Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) psichologė Dalia Vasiliauskienė, kalbėdama su portalu 15min, pabrėžia: tokios reakcijos susidūrus su liga yra natūralios ir suprantamos.
„Ne visi, bet daugelis žmonių pereina gedėjimo etapus – nuo neigimo iki susitaikymo. Būna liūdesio, pykčio, kaltės, depresyvumo, derybų su savimi, minčių, kad gal dar ne pabaiga. Labai svarbu žinoti – žmogui nebūtina viso to ištverti vienam“, – teigia specialistė.
Sunkiausia – gyventi nežinomybėje
Nors gali atrodyti, kad didžiausią emocinį krūvį žmogus patiria gydymo metu, psichologės praktika rodo ką kita. Pasak jos, bene sunkiausias etapas daugeliui pacientų būna dar iki gydymo pradžios – kai laukiama tyrimų rezultatų, papildomų konsultacijų ir sprendimų dėl tolesnio gydymo.
„Kol žmogus laukia tyrimų, tai gali užtrukti ir mėnesį, ir du, ir ilgiau. Nežinomybėje išbūti reikia daug fizinių ir emocinių jėgų. Kas man bus, ką tyrimai parodys, ką gydytojai pasakys? Kartais žmogus tarsi pradeda gedėti savo gyvenimo, galvoja, kad viskas baigėsi, mintyse jau save laidoja.
Kai gydytojai jau paskiria gydymą, kai žmogus žino, kad bus operacija, chemoterapija ar vaistai, tada atsiranda aiškumas ir daugiau ramybės. Žmogus supranta, kad jau vyks gydymas, kad pagalba yra“, – sako D.Vasiliauskienė.
Specialistė pastebi, kad onkologiniai ligoniai psichologinės pagalbos ieško labai skirtingais etapais. Vieni savo emocine savijauta pradeda rūpintis vos išgirdę diagnozę, kiti pirmiausia visas jėgas sutelkia į gydymą ir tik vėliau supranta, kad nerimas niekur nedingo.
Kokie ženklai rodo, kad profesionali pagalba jau galėtų būti vertinga ir reikalinga? Anot psichologės, vienas iš dažniausių – miego sutrikimai.
„Dieną žmogus dirba, bendrauja, kažkuo užsiima ir stengiasi nelikti vienas su savo mintimis. Tačiau vakare, kai viskas nurimsta, prasideda nerimas. Žmogus negali užmigti arba atsibunda naktį su besidaužančia širdimi, pradeda galvoti, kas bus, jeigu. Galvoja apie savo gyvenimą, jaudinasi, graudinasi“, – pasakoja D.Vasiliauskienė.
Pasak jos, emociniai sunkumai gali pasireikšti ir kitais būdais – žmogus tampa irzlesnis, sunkiau susikaupia, ima tolti nuo artimųjų ir neišsako jiems savo tikrųjų jausmų.
„Mes vis dar nesame išmokę jausti sunkių emocijų – nerimo, pykčio, baimės. Esame mokomi būti stiprūs, santūrūs, kultūringi, todėl dažnai tas emocijas slepiame. Tačiau jos niekur nedingsta.
Psichologo kabinete mes išdrįstame paklausti žmogaus, ar jis galvoja apie mirtį. Labai tikėtina, kad artimieji tokių pokalbių vengia, nes jiems patiems nejauku. Tačiau kai žmogus pradeda kalbėti apie tai, kas vyksta jo galvoje, kas jį neramina, jam dažniausiai palengvėja“, – tikina pašnekovė.
Didžiausia baimė – artimųjų netektis
Kalbėdama apie pacientų išgyvenamas baimes, psichologė sako, kad jos ne visada sukasi apie pačią ligą ar mirtį. Dažnai daug stipresnės yra mintys, susijusios su artimaisiais – tais, kuriuos žmogus bijo palikti.
„Ypač jaunesni žmonės labai išgyvena dėl vaikų. Ateina iš karto mintis, kaip jie be manęs gyvens. Daug rečiau pacientai kalba apie tai, ko patys dar norėtų, ko neįgyvendino, apie savo svajones. Jie apgailestauja ne dėl to, kad per gyvenimą nespėjo praskristi parasparniu, o būtent dėl to, kad gali tekti palikti šeimą“, – sako D. Vasiliauskienė.
Pasak specialistės, šios mintys nebūtinai dingsta ir pasibaigus gydymui. Net ir pasiekus remisiją, daliai žmonių išlieka įsitempimas ir budrumas dėl sveikatos – bet koks kūno pojūtis gali sukelti nerimą, kad liga grįžo.
„Jeigu žmogui suskausta galvą, petį ar šoną, pirmoji mintis dažniausiai būna ne tai, kad jis pavargo ar persitempė. Pirma mintis būna – metastazės. Onkologinė diagnozė labai stipriai įsirašo į mūsų psichiką“, – tikina psichologė.
Anot jos, pirmieji keleri metai po gydymo dažniausiai būna jautriausi. Jeigu baimė tampa pernelyg stipri, specialistė pirmiausia rekomenduoja pasirūpinti fizine sveikata.
„Aš visada siūlau pirmiausia išsitirti fizinį kūną, atlikti reikalingus tyrimus tam, kad žmogus save nuramintų. O jeigu organizme viskas gerai, tada jau mokomės raminti savo psichiką ir išgyventi tą nerimą“, – sako D.Vasiliauskienė.
Kodėl nereikėtų skubėti sakyti „viskas bus gerai“?
Kaip pabrėžia psichologė, emocinė sveikata sergant onkologine liga priklauso ir nuo aplinkos, kurioje žmogus gyvena ir gydosi. Būtent artimieji tampa tuo kasdieniu emociniu „fonu“, kuris gali arba stiprinti žmogų, arba dar labiau jį uždaryti į vidinę įtampą.
Tiesa, neretai šeimos nariai, norėdami padėti, patys pasimeta – nežino, kaip elgtis, ką sakyti, kaip reaguoti į ligą. Jie visais būdais stengiasi pakelti ligoniui ūpą, kartoti optimistiškas frazes. Tačiau ne visada tai, kas atrodo kaip pagalba iš šalies, atitinka realų sergančio žmogaus poreikį.
„Aplinkiniai bando nuteikti pozityviai, sako – „viskas bus gerai“. Įsivaizduoja, kad žmogų taip nuramins. Bet kas tas viskas? Kas tas gerai? Kaip tu tai gali garantuoti? Iš tiesų tokie žodžiai sergantį žmogų dažnai tik supykdo“, – kalba D.Vasiliauskienė.
Anot jos, neretai būna ir taip, kad artimieji iš to noro padėti ima pernelyg rūpintis sergančiuoju. „Mes tampame tarsi aptarnaujančiu personalu – bėgame aplink sergantį žmogų, stengdamiesi parodyti, kad jis mums rūpi. Verdame arbatos, cepelinų, bet nepagalvojame, ko tam žmogui iš tikrųjų reikia“, – aiškina specialistė.
Pasak jos, svarbiausia artimųjų užduotis – ne spėti, ko reikia, o klausti. Kartais labai paprasti dalykai, tokie kaip ramus pasivaikščiojimas ar tyla kartu, gali turėti didesnę reikšmę nei bandymas už žmogų viską padaryti.
„Gal žmogui reikia, kad kas nors nupirktų produktų, bet jis pats nori gaminti maistą. Gal jam svarbu ir toliau būti reikalingam. Labai dažnai sergantys žmonės tarp gydymų gali judėti, darbuotis namuose. Svarbu leisti jiems veikti pagal galimybes, nesutapatinti jų vien su liga“, – pabrėžia D.Vasiliauskienė.
Užbaigdama pokalbį, psichologė akcentuoja – kiekvieno žmogaus, sergančio onkologine liga, patirtis yra skirtinga. Tačiau viena lieka bendra – nei ligos, nei jos sukeliamų jausmų nebūtina nešti vienam.
„Kartais žmogui užtenka vieno pokalbio, kad jis pasitikrintų savo mintis ir nusiramintų. O kartais palaikymo reikia viso gydymo metu. Svarbiausia – kad šioje kelionėje neliktų vienišumo jausmo. Prireikus emocinės pagalbos, onkologiniai pacientai, turintys POLA kortelę, ir jų artimieji visada gali kreiptis į POLA, kur pagalba suteikiama nemokamai“, – sako pašnekovė.
Finansuojama iš Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšų.
