Visceraliniai, pilvo srityje aplink organus besikaupiantys riebalai siejami su didesne diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų, insulto, vėžio ir net Alzheimerio ligos rizika. „Svorio augimas pilvo srityje yra rimta visuomenės sveikatos problema“, – teigia Shayan Aryannezhad, Kembridžo universiteto epidemiologas.
„Beveik 3 milijardai žmonių pasaulyje turi antsvorio ar nutukimą, o svoris dažniausiai auga pamažu, per daugelį metų. Ypač pavojingi yra giliai aplink organus besikaupiantys visceraliniai riebalai, didinantys ligų ir priešlaikinės mirties riziką. Todėl labai svarbu rasti veiksmingus būdus jų kaupimuisi užkirsti kelią“, – teigia S. Aryannezhad.
Kodėl raktas į sveikesnį kūną – ne vien mityba ar sportas, o jų derinys
Šiame tyrime mokslininkai analizavo daugiau nei 7 000 žmonių sveikatos duomenis. Visi jie dalyvavo vadinamajame „Fenland“ tyrime, kuriame nuo 2005 m. tiriama, kaip mityba, fizinis aktyvumas ir kiti gyvenimo būdo veiksniai lemia riebalų kaupimąsi, metabolinę sveikatą ir lėtinių ligų riziką.
„Fenland“ dalyviai tyrimo pradžioje buvo vidutiniškai apie 49 metų amžiaus, o jų sveikatos būklė buvo stebima maždaug 7 metus.
Stebėdami dalyvius, tyrėjai atliko kelis vertinimus: mažiausiai 72 valandas matavo jų fizinio aktyvumo metu sunaudojamą energiją, atliko „DEXA“ kūno sudėties tyrimą, kad nustatytų riebalų kiekį ir pasiskirstymą, taip pat įvertino, kaip gerai dalyviai laikėsi Viduržemio jūros dietos principų.
„Dauguma ilgalaikių tyrimų mitybą ir fizinį aktyvumą nagrinėja atskirai, nors žmonės taip negyvena. Aiškiausi ryšiai su sveikatos pokyčiais atsiskleidžia tada, kai abu veiksnius vertiname kartu“, – teigia S. Aryannezhad.
„Taip gali būti todėl, kad žmonės dažnai kompensuoja vieną įprotį kitu. Pavyzdžiui, pradėję daugiau judėti jie gali imti daugiau valgyti, ir atvirkščiai. Abu įpročius nagrinėjant kartu, geriau suprantama, kaip jie ilgainiui veikia riebalų kaupimąsi“, – sako jis.
Derinant mitybą ir fizinį aktyvumą, kūno riebalų priaugama mažiau
Tyrimo pabaigoje paaiškėjo, kad daugiausia riebalų neteko tie dalyviai, kurie vienu metu pagerino ir mitybą, ir fizinį aktyvumą, o pakeitus tik vieną įprotį rezultatai buvo vidutiniai.
Tyrėjai nustatė, kad dalyviai, kurie vienu metu pagerino ir mitybą, ir fizinį aktyvumą, priaugo vidutiniškai 1,9 kilogramo mažiau bendrųjų kūno riebalų ir apie 150 gramų mažiau visceralinių riebalų nei tie, kurie nekeitė abiejų įpročių. Pasak mokslininko, tai reikšmingas skirtumas, nes 1,9 kilogramo sudaro maždaug septynis procentus vidutinio šios populiacijos kūno riebalų kiekio.
Visceralinių riebalų mažinimas bet kokiu būdu duoda naudos
Portalas „Medical News Today“ apie šį tyrimą kalbėjosi su Mir Ali, sertifikuotu bendrosios ir bariatrinės chirurgijos specialistu. Nors medikas tyrime nedalyvavo, teigė, kad tai geras darbas, aiškiai parodantis judėjimo ir sveikos mitybos derinio naudą.
„Visceralinių riebalų padidėjimas siejamas su didesne diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų bei daugelio kitų būklių rizika. Bet koks būdas, galintis sumažinti visceralinių riebalų kiekį, yra naudingas pacientui. Būtų naudinga atlikti daugiau tyrimų, kurie padėtų tiksliau nustatyti, kokios dietos ir kokios fizinės veiklos geriausiai padeda mažinti visceralinių riebalų kiekį“, – teigė M.Ali.
Įrodyta – mitybos ir judėjimo derinys duoda geriausią rezultatą
Portalas „Medical News Today“ apie tyrimą diskutavo su Seth Kipnis, bariatrinės ir robotinės chirurgijos vadovu Naujajame Džersyje. Pasak jo, šis tyrimas pateikia įrodymų tam, ką jis kasdien pataria savo pacientams.
„Daugelis pacientų nusivilia bandydami keisti tik mitybą ar tik judėjimą, tačiau rezultatai neatsiranda. Šis tyrimas rodo, kad veiksmingiausia yra derinti abu“, – teigė S. Kipnis.
„Įspūdinga, kad tyrime naudojami „DEXA“ tyrimai leidžia aiškiai atskirti riebalų tipus. Pacientams visada paaiškinu, jog labiausiai rūpi ne suimami poodiniai riebalai, o gilieji – aplink organus. Šis tyrimas rodo, kad derinys veiksmingiausiai mažina būtent tuos pavojingiausius visceralinius riebalus“, – sakė medikas.
„Labai padrąsina tai, kad didžiausią naudą patyrė tie, kurie tyrimo pradžioje turėjo antsvorio ar buvo neaktyvūs – tai suteikia vilties ir motyvuoja būtent tuos pacientus, kurie dažniausiai jaučiasi labiausiai nusivylę“, – pridūrė jis.
