„Juokauju, kad mes esame naujieji kaimiečiai, kadangi su vyru gimėme ir augome Kaune“, – sako Eglė, šiandien apsupusi save arkliais, avimis, ožkomis bei karvėmis. O viskas prasidėjo labai pamažu.
Kai susilaukė pirmojo sūnaus, nei ji, nei vyras nematė gyvenimo mieste. „Mano svajonė visada buvo gyventi kaime ir laikyti įvairius gyvūnus, o mieste tokios galimybės nebuvo. Namas, kurį įsigijome, buvo toks, kad ateini ir gyveni. Patys svarbiausi dalykai stovėjo, tik trūko baldų, tad atsivežėm stalą su kėdėmis, čiužinį ir skubėjome kuo greičiau atsikraustyti. Tad tik persidažėme ir įsikūrėme“, – gyvenimo pradžią prisimena moteris.
Nuo lengvos – iki „sunkiosios artilerijos“
Jau atkeliavę su augintiniais, Eglė kartu su vyru ir toliau plėtė savo „šeimą“. Iš pradžių kažkas atvežė vištas. „Turėjo būti trys vištos ir vienas gaidys, bet gavosi atvirkščiai – trys gaidžiai ir viena višta, o po to... Aš iš tikrųjų norėjau visko! Kadangi dirbau prieglaudoje su gyvūnais, tai bendradarbiai man „atitaraškino“ keturis ožius ir ožkytę, tada patys nusipirkome avis, per kaimyną įsitaisėme žąsis, atsirado ir triušiai. Bet patys gyvūnų pirkome tikrai mažai. Štai žirgus pas mus galima laikyti ir atvažiuoti jų aplankyti, kitus žirgelius karšiname“, – dalinasi moteris.
Ji sako, kad kasdien sulaukianti žinučių ir prašymų priglausti gyvūnus, būtent taip daugelis jų surado namus pas Eglę, tačiau šiandien ji sako, kad vietos naujiems surasti sunku. Jeigu ji priimtų visus siūlomus ožius, ožkas, avis ir karves, tai apsisukti nebūtų kur.
Moteris juokiasi, kad jeigu tūlam miestiečiui jie atrodo kaip ūkininkai, tai tikram ūkininkui kaip parodijų parodija. „Ūkininkams sunku suprasti, smegenys tiesiog sprogsta, kaip tu gali laikyti gyvūnus ir jų niekam „nenaudoti“. Dar arklys kaip arklys, na bet jau karvės, kurios neduoda pieno ir yra dėl grožio, tai net ir miestiečiams atrodo mažų mažiausiai keistai. O karvė labai fainas gyvūnas“, – juokiasi Eglė ir paaiškina, kad yra priglaudusi ir senas karvutes, tad jų nemelžia.
Karvė – tikra egzotika
Moteris dalinasi, kad karvės labai norėjo ir ją gavo dovanų 40-ojo gimtadienio proga. „Mano šeima buvo pasiutusi tikrąja to žodžio prasme ir sakė, kad nesuvokiu, kokį gyvūną užsikraunu ir kokia atsakomybė manęs laukia! Bet po to, kai pradėjo valgyti sūrius, jogurtus ir kitus dalykus, pamatė, kad puikiai susitvarkau, tai niekas nebeburba ir visi yra patenkinti, priekaištų nebeliko. O man pačiai labai smagu – karvės labai ypatingas gyvūnas ir su jomis būdama labai sunkiai atsiskiriu. Tą energiją reikia pajausti“, – kalba Eglė.
Moteris sako, kad apskritai gyvūnai jai nebuvo naujiena, nes močiutė laikė ožkas, kiaules, vištas, tad vasaromis tekdavo pridėti ranką prie įvairių ūkio darbų. Be to, daug metų praleido žirgyne, kur rūpindavo žirgais – mėždavo mėšlą, šukuodavo ir kitaip prižiūrėjo.
„Karvė gal labiausiai skyrėsi nuo kitų gyvūnų, tačiau tas skirtumas didžiausias buvo jos charakteryje. Štai arkliui aš nebijau atsukti nugaros, o karvė gali ir užšokti. Juokauju, kad ji kaip moteris – atsikėlė be nuotaikos ir bus be nuotaikos. O kitą dieną ir vėl viskas gerai. Mes karves atsirinkome labai rimtai, kadangi turime vaikų, svarbiausia buvo jų saugumas. Nebuvo taip, kad pamatėme ir imame. Aš buvau susidariusi net karvių žemėlapį ir net anketas“, – pasakojo Eglė.
Jai buvo labai svarbu, kaip karvės reaguoja į gyvūnus, vaikus, koks jų ūgis, svoris, ar su ragais ar be ir pan. Kai įdėjo skelbimą į ūkininkų portalus, žmonės pirštą prie smilkinio sukiojo ir sakė, kad moteriai reikia ne karvės, o šuns ir kad ji – nieko neras. „Tačiau mes radome karvutes, nes buvo žmonių, kurie suprato, ko ieškau ir atsiųsdavo net karvių aprašytas gyvenimo istorijas“, – dalinosi moteris.
Kokia yra kasdienybė?
Šiandien Eglė rūpinasi ne tik savo šeima ir daugiausiai dėmesio reikalaujančia trijų mėnesių mažyle, bet ir visu ūkiu – o suktis tik spėk. Reikia pamelžti karvę (iš penkių laikomų karvių melžiama tik viena), pasirūpinti visa kita gyvuliukų gvardija, tad prisideda ir mažieji vaikai, ir vyras.
„Visą dieną einu nuo vieno prie kito, pašukuoji, paglostai, palesini, pamaitini. Dabar kaip uraganas praeinu dėl mažosios dukrytės, todėl norėtųsi skirti laiko kuo daugiau „kiekvienai gyvūnų rūšiai“. Kad ir nuvalkiotai skamba, bet man tai kaip terapija. Pas vienus atsipalaiduoji, pas kitus – „užsitonizuoji“. Pasimokyti tikrai yra ko, štai iš ožkų ir avių galima pasimokyti atkaklumo“, – juokiasi moteris.
Ji sako, kad santykiai su jomis yra paremti tuo, kas kurį pergudraus, jos yra gudrumo ir landumo pavyzdys, o štai karvės – ramybės nešėjos, tačiau atsipalaiduoti irgi negali. „Kad ir kaip bežiūrėtum, iš kiekvieno galima šio to pasimokyti“, – kalbėjo Eglė.
Beje, gyvūnų gyvenimą iš arti stebi ne vienas sekėjas, todėl jie gali jaustis tikromis žvaigždėmis. Moteris sako, kad paskatinta draugių susikūrė anketą ūkiui, pavadino „Ąžuolų vila“ ir socialiniame tinkle dalinasi savo kasdienybe.
„Kol nelaikėme karvių, tol sulaukdavome daugiau mažiau neutralių komentarų. Tačiau kai tik pradėjau rodyti karvių gyvenimą, jos pritraukė daug ir margų žmonių. Kiekvienas jaučia pareigą pamokyti, net susidaro įspūdis, kad lietuviams karvė yra pusiau šventas gyvūnas. Pasirodo, visi turi savo nuomonę, kaip laikyti, gydyti, prižiūrėti karves ir mano, kad tą nuomonę būtina išsakyti. O dažnai dar ir pašaipiai ir kritiškai. Netgi sulaukdavau nuomonės, kad ne iš tos pusės karvę melžiu. Taigi, nusprendžiau blokuoti „heiterius“ ir daugiau nebesivelti į diskusijas“, – pasidalino Eglė.
Ji priduria, kad labiausiai patinka tai, jog gali reabilituoti karves, parodyti iš kitos pusės – jos nėra tik pieno davėjos. Karvės yra labai mielos, socialios, bendraujančios, o kokius ryšius mezga tarpusavyje! Pasirodo, karvės net susiranda bandoje geriausią draugę. „Man stebėti tai yra itin smagu, žiūriu kaip serialą“, – pasakojo moteris.
Paklausta apie savo svajones, Eglė sako, kad svajotų ateityje įsigyti paršelį, tačiau ši svajonė ne taip lengvai įgyvendinama dėl afrikinio maro grėsmės. „Jis turėtų būti labai sandariai uždarytas, negalėtų išeiti į lauką, o taip auginti gyvūno aš nenoriu – mūsų kieme ir lauke vyrauja laisvė ir visi ganosi ten, kur nori ir kur jiems patogu, nori įlenda į krūmus, nori – į tvenkinį. Tačiau aš vilties neprarandu, o gal ateity pavyks ir paršiuką auginti laisvai“, – dalinosi moteris.
Ji priduria, kad turėdama daugiau vietos ir ganyklų, mielai priglaustų daugiau „senučių“ karvių, kad jos galėtų oriai savo senatvę praleisti laisvai ir laimingai.
„Šis etapas mūsų šeimai suteikia daug laimės. Kai mūsų klausia, ar mes nepasiilgstame miesto, atsakau, kad kai pasiilgstame, nuvažiuojame ir pabūname. Kelių valandų yra per akis ir tai padeda dar kartą įvertinti, kiek daug turim, kaip prabangiai gyvename moraline prasme – tarp miškų, laukų, didelėse erdvėse, su daugybe gyvūnų“, – sakė Eglė.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
