Sekite 15min Google
Gydytoja Jurgita Biliuvienė dalinasi, kad nusprendė apie nerimą, su kuriuo gyvena, kalbėti atvirai, nes tik taip galima pradėti sveikti ir atrasti, kad nesi vienas.
„Su tuo nerimu aš gyvenu daug metų, greičiausiai nuo pat vaikystės. Į tai pradėjau gilintis prieš ketverius metus. Man buvo sunku paaiškinti, ką aš jaučiu. Sakydavau, kad mane „nervas ima“, jausdavau krūtinės spaudimą, būdavo sunku kvėpuoti. Tų pojūčių aš net nemokėdavau įvardyti kardiologui. Kamavo labai didelis diskomfortas“, – sakė gydytoja.
Ji priduria, kad tyrėsi kardiologiškai, tačiau nieko nebuvo rasta, o ilgainiui moteris suprato, kad tai nerimas ir jo išraiška. Tuos jausmus ji jausdavo ir vaikystėje, tačiau ilgą laiką nesuprato, kas jai yra.
„Aš su tuo užaugau, tačiau tuomet nerimas dar nebuvo toks ryškus. Su amžiumi pajaučiau, kad nerimas yra vis stipresnis, organizmo resursai išnaudojami. Pati esu gydytoja ir dirbu vaikų reanimacijoje, todėl prie nerimo prisidėjo ir įtemptas darbas, krūvis, budėjimas“, – sakė pašnekovė.
Kodėl pradėjo šnekėti dabar
Kaip sako gydytoja, ji pradėjo kalbėti viešai dėl keleto priežasčių ir dar visai neseniai išgyveno ūmią nerimo fazę. Moteris atvirai sako, kad didžiausias nerimas kyla dėl tam tikrų dirgiklių ir savijautos iššūkiai pasiekė tokį piką, kad ji negali dirbti.
Dirgikliai gali būti patys įvairiausi, pavyzdžiui, Jurgita mano, kad vienas iš jų gali būti ir vaikystėje patirti išgyvenimai, netektys. Ji pradėjo jausti labai didelę mirties baimę ir baimę, kad kažkas atsitiks, baimę dėl sveikatos.
„Kai pajaučiau, kad negaliu susikaupti ir priimti reikiamų sprendimų, supratau, kad turiu pradėti ieškoti pagalbos, pradėti medikamentinį gydymą ir susitvarkius su savo būkle sugrįžti į darbą. Džiaugiuosi, kad turiu supratingą šeimos gydytoją, kuri mane nusiuntė pas psichiatrę“, – sako Jurgita.
Ji priduria, kad patirtis su psichiatre buvo netikėta. „Aš atėjau išgėrusi vaistų ir apie tai pasakiau gydytojai bei paprašiau pagalbos, nes nerimas buvo labai stiprus. Pirmiausia gydytoja paklausė manęs, iš kur pas mane tas nerimas, nes ji nesuprantanti, ypač kai aš atsakiau į jos klausimus, kad alkoholio ir narkotikų nevartoju, o kavos geriu labai mažai. Mane tai pribloškė – gydytoja viską suvedė į priklausomybes tarsi jos būtų vienintelė priežastis jausti nerimą. Jeigu kitas jautresnis žmogus kreiptųsi pas tokį psichiatrą, kuris pasitiktų su tokiu nusistatymu, kažin kur tai galėtų nuvesti“, – sakė gydytoja, pradėjusi medikamentinį gydymą.
Jurgita aiškina, kad viešai kalba dėl to, nes daugelis nesupranta, kad ji gyvena su nerimu, nes juk iš šono viskas atrodo gerai. „Žmonės dabar nustemba, kad galiu išgyventi vidinę kovą. Jie klausia – ar aš negaliu susitvarkyti su savo mintimis, negalvoti, kodėl, jeigu viskas dabar gerai, galvoju apie tai, kas gali būti blogai. Nėra suvokimo, kad žmogus gali gyventi nuolatiniame nerime. Jiems keista, kad tu gali eiti sportuoti, bet negali dirbti“, – dalinosi moteris.
Sportas, pasak jos, – it terapija ir padeda emocinei būsenai. Beje, tai įrodyta ir moksliškai, jog sportas ir įvairūs užsiėmimai padeda valdyti ir nerimą, ir depresiją.
Gydytoja kalba ir apie vieną įdomų patyrimą, kurį pajaučia turintys nerimą. Ji sako, kad etapas be nerimo epizodų ją privertė susimąstyti, kad kiti žmonės taip jaučiasi visada, o ji – tik kartais. „Jaustis emociškai ramiai ir suvokti, kad kiti taip gyvena nuolatos, buvo tas postūmis, paskatinęs mane ieškoti pagalbos“, – sakė gydytoja.
Pasidalinusi, kaip jaučiasi, Jurgita sulaukė labai daug žinučių, kuriose vyravo mintis – „žinau, kaip jautiesi ir atrodo, kad rašai apie mane“. Ji sako supratusi, kad žmonės gyvena su nerimu ir jų labai daug, bet, deja, bijo, nenori, vengia ar nemato prasmės kalbėti.
„Sulaukiau palaikymo žinučių ir supratau, kad žmonėms tai tikrai aktualu. Ir visuomenė turbūt eina gerąja linkme, atsiranda vis daugiau informacijos ir pasidalinimų apie psichinę sveikatą, bet vis tiek viskas nėra tik rožėmis klota. Kiti man sako, ar aš nebijau, kad pas mane atsiras tokia diagnozė, nes tai gali pakenkti mano darbui, aplinkai. Bet kodėl turėtų? Aš galiu dirbti ir mano darbui tai netrukdo, kai nerimas yra valdomas, o tam ir yra reikalinga pagalba“, – sakė gydytoja.
Ji sako, kad labai liūdina, jog pastarasis požiūris atkeliauja net iš medikų ir tai nepriklauso nuo amžiaus. „Supratimo kartais daugiau sulauki iš paprastų žmonių. Man atrodo, kad kartais gydytojai moka gydyti kūną, bet ne sielas suprasti“, – mano Jurgita.
Bijoti džiaugtis
Kaip kalba gydytoja, ji šiuo metu vartoja medikamentus ir ruošiasi ieškoti psichoterapeuto, kad susidėliotų planą, kaip gydytis ir jaustis geriau.
„Kai esi nerime, tu net pripranti prie jo. Taip yra dėl to, kad tu bijai džiaugtis. Atrodo, kad net susiformuoja tam tikras modelis, kad jeigu dabar yra taip, paskui tikrai bus kitaip. Aš pradėjau bijoti, kad pasidžiaugus iškart nutiks kas nors blogo. O kai manęs klausia, kaip aš gyvenu, niekada nesu atsakiusi, kad „gerai“. Visada išsisukinėji ir sakai – „visaip, nežinau, kaip atsakyti“ ir pan. Netgi tada, kai nieko nevyksta blogo, aš niekada nesakau, kad „gerai“. Esi su ta baime ir nerimu, kad jeigu gerai, tai būtinai nutiks kažkas blogo“, – sako gydytoja.
Ji priduria, kad mums negėda kalbėti apie vėžį, traumas ar kitas ligas, bet apie psichinę sveikatą prabyla retas, ir ypač iš medikų.
„Mano pagrindinė žinutė būtų išdrįsti pripažinti. Yra žmonių, kurie nesupranta, kas su jais darosi, galvoja, kad su jais kažkas ne taip. Bet tai nėra kažkas, ką jaučiate vieni. Yra jaučiančių ir išgyvenančių tą patį. Nebijokite kalbėti su tais, kurie jus supranta ir nesileisti į kalbas su tais, kurie nuvertina. Taip pat būtina ieškoti būdų sau padėti ir kiekvienam tie būdai skirtingi. Man, pavyzdžiui, labai padeda sportas. Ir, žinoma, patariu nebijoti kreiptis į specialistus, o prireikus vartoti medikamentus. Tai tikrai nėra baubas“, – savo patirtimi dalinosi Jurgita.
