Viktorija Samarinaitė: „Rašyti atsakingai, kai pasaulis dega“

– Kaip nusprendi, kokia tema verta publikavimo? Ar dėl to kyla dvejonių? Kaip su tuo susidoroji?

– Žurnalisto darbas turi ir aibę nematomų sluoksnių. Dalis jo persipina su redaktoriaus užduotimis ir gali kasdien pastūmėti į nedidelius mūšius su savimi, kartais ir į intensyvias diskusijas su kitais.

Rašyti ar nerašyti, štai kur klausimas. Dažnai jis kyla kasdienėse situacijose, kuomet sekdamas begalinį pasaulio naujienų srautą atitolsti nuo aktualijų ir aptinki kokią nors pikantiškesnę, labiau šokiruojančią, stebinančią istoriją. Galėtumei pernelyg nesvarstydamas ją išversti, užraityti intriguojantį pavadinimą ir susirinkti komercinei žiniasklaidai taip reikalingus skaitytojus. Gali netiesiogiai spustelėti ir konkurentai, jau prieš kelias valandas publikavę šią žinią. Tačiau žinai, kad tai nėra informacija, turinti kokią nors vertę. Kartais ji net gali suerzinti, iššaukti neigiamas emocijas ar būti pateikta su grafiškais vaizdais.

Mano nuomone, informacijos pertekliaus amžiuje panašaus pobūdžio turinys gali laikinai patraukti dalies skaitytojų dėmesį, tačiau jie tebus užklydėliai. Kaskart, kilus vidinei dilemai – rašyti ar nerašyti, versti ar neversti – primenu sau, kodėl kiekvieną rytą su nauja jėga ir vėl kimbu į šį darbą. Aš noriu pritraukti žmones per kruopštų, atkaklų ir nepertraukiamą darbą. Noriu juos prisijaukinti, kad kaskart, vykstant svarbiems įvykiams, jie grįžtų naujienų ieškoti pas mane. Noriu, kad skaitydami jie neturėtų nė akimirką suabejoti, ar jais manipuliuojama, žaidžiama. Noriu, kad jie būtų užtikrinti, jog gali pasitikėti tuo, ką skaito.

Dar vienas šio darbo sluoksnis – padėti nepasiklysti toje naujienų upėje, atrinkti ir pateikti skaitytojams tai, kas yra svarbu. Sąmoningai renkuosi nereaguoti į kiekvieno Rusijos propagandininko ar nereikšmingo pareigūno leptelėjimą, nors daugumos jų pareiškimai yra sensacingi. Pakanka prisiminti Dmitrijų Medvedevą. Viskas skirta tam, kad išplistų kaip virusas. Sukeltų priešišką emociją. Sudirgintų. Supykdytų. Tačiau, norint išlaikyti bent sąlyginį objektyvumą, neįmanoma ignoruoti tokių asmenų kaip Užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo, Rusijos vadovo patarėjo Jurijaus Ušakovo, Kremliaus derybininko Kirilo Dmitrijevo ar Vladimiro Putino pasisakymų. Deja, bet nuogi jų žodžiai be konteksto, be ekspertų vertinimo ar priminimo apie Kremliaus skleidžiamą naratyvų virusą gali tiesiog nuskambėti kaip propaganda.

Pasitaiko, kad bendrame naujienų sraute pasirodo išpūsti vieni ar kiti pasisakymai, interpretacijos, parafrazės ar melagienos, ir tuomet profesinė nuojauta pakužda prisiminti šventą žurnalisto ir redaktoriaus mantrą: tikrinti, tikrinti tikrinti.

– Su kokiais iššūkiais susiduri kasdieniame darbe pasaulio naujienų rubrikoje?

– Tai ne paslaptis. Žmonės pavargsta nuo informacijos. Žmonės pavargsta nuo naujienų. Kalbu ne tik apie visuomenės jaučiamą nuovargį dėl paramos karui Ukrainoje, bet ir jos nuovargį, kai beveik ketverius metus diena iš dienos apie tai transliuojama visais kanalais. Tačiau kur kas rečiau prabylama ne apie skaitytojų, o apie žurnalistų patiriamą psichologinį nuovargį, kartais net išsekimą, kurį, manyčiau, sukelia pastovus buvimas daugiausiai negatyvios informacijos lauke. Žurnalistas ar redaktorius negali kada įsigeidęs išjungti to srauto, atsiriboti nuo jo ar, kitaip tariant, detoksikuotis. Atrodo, kad tokių naujienų srautas kasdien tik plečiasi: krenta lėktuvai, liepsnoja slaugos namai ir gaisre žūsta senjorai, Rusijos kareiviai sučiumpa ukrainiečių gynėjus ir, pamiršę bet kokias konvencijas, beginkliams vyrams įvykdo egzekucijas, kibucuose „Hamas“ smogikai žudo niekuo dėtus žmones, Gazos Ruože bombarduojamos ligoninės, o Jungtinės Tautos trimituoja apie anklave vykdomą genocidą, Sudane prievartaujamos ir žudomos moterys, o tarptautinės teisės ima paisyti tik aukos, tuo tarpu agresoriai ją pažeidinėja. Tokių ir panašių naujienų šimtai, tūkstančiai ir jos niekada nesibaigs.

Ironiška, kad jau trejus metus rašau apie karą Ukrainoje, bet taip niekada ten ir nebuvau. Kyjive kaukiant perspėjimo sirenoms, drauge su minia neskubėjau į priedangą, nesėdėjau tranšėjose kažkur prie Pokrovsko ir negirdėjau virš galvos manęs medžiojančio drono, neguodžiau ir nelaikiau už rankos motinos, kurios vaiką pražudė darželiui smogusi Rusijos raketa. Tačiau vis dažniau pagalvoju, kad žurnalistai, redaktoriai, tie, kurie dažnai apie Ukrainoje vykstančius įvykius žino daugiau negu apie savo giminės naujienas, sėdi savo skaitmeninėse tranšėjose, iš kurių kiekvieną dieną praneša aktualijas, bando atskirti pelus nuo grūdų, bando paaiškinti, bando padėti suprasti, kas vyksta ir kur link viskas juda toliau. Mano nuomone, tai irgi yra garbinga kova.

– Kodėl pasirinkai šios srities žurnalistiką?

– Kai dabar pagalvoju, man atrodo, kad ji pasirinko mane. Taip, šis atsakymas panašus į klišę. Rašiau nuo ankstyvos paauglystės. Nuo nemokšiškos poezijos perėjau prie istorijų pasakojimo. Per kelerius svečiose šalyse praleistus metus teko sutikti pačių įdomiausių pašnekovų: vieni pasakojo, kaip vieną naktį užmigo Pakistane, o padalijus šalį pabudo Indijoje, sutikau išdrįsusių paatvirauti apie tai, ką reiškia būti moterimi Irane ir slėpti ilgus, stiprius plaukus po hidžabu, o susitikus su bičiuliais privačiame vakarėlyje išsinerti iš kasdienos drabužio ir šokti su jais be skarų, be kelius ir pečius dengiančių skudurų, išklausiau moteris Abchazijoje apie skausmą ir vienatvę, užklupusią po to, kai, prasidėjus karui, visi vaikai paspruko į Rusiją, kalbėjausi su menininkais apie tai, kaip kaimyninės Rusijos agresija prieš Sakartvelą pakeitė jų kūrybą. Tad visi elementai buvo čia pat: susidomėjimas tuo, kas vyksta pasaulyje, aistra bendrauti su žmonėmis, noras rašyti ir siekis suprasti, kas slypi tarp eilučių.

Galimybė išgirsti istoriją iš pirmųjų lūpų, prisipažinsiu, tapo ta prasme, kurios, ko gero, didelė dalis žmonių vaikosi pusę gyvenimo. Tai nesikeičia ir šiandien: kaskart surinkus telefono numerį ar susitinkant su ekspertu, analitike, Jungtinių Tautų generolu, tarnavusiu Ruandoje per genocidą, kartvele rašytoja, į savo romaną sutalpinusią skausmingą savo šalies istorijos šimtmetį, man dreba rankos ir spurda širdis, tačiau esu pasiryžusi tai išgyventi dar ir dar kartą, kad išgirsčiau naują pasakojimą ir galėčiau juo pasidalinti su kitais.

Skaitykite Viktorijos Samarinaitės parengtus straipsnius:

„Žurnalistika mato daugiau“ tai turinio skiltis, kuri yra projekto „Tikra žurnalistika atneša tikrus pokyčius“ dalis.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas – skirta 700 000 Eur.