Ką svarbiausio reikėtų žinoti apie vaikų tikus? Nuo pirmųjų požymių iki tikslios diagnozės, nuo medicininio gydymo iki emocinio palaikymo – apie visa tai Vilniaus universiteto ligoninės (VUL) Santaros klinikų „Facebook“ paskyroje kalbėjo šios gydymo įstaigos Vaikų neurologijos skyriaus vedėja dr. Rūta Praninskienė ir Vaikų psichiatrijos skyriaus vedėja Jurgita Radzevičienė.
Kas yra tikai?
„Tai yra papildomi judesiai ir garsai vaikystėje, kuriuos gali ištransliuoti vaikas bet kuriame amžiuje. Dažniausiai – ankstyvoje vaikystėje. Tai yra iš dalies nevalingi judesiai, bet vaikas juos gali suvaldyti. Atpažinti juos tikrai lengva, nes tai būna motoriniai, garsiniai arba mišrūs“, – pasakojo gydytoja vaikų neurologė dr. R.Praninskienė.
Tikai gali pasireikšti trumpą laiką, tačiau kai kurie tampa lėtiniais. „Kai tikas tęsiasi ilgą laiką ir vertinamas kaip lėtinis, jis tam tikrais atvejais gali būti apibrėžiamas kaip Tureto sindromas“, – paaiškino gydytoja specialistė.
Kartais pats vaikas gali net nesuprasti, jog turi tiką. Tačiau suaugusieji – tėvai, mokytojai, taip pat kiti vaikai į tai atkreipia dėmesį.
Pasak gydytojos vaikų psichiatrės J.Radzevičienės, tėvus paprastai ištinka baimė ir nerimas: „Jie nesupranta, kas vaikui nutiko, o neretai ir bijo, kad tai – kažkokios rimtos ligos simptomas.“
Pasitaiko, jog tėvai jaučia kaltę ir gėdą, kad vaikas (dėl tiko) netinkamai elgiasi ir galvoja, kad dėl to kalti jie – netinkamai auklėjo vaiką ar tai sukėlė šeimoje esanti įtampa.
„Tų jausmų gali būti įvairių. Labai svarbu, kad tėveliai ieškotų pagalbos. Dažnai, pradėję aiškintis, rinkti informaciją patenka pas specialistus ir pradeda suprasti, kokia tai problema. Tėvai nurimsta, o namuose vietoj įtampos atsiranda palaikanti aplinka“, – kalbėjo vaikų psichiatrė.
Mokytojams, kuriems galbūt trūksta žinių apie vaikų tikus, kartais tikas gali pasirodyti kaip tyčinis vaiko elgesys: „Jie mano, kad vaikas specialiai taip elgiasi, galbūt maivosi, šaiposi. Todėl neretai tiką turintys vaikai būna gėdinami ir kaltinami – įvairių reakcijų gali būti. Nors dabar, manau, tiek tėvai, tiek ir mokytojai, ir auklėtojai turi žinių bei elgiasi suprantingai, o ne kaltinančiai.“
Po tiku gali „slėptis“ rimtesnės ligos
Pastebima, kad dažniausiai pirmieji tikai vaikams pasireiškia ikimokykliniame amžiuje. Kai kuriais atvejais tikas praeina savaime, vaikui įžengus į kitą raidos etapą. Visgi kai kuriais atvejais reikėtų specialistų konsultacijos. Į ką atkreipti dėmesį?
Pasak vaikų neurologės dr. R.Praninskienės, labai svarbu tėvams atkreipti dėmesį į pirmuosius simptomus ir tikus.
„Reikia pastebėti, kada tikas prasidėjo – ar ankstyvoje vaikystėje, ar vėliau, jau paauglystėje. Jei vaikystėje, tai tikrai dažniausiai jie būna trumpalaikiai ir savaime praeinantys, labai nepakeičiantys vaiko gyvenimo ir socializacijos. Tėvai dėl jo dažniausiai nesijaudina. Jei tikas kartojasi, vaikas jautresnis (ypač, jei turi lydinčių lydinčių neurologinių sveikatos sutrikimų – ADHD ar autizmo spektro), jis labiau reaguoja į išorinius dirgiklius. Dėl to tikas gali pereiti į lėtinę eigą“, – pasakojo vaikų neurologė.
Visgi labiausiai dėmesį reikėtų atkreipti, jei tikas vaikui atsiranda paauglystėje, nes tai gali būti net keleto neurologinių ligų simptomas. Tarp jų – ir genetinės ligos, pvz., Huntingtono chorėja, kurios simptomai kartais gali „imituoti“ tiką.
„Todėl svarbi tiko istorija – nuo kada ji prasidėjo. Todėl aš rekomenduočiau pasirodyti specialistams net jei tiko eiga nėra ryški – kartais paūmėja, kartais nebūna tiko. Manoma, kad jei tikas tęsiasi ilgiau nei metus, verta pasikonsultuoti. Tikrai nereti atvejai, kai 5-7 metų vaikui diagnozuojamas tikas, pasireiškiantis akių judesiais, o po kelerių metų, kai įvyksta didesnis priepuolis, nustatoma epilepsija. Ir suprantama, kad anksčiau vaikui buvo ne tikas, bet absansus tipo epilepsijos priepuoliai“, – naudinga informacija vaiko tėvams ar globėjams pasidalino Santaros klinikų medikė, patarusi pirmiausia pasitarti su vaiką gydančiu šeimos gydytoju ar vaikų ligų gydytoju, kuris vaiką stebi ir žino jo sveikatos būklę.
Dažniausios klaidos: ko nedaryti, pasireiškus tikui?
Vaikų psichiatrijos skyriaus vedėjos J.Radzevičienės teigimu, matydami vaiko tiką suaugusieji (tėvai, pedagogai) kartais nesąmoningai ar sąmoningai nori kontroliuoti vaiko elgesį.
„Jeigu vaikas viešojoje erdvėje pradeda tampytis, lyg maivytis, tėvai kartais sako: „Nedaryk taip!“, „Baik!“. Ir iš tiesų, nors tikas yra nevalingi judesiai, kartais truputį vaikas gali juos valdyti. Tik tiek, kad kontrolė sukelia įtampą ir net skausmingą. Todėl net ir tam tikrą laiką tikus suvaldantis vaikas vėliau gali to nebegalėti padaryti – tikas niekur nedings“, – atkreipė dėmesį vaikų psichiatrė, pridūrusi, jog nereti atvejai, kai vaikas tam tikroje aplinkoje (pvz., mokykloje) geba išbūti be tikų, bet grįžęs namo juos vėl patiria – neretai dar stipresnius ir ilgiau trunkančius.
Kalbėdama apie tai, ko nereikėtų daryti vaikui patiriant tiką, gydytoja sakė, jog svarbiausia – nebarti, negėdinti: „Kuo daugiau tikui skirsite dėmesio, tuo daugiau įtampos vaikas patirs ir tikai bus ryškesni.“
Tėvams ji patarė stebėti vaiką ir, jei tiko metu judesiai nėra skausmingi ir trukdantys, nieko nedaryti.
„Jei nepraeina savaime, tęsiasi, atsiranda nauji judesiai, tuomet verta kreiptis į specialistus ir pasiaiškinti, kas tai yra“, – kalbėjo vaikų psichiatrė.
Ji ragino suaugusius normalizuoti tikus: „10-20 proc. vaikų kažkuriuo savo amžiaus periodu turi tikus.“
Kaip tikas diagnozuojamas?
Nerimaujant dėl tiko, kaip jau minėta, pirmiausia reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją ar pediatrą. Tačiau svarbu atlikti ir namų darbus. Pasak dr. R.Praninskienės, verta pasidaryti „namų video“, kuriame būtų užfiksuotas vaikas tiko metu.
„Tikai dažniausiai pasireiškia namų aplinkoje, nes vaikas ten atsipalaiduoja. Paprastai tiką galima pamatyti, kai vaikas žiūri filmukus, piešia ir panašiai. Mūsų patirtis rodo, kad labai tipiška situacija – tikas pasirodo, kai vaikas žiūri filmukus“, – sakė vaikų neurologė.
Pasak gydytojos, jeigu auginate jautrų vaiką, reaguojantį aplinkos pasikeitimą, garsus, mokyklos lankymą, verta atkreipti dėmesį ir į nerimastingumą.
„Labai dažnai tikas prasideda nuo nerimo. O susikaupęs nerimas išprovokuoja tuos papildomus judesius ir garsus“, – sakė Vaikų neurologijos skyriaus vedėja.
Diagnozė nustatoma įvertinus minėtą „namų vaizdelį“, apžiūrėjus vaiką, o esant akių judesių tikui atliekamas encefalografijos tyrimas.
„Papildomų tyrimų nereikia, nes, jeigu tai tikrai tikas, gydytojai mato. O gąsdinti vaiką ir daryti invazinius ir kitus tyrimus nebūtina. Išskyrus atvejus, kai ankstyvoje vaikystėje nė vieno tiko epizodo neturėjęs paauglys dabar kreipiasi dėl jų“, – paaiškino gydytoja vaikų neurologė.
Tiesa, visiems vaikams rekomenduojamas psichologinis ištyrimas dėl tiką lydinčių būklių, pvz., autizmo spektro, nerimo sutrikimas ir dėmesio bei hiperaktyvumo sindromas.
Pasak vaikų psichiatrės J.Radzevičienės, daugiau nei pusę vaikams diagnozuojamų tikų atvejų lydi kita patologija. Dažnai – psichiatrinė patologija.
„Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas turbūt yra dažniausiai pasitaikantis prie tikų, taip pat obsesinis kompulsinis sutrikimas. Kartais sunku juos diferencijuoti, ypač mažesniems vaikams. Taip pat dažni – nerimo sutrikimai. Daugiau nei trečdaliui vaikų kartu su tiku pasireiškia nerimo sutrikimas. Pasitaiko depresija, taip pat – elgesio sutrikimai. Kai kurie tyrimai nurodo, kad net trečdalis tokių atvejų pasireiškia kartu su tiku“, – kalbėjo vaikų psichiatrė.
Ji išskyrė garsinį tiką (koprolaliją), kuris gali pasireikšti įžeidžiančių ar agresyvių žodžių ar sakinių ištarimu, pvz., keiksmažodžių vartojimu.
„Tokiu atveju vaikas, tikuodamas sako keiksmažodžius. Dažniausiai – įtampos situacijoje. Kitiems gali atrodyti, kad taip daro tyčia. Jeigu jis turi ir elgesio problemų, dažnai vertinamas kaip blogai besielgiantis, nors iš tiesų visiškai negali suvaldyti savo tiko“, – paaiškino Santaros klinikų vaikų psichiatrė.
Kaip tikas gydomas?
Diagnozavus tiką gali būti skiriamas medikamentinis gydymas. Tačiau ne visais atvejais. Pasak vaikų neurologės R.Praninskienės, jeigu tikas yra savaime praeinantis, ūmiai prasidėjęs, trumpalaikis, vaistai neskiriami.
„Jeigu yra lydinčių sutrikimų, tokių kaip obsesinis kompulsinis, nerimo sutrikimai, gydymas gali būti kompleksinis. Be abejo, yra kognityvinė elgesio terapija. Analizuojama vaiko emocinė būsena, išorinio elgesio faktorių įtaka tiko paūmėjimams, pvz. susirgimai, aplinka namuose ir mokykloje (dažnai tai būna patyčios)“, – kalbėjo medikė ir pateikė pavyzdį:
„Jeigu vaikas turi dėmesio ir aktyvumo sutrikimą, jis iš aplinkos gauna daug negatyvių emocijų. Jį bara mokytojai, juo nepatenkinti tėvai, o vaikui kyla vidinis nerimas, nes jis nuvilia visus. Tas ilgalaikis nerimas gali provokuoti tiką, kuriuo vaikas raminasi. Todėl gydymas turės būti kompleksinis, kelių specialistų ir šeimos komandinis darbas. Pvz., vaiko dienotvarkės sutvarkymas (kad viskas būtų aišku ir nekeltų vaikui nerimo), jis būtų užimtas ir neužsifiksuotų tuose papildomuose judesiuose ar garsuose.“
Anot jos, dažnai gydymas apima paprastus rutininius dalykus – juos tenka koreguoti. Kaip, pavyzdžiui, miego trukmę.
„Tai yra didžiulė problema. Vasarą vaikai „išėję iš ritmo“: eina 2 val. miegoti, o keliasi dieną. Bet tai bus stresas rudenį. Kai vaikai pradeda pirktis sąsiuvinius ir ruoštis mokyklai, poliklinikoje iškart pastebime daugiau kreipimųsi dėl tikų paūmėjimų“, – sakė medikė.
Visą pokalbį rasite VUL Santaros klinikų „Facebook“ paskyroje, taip pat ligoninės „YouTube“ kanale.
Straipsnį parengė Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė
