Sekite 15min Google
Sporto lažybos Lietuvoje populiarios jau ne vieną dešimtmetį, tačiau diskusijų apie jų keliamą riziką vis dar netrūksta. Psichologas O. Mackevičius paaiškina, kokie ženklai rodo, kad statymai iš pramogos pamažu virsta problema, kodėl taip norisi atsilošti po pralaimėjimo ir kuo pavojingas pirmasis didesnis laimėjimas.
– Daugelis žmonių sporto lažybų net nelaiko lošimu. Kodėl jos visuomenėje vis dar atrodo nekalta pramoga?
– Tai, kad žmonės į lažybas žiūri išimtinai kaip į pramogos formą, yra gana dažnas reiškinys. Pirmiausia dėl to, kad lažybos dažnai siejamos su sporto įvykiais – veikla, kuri visuomenėje paprastai vertinama teigiamai. Kai kuriems žmonėms atrodo, kad jie ne tiek lošia, kiek demonstruoja savo žinias apie sportą, komandas ar žaidėjų galimybes, o kartais šias žinias norisi „įdarbinti“, gauti už jas atlygį. Tai gali sukurti įspūdį, kad rezultatą galima numatyti remiantis vien kompetencija, nors galutinis rezultatas vis tiek išlieka neapibrėžtas.
Prie lažybų normalizavimo prisideda ir tai, kiek jos viešinamos medijoje. Reklama, sporto renginių rėmimas, ekspertų prognozės ir lažybų aptarimas žiniasklaidoje formuoja įspūdį, kad tai yra įprasta sporto sirgaliaus veiklos dalis. Dėl to rizika dažnai nuvertinama tiek aplinkos, tiek paties lošiančiojo.
Ne vien lošimo rūšis kelia problemų, bet tai, kaip žmogus elgiasi.
Praktikoje stebime, kad priklausomybės vystymosi mechanizmai sporto lažybose yra tokie patys kaip ir kituose azartiniuose lošimuose: siekis atsilošti, didėjanti rizika, nuolatinės mintys apie lošimą ir sunkumai sustoti nepaisant neigiamų pasekmių.
Psichologai, tyrinėjantys azartinių lošimų problematiką, dažnai kalba apie tai, kad ne vien lošimo rūšis kelia problemų, bet tai, kaip žmogus elgiasi. Svarbiausia, kad tai liktų pramoga ir nekelti sau tikslo iš jos užsidirbti, nes tokio sprendimo pasekmės kai kuriems žmonėms neretai būna gana skausmingos.
– Kada žmogus, kuris tiesiog kartais pastato už mėgstamą sporto komandą ar žaidėją, jau „užsikabina“?
– Pats „užsikabinimas“, vyksta tuomet, kai lošiantysis ima keisti savo elgesį lošimo metu. Pavyzdžiui, vietoj pramogavimo ir retų statymų ima juos dažninti, didinti statomas sumas.
Pirmieji signalai dažnai būna ne finansiniai, o psichologiniai. Žmogus pradeda vis daugiau galvoti apie būsimus statymus, dažniau sekti koeficientus, planuoti lažybas, jaučia nusivylimą ar dirglumą negalėdamas lošti. Laimėjimai sukelia stiprų emocinį pakilimą, o pralaimėjimai – norą kuo greičiau atsilošti.
Vienas svarbiausių požymių yra tai, kad lošimas pamažu tampa ne pasirinkimu, o poreikiu. Jei anksčiau žmogus galėjo lengvai praleisti rungtynes nepastatęs nė euro, o dabar jaučia, kad žiūrėti sportą be statymo „nebeįdomu“, tai gali būti ženklas, kad santykis su lošimu keičiasi.
– Kokius pirmuosius ženklus turėtų pastebėti pats žmogus ar jo artimieji, kad sporto lažybos jau užima per daug vietos gyvenime?
– Kalbant apie artimuosius, jie dažniausiai pastebi ne patį lošimą, o jo pasekmes. Žmogus tampa dirglesnis, uždaresnis, vengia kalbėti apie pinigus, pradeda slėpti savo statymus arba menkinti jų mastą. Kartais mažėja susidomėjimas kitomis veiklomis, o sporto renginiai tampa svarbūs daugiausia dėl galimybės lošti.
Kalbant apie lošiančiuosius, didžiausią dėmesį kreipčiau į tai, kai žmogus nebegali išlaikyti savo paties nusistatytų ribų arba ima jas keisti. Pavyzdžiui, planavo statyti kartą per savaitę, bet stato dažniau, ketino skirti tam tikrą sumą, bet ją viršija, nusprendė kuriam laikui sustoti, tačiau vis atideda šį sprendimą. Tuo pat metu vis suranda sau naujų pateisinimų, kodėl jam tai nepavyko.
– Ar pirmasis didesnis laimėjimas dažnai tampa tuo kabliuku, kuris įtraukia giliau?
– Svarbu pabrėžti, kad ne visi žmonės, kurie yra ką nors laimėję lošimuose, būtinai į juos įsitrauks, tačiau laimėjimas gali turėti įtakos keičiant savo nuostatas į šią pramogą ir paverčiant ją „sėkmingu uždarbiu“.
Psichologiniu požiūriu žmogus gauna labai stiprų emocinį pastiprinimą – džiaugsmą, susijaudinimą, pasididžiavimą savimi ir kartais net įsitikinimą, kad jis turi ypatingų gebėjimų numatyti rezultatus.
Problema ta, kad žmogui būdinga „neprisiminti“ nesėkmingų lošimo atvejų, tačiau laimėjimo jis dažniausiai nepamiršta. Susiformuoja lūkestis, kad panaši sėkmė gali pasikartoti, todėl norisi bandyti dar kartą. Kuo stipresnės emocijos buvo patirtos laimint, tuo ryškesnis gali būti noras jas išgyventi iš naujo.
Laimėjimas gali sustiprinti iliuziją, kad sėkmė priklauso išimtinai nuo lošiančiojo įgūdžių ar žinių, nors taip nėra.
Ne kiekvienas didelis laimėjimas veda į priklausomybę.
Svarbu suprasti, kad ne kiekvienas didelis laimėjimas veda į priklausomybę. Rizika didėja tada, kai laimėjimas tampa ne maloniu atsitiktinumu, o patirtimi, kuria žmogus įtiki ir siekia ją pakartoti.
– Kas dažniausiai nutinka po pirmųjų rimtesnių pralaimėjimų – kodėl atsiranda noras atsilošti?
– Remdamasis lošiančiųjų patirtimis, galėčiau teigti, kad po pirmųjų rimtesnių pralaimėjimų žmogus dažnai išgyvena ne tik finansinį nuostolį, bet ir stiprų emocinį diskomfortą – nusivylimą, pyktį, kaltę ar gėdą.
Natūraliai kyla noras kuo greičiau šių jausmų atsikratyti. Dažniausiai tai sprendžiama pačiu netinkamiausiu būdu – statoma dar kartą ir siekiama išlošti. Taip tikimasi, kad tariamai sėkmingas statymas sutvarkys tiek finansines, tiek emocines pasekmes.
Daugeliui žmonių, kurie lošia problemiškai, sunku pastebėti racionalų ryšį tarp jų elgesio ir pasekmių.
– Ką pasakytumėte žmogui, kuris sako: „Aš ne lošėjas, tiesiog domiuosi sportu ir kartais pastatau“?
– Norėčiau pabrėžti, kad domėjimasis sportu ir kartais atliekami statymai tikrai neparodo, kad asmuo lošia problemiškai. Šia pramoga domisi nemažai žmonių ir jiems tai nekelia jokių problemų.
Jei statymai yra tik retkarčiais pasitaikanti pramoga, rizika paprastai yra nedidelė. Tačiau jei nuo poreikio lošti priklauso rungtynių žiūrėjimo malonumas, kinta nuotaika ar emocinė savijauta, verta sustoti ir įsivertinti situaciją.
Svarbu ne tai, kad žmogus lošia, o kaip ir kokiu tikslu jis lošia. Praktikoje nemažai žmonių, kurie vėliau susiduria su rimtomis lošimo problemomis, ilgą laiką save apibūdina būtent taip: „Aš ne lošėjas, aš tiesiog mėgstu sportą.“ Todėl svarbu stebėti ne tai, ką lošėjas sako, o jo elgesį.
Finansuojama Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšomis.
