greta valdžios namai, dainuojantis fontanas, dviračių nuoma.  Tai tikra kurorto svetainė, pro ją praeiti tiesiog neįmanoma.

„Velvetti“ savininkai – energingi vilniečiai – nesėdi rankų sudėję, organizuoja sūrininkų susibūrimus, bendrauja su klientais. Bet mus šįsyk domina tik kava.

„Velvetti“ siūlo ne itališką, o austrišką kavos ženklą „Julius Meinl“. Įdomus ir rizikingas variantas. Juolab kad kavos tradicijos Vienoje – senos ir elegantiškos. Tik herr Julius kažkodėl siūlo austrišką kavą gerti itališkai – espreso būdu. Bandome.

Šviesi ir standi puta, bet tik tol, kol į ją žiūri. Kavai trūksta to, ką italai vadina „corpo“ – kūno. Manyčiau, ji labiau tinka pieniškosioms kavos variacijoms. Beje, espreso puodelis čia bene brangiausias visame kurorte  – 4,5 lito. Brangiau nei brangiausiame Romos ar Milano bare.

Parko takeliais leidžiamės link Nemuno pakrantės. Čia viena šalia kitos yra dvi kavos vietos – „Kolonada“ ir miniatiūrinis „Naujasis uostas“, kuriame kažkada buvo, regis, mineralinio vandens biuvetė.  Žavingas stabtelėjimas šiame praeities uoste po ūksminga parko lapija tiesiog savaime griebia už širdies savo kurortinio relakso įtaiga.

Laukiu, kol atneš puodelį „Lavazza“ espreso. Nešti – netoli, kokie dešimt metrų. Kava neatšalusi, gyva. Puta tamsi ir tvirta, bet kavos proporcija neišlaikyta. Ne 30 gramų, kaip liepia itališki espreso dėsniai, o kokie 60. O juk vandens mes atsigeriame iš stiklinaičių, kurias prie kavos šiais laikais atneša visose kavinėse.

Čia pat – „Kolonada“. Erdvi, gyvomis gėlėmis išpuošta lauko terasa sutverta kokteiliams. Bet ne espreso kavai, kuri nepakenčia ilgų nešiojimų. Tad sėdu tiesiai prie baro. Kavos puodelis – be prekinio ženklo, bet šen bei ten matosi „Pellini“ reklama. Espreso puodelis kainuoja 3,90 lito, o iš tikrųjų 4 Lt, negi prašysi dešimt centų grąžos. Per daug pinigų už silpną, menkai išraiškingą gėrimą. Proporcijos išlaikytos, temperatūra teisinga. Bet tai ne tas gurkšnis espreso energijos, kuris sužadintų norą gyventi. Ypač ryte.

Būtent ši dienos dalis – rytas yra brangi tikriesiems kofemanams. Liūdna, bet rytai Druskininkuose būna be kavos. Aš nesakau, kad barai turėtų atsidarinėti šeštą ryto, kaip Italijoje. Na, bet kokią aštuntą. Arba bent jau devintą.  Bet kurortų lyderis snūduriuoja.

Druskininkuose yra keista juodoji kavos skylė – nuo devynių ryto iki vienuoliktos, kai kavinėse merginos šluosto stalus, merkia gėlytes. Šiaip kažką daro. Anapus sovietiškai užrakintų durų su absurdišku darbo laiku.

Bet ir sulaukęs vienuoliktos geros kavos negavau. Dailiai, šiuolaikiškai įrengtoje kavinėje „Mūza“ ties Nemuno šlaitu ir viešbučiu „Violeta“ tuo metu dar tik buvo įjunginėjamas kavos aparatas. Apskritai rimtose kavos įstaigose aparatai neišjungiami niekada. Nes, kai šaltą įjungi, pirmais keturiais penkiais espreso puodeliais reikia vaišinti virtuvės kriauklę. Aš, žinoma, išgėriau tą pirmąjį. Rezultatas – nelabai. Jį pablogino gabalinis cukrus. Kol jį išvarinėji po apyšaltę kavą, ji galutinai numiršta.

Kitą dieną ėjau Čiurlionio gatve aštuntą ryto. Kvepėjo kava. Oho! Kas čia nemiega? Ogi prancūziška „Boulangerie“, kurią vietiniai meiliai vadina „bulkine“. Galiu iškart ramia sąžine pasakyti: espreso čia buvo pati geriausia visuose Druskininkuose. Ir pati pigiausia – 3 litai. Kaip Romoje. Žinoma, vėliau šioje bandelių kepykloje reikės būti kantriam, nes teks stovėti varginančioje eilėje. Kai kuriems užsieniečiams, ypač iš Rytų atvykusiems, pasistumdyti eilėje, matyt, yra šventas ritualas. Bet teisingas „Lavazza“ puodelis to vertas.

Paskutinis kavos stabtelėjimas – kavinėje „White House“, prie svarbiausios kurorto sankryžos. Smagi terasa, kurioje norisi geros kavos ir žiūrėjimo į Druskonio ežerą. „Pellini“ kava iš visų ragautų Druskininkuose būtent čia buvo geriausia. Tvarkingos proporcijos, neatšalusi, vidutiniškai intensyvaus aromato. Žinoma, man, įpratusiam prie temperamentingo, tiršto, aliejingo espreso, ji buvo pernelyg „lietuviška“.

Išvados? Druskininkuose yra vietų, kur galima pasistiprinti puodeliu geros espreso kavos. Jeigu, tarkime, lyginsime kurorto kavos kokybę su tuo, ką gėriau gretimos valstybės mieste Suvalkuose, tai tada Druskininkus galima drąsiai vadinti kavos miestu.

Užbaigsiu šią apžvalgą banalia fraze. Bet norisi ją pasakyti ir tiek: kavos tobulumui ribų nėra.      

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min