Sekite 15min Google
Psichologė sako, kad apie lošimus vis dar sklando daugybė klaidingų įsitikinimų. Juos kartoja ne tik visuomenė, bet ir patys problemiškai lošiantys žmonės.
„Dažniausiai girdžiu tokius ar panašius pasakymus: „Reikia tik vieno didelio laimėjimo ir viskas susitvarkys“, „Aš kontroliuoju situaciją ir galiu sustoti kada panorėjęs“, „Lošiu ne dėl malonumo, o tik tam, kad susigrąžinčiau prarastus pinigus“, „Tik silpni žmonės tampa priklausomi“ arba „Jeigu šiandien nelošiu – reiškia sveikstu“. Šie mitai iš tiesų tarnauja priklausomybei – jie padeda žmogui joje išlikti ir atitolina sprendimą kreiptis pagalbos“, – aiškina G.Glušauskaitė.
Anot jos, klaidingi įsitikinimai nėra tik neteisinga nuomonė. Jie tampa pačios priklausomybės dalimi ir leidžia žmogui tikėti, kad situacija dar nėra tokia rimta, jog reikėtų pagalbos.
Kodėl tikima, kad laimėjimas viską išspręs?
Iš šalies dažnam atrodo nelogiška, kodėl žmogus, pralošęs dideles sumas, vis tiek tiki, kad dar vienas statymas išgelbės situaciją.
Ilgainiui žmogus pradeda lošti ne tam, kad laimėtų, o tam, kad sumažintų vidinę įtampą.
Psichologė sako, kad toks mąstymas turi savo vidinę logiką: „Daugeliui atrodo natūralu: jeigu problemos prasidėjo dėl praloštų pinigų, vadinasi, jas turėtų išspręsti laimėjimas. Tačiau priklausomybės nuo lošimų paradoksas yra tas, kad ilgainiui žmogus pradeda lošti visai ne tam, kad laimėtų ir daugiau nebeloštų, o tam, kad sumažintų vidinę įtampą“.
Praktikoje specialistė sako nuolat susidurianti su panašiomis istorijomis. Į konsultacijas atėjusieji dažnai pasakoja, kad lošti pradėdavo tikėdamiesi atsilošti. Tačiau net ir tada, kai pavykdavo išlošti sumą, kuri padengdavo bent dalį ar net visas skolas, jie vis vien likdavo lošime.
Pasak jos, viltis atsilošti yra labai stipri, nes leidžia tikėti, kad lošimo procesas dar kontroliuojamas ir nereikės susidurti su jau atsiradusiomis pasekmėmis, kaltės jausmu ar būtinybe kreiptis pagalbos.
„Kartais žmogus laukia išlošimo tarsi stebuklo, kuris pašalins visas problemas. Tačiau realybėje bandymas atsilošti tik dar labiau pagilina tiek finansinius, tiek emocinius sunkumus“, – pabrėžia psichologė.
„Bet kada galiu sustoti“
Dar vienas dažnai lošėjų tariamas sakinys – „aš bet kada galiu sustoti“. Anot G.Glušauskaitės, pripažinti, kad kontrolė jau prarasta, daugeliui žmonių būna vienas sunkiausių žingsnių.
„Praktikoje pastebiu, kad klientai užtrunka pripažinti, jog iš tiesų susiduria su priklausomybe. Pripažinti kontrolės praradimą dažnam reiškia pripažinti ir tai, kad problema yra gerokai didesnė, nei norėtųsi. Tai gali kelti gėdą, kaltę, nusivylimą savimi, liūdesį dėl to, kad teks keisti gyvenimo būdą, nerimą dėl ateities ar baimę būti nesuprastam ir pasmerktam“, – sako ji.
Psichologė primena, kad lošimas dažniausiai tampa ne tik pinigų, bet ir emocijų klausimu: „Lošimas dažnai yra apie norą pabėgti nuo slegiančių problemų ar netenkinančios kasdienybės. O jeigu žmogus ilgą laiką buvo įpratęs vos pasijutęs blogiau lošti, jam labai sunku išmokti su nemaloniomis emocijomis išbūti kitaip. Įprasta tampa nekomfortabiliai pasijutus lošti, o ne spręsti problemas“.
Anot jos, būtent todėl pirmieji žingsniai pripažinimo link yra tokie svarbūs. Jie tampa sveikimo pradžia ir kuria pamatą realybės priėmimui, problemų sprendimo bei emocijų reguliavimo įgūdžiams formuotis.
Priklausomybė nėra valios trūkumas
Iki šiol nemažai žmonių mano, kad lošėjas galėtų sustoti, jei tik labiau pasistengtų. Pasak psichologės, toks požiūris yra vienas žalingiausių.
„Žmonės vis dar mano, kad užtektų „susitvarkyti“, „susikaupti“ ar tiesiog turėti daugiau valios. Dėl tokio požiūrio lošiantieji dažnai jaučia stiprią gėdą ir kaltę, slepia savo sunkumus ir ilgai bando problemą spręsti savarankiškai“, – sako ji.
Vis dėlto priklausomybė nuo lošimų nėra valios trūkumo klausimas: „Tai sudėtinga problema, kurioje persipina biologiniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai. Todėl, kaip ir kitų psichikos sveikatos sunkumų atveju, sveikimui reikalinga ne didesnė valia, o psichologinė pagalba, artimųjų palaikymas ir bendruomenė, pavyzdžiui, Anoniminių lošėjų grupės.“
Klysta ir patys artimieji
Psichologė pastebi, kad klaidingi įsitikinimai būdingi ne tik lošiantiems žmonėms. Vienas dažniausių – kad probleminis lošėjas turi lošti kasdien ir pralošti milžiniškas sumas.
„Praktika rodo, kad problema pirmiausia pasireiškia ne lošimo dažnumu ar pinigų suma. Svarbiausia, ar lošimas pradeda kelti psichologinių, finansinių, socialinių ir kitų sunkumų pačiam žmogui bei jo aplinkiniams“, – aiškina G.Glušauskaitė.
Dar vienas paplitęs mitas – kad vaikai ir paaugliai yra per maži susidurti su lošimų problemomis.
Specialistės teigimu, tyrimai rodo, kad probleminio lošimo požymiai gali pasireikšti dar paauglystėje: „Nors vaikai dažniausiai neturi tokių finansinių galimybių kaip suaugusieji, jie lošia vaizdo žaidimuose, kuriuose naudojami į lošimus panašūs mechanizmai, pavyzdžiui, „loot boxes“, lažinasi su draugais ar dalyvauja kitose azartinėse veiklose. Dalis klientų pasakoja vaikystėje lošę naudodamiesi tėvų paskyromis arba prašydami vyresnių draugų atlikti statymus už juos“.
Tyrimų duomenimis, priklausomai nuo šalies, 1–5 proc. paauglių jau patiria kontrolės praradimą, meluoja apie lošimus, apleidžia kitas veiklas ar po pralaimėjimų bando atsilošti.
Kodėl artimieji neturėtų skubėti mokėti skolų?
Dar vienas mitas, su kuriuo G.Glušauskaitė susiduria itin dažnai, – kad svarbiausia kuo greičiau padengti lošėjo skolas. Psichologė sako, jog toks sprendimas dažnai atrodo natūralus, tačiau sveikimo procese gali padaryti meškos paslaugą.
„Einant sveikimo keliu labai svarbu mokytis būti atsakingam ir pačiam prisiimti savo elgesio pasekmes. Tik jas patyręs žmogus gali iki galo įsisąmoninti lošimo žalą ir sąmoningai pasirinkti – ar ketina toliau lošti, ar nori gyventi kitaip“, – aiškina ji.
Todėl, anot pašnekovės, artimieji, kurie nuolat gelbsti finansiškai ir padengia skolas, nors ir vedami gerų norų, iš lošiančio žmogaus atima galimybę mokytis iš savo patirties.
„Kai artimieji išmoka skolas už lošiantį žmogų, jie padidina atkryčio tikimybę. Todėl padėti svarbu, tačiau pagalba neturėtų reikšti visų pasekmių perėmimo. Tikroji pagalba – paskatinti žmogų kreiptis į specialistus, prireikus lydėti jį sveikimo kelyje ir suteikti emocinį palaikymą“, – pabrėžia G.Glušauskaitė.
Finansuojama Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšomis.
