Itališkas - visi receptai 2 puslapis

Šis apkepas kilęs iš Neapolio, jis kiek panašus į prancūziškąjį, tačiau išvengiama bulvių pjaustymo plonyčiais griežinėliais. Kaip ir prancūziškąjį „pusbrolį“, jį taip pat galima gardinti įvairiais priedais – pavyzdžiui, riekelėmis pjaustytomis juodosiomis alyvuogėmis.

Jurga ir Paulius Jurkevičiai: Šis receptas labiau skirtas pikantiško maisto pradedantiesiems. Kodėl? Yra du kvapnūs ingredientai, kurie šiek tiek prigesina „peperoncino“ pyktį. Pirmasis – kietasis avies pieno sūris „pecorino romano“. Tipiškas Lacijaus regiono sūris rodo, kad šis patiekalas priklauso Romai, ką pripažino ir Federico Fellinis. Beje, visiškai šiuo atveju netinka parmezanas, granapadanas ir kiti karvės pieno kietieji, nes jie suteiks bereikalingą saldumo pojūtį. Antrasis pikantiškumo „gesintuvas“ – šviežios, kapotos petražolės. Kuo jų daugiau, tuo mažiau pastoje jausite pykčio.

Jurga ir Paulius Jurkevičiai: Kadangi tai visiškai nenuodingas (nebent būtų kokios nors individualios alergijos atvejis), lengvai virškinamas ir nekirmijantis grybas mes siūlome su juo elgtis – per favore ne dzūkiškai, o švelniai – itališkai. Nevirti, nekepti, netroškinti ir nekankinti. Marinuoti ir valgyti žalią.

Jurga ir Paulius Jurkevičiai: Genujiečiai norėtų, kad pasaulis atrastų tikrą genujietišką pesto padažą, o žalių erzacų nevadintų „pesto“. Šis receptas – kaip tik su tikru genujietišku pesto. 

Jurga ir Paulius Jurkevičiai: Ką mokinukams ketvirtadieniais gamina mamos Romoje? Gamina tradicinį ketvirtadienio patiekalą – gnocchi. Dažniausiai, žinoma, su mėsišku ragu. Bet mes šįsyk gaminsime itališkus bulvinukus įdomiau – su gudriu, pikantiškai kvepiančiu sūriu.

Jurga Jurkevičienė: Šiame patiekale degtinės beveik nepajusite. Jos vaidmuo – specifinis: nugesinti prigimtinį lašišos riebumą, kuris, jungdamasis su grietinėle, gali būti perteklinis. Degtinė idealiai nusausina žuvį, ji tampa panaši į tuną... Aitri gražgarstė dar labiau gaivina šį patiekalą. 

Jurga ir Paulius Jurkevičiai:  Rizotai greitai nepasidaro. Viskas užtruks ne mažiau kaip pusvalandį – teks dirbti, maišyti, nuolat tikrinti ryžių konsistenciją. Bet visas šis triūsas ir sugaištas pusvalandis to vertas. Rizotas su smidrais ir brandintu parmezanu yra Lombardijos, Pjemonto, Veneto regionų klasika.

Jurga ir Paulius Jurkevičiai: Nors šviežių ančiuvių pas mus kol kas nesimato, tačiau nuskridę į Romą ir apsigyvenę svečių namuose su virtuve žinosite, ką pasigaminti.

Jurga ir Paulius Jurkevičiai: Reikia išmokti nelabai gražų žodį. Ir tas itališkas žodis būtų šis – „puttana“ (kekšė). Ir patiekalo pavadinimas – irgi nelabai gražus: „kekšių pasta“. Tačiau tai tikras aromato, skonio ir sveiko maisto koncentratas. Jame įrašyta Viduržemio jūros dietos formulė. Pasta (lėtai džiovinta) – geri angliavandeniai, ančiuviai – omega 3, alyvuogių aliejus – omega 6, pomidorai – likopenas, „peperoncino“ pipiriukas – kapsikumas, plečiantis kraujagysles (ten, kur reikia), česnakas – bakterijų priešas, kaparėliai – antioksidantų (ypač riboflavino) bomba.

Vytaras Radzevičius („Pasaulio puodai“): Parmidžana (parmigiana) – italų nacionalinės virtuvės patiekalas, įvairiais pavadinimais paplitęs visame pasaulyje. Italijoje parmidžana dažniausiai siejama su Pietų Italijos Kampanijos regionu. Kaip dažnai būna, yra ir kitokių versijų. Parmos miestas yra Šiaurės Italijoje ir būtent su šio miesto pavadinimu sietinas patiekalo vardas – „parmigiana“ reiškia Parmos stilių.  

Jurga ir Paulius Jurkevičiai: Svarbiausias dalykas šiame deserte – konsistencija: nei pernelyg tirštas, nei pernelyg šlapias. Jeigu padauginsite maskarponės – bus riebu. Jeigu padauginsite kavos – bus tyžalas. Jeigu padauginsite šokolado – bus per kartu. Jeigu sausainių – bus per sausas. Jeigu nedėsite šviežių kiaušinių... Tai jau nebus tiramisu, o kažkas kitkas.

Jurga ir Paulius Jurkevičiai: jeigu norite, kad patiekalas būtų itališkas – negailėkite pinigų spagečiams. Ir, žinoma, nelaužykite jų. Jeigu norite, kad spagečiai būtų kieti „al dente“, nukoškite likus pusei minutės iki nurodyto virimo laiko. Pernelyg kruopščiai nepurtykite kiaurasamčio: pastos virimo vanduo yra gėris padažui!

Šie itališki sausainiai, nėra išvaizdūs, tačiau labai skanūs! Itališkai jie taip ir vadinasi – brutti ma buoni, tai yra bjaurūs/negražūs, bet skanūs. Savo išvaizda jie kiek primena neaiškias rupaus smėlio ar žvyro krūveles (priklaisomai nuo to, kiek smulkiai sumalti riešutai), tačiau užtenka atsikąsti tokio kepinuko ir darsyk supranti, kad ne visi geri dalykai šiame pasaulyje būtinai gražiai atrodo... Pagaliau, dar viena puiki šių sausainių savybė – jiems reikia vos kelių produktų.

Gian Luca Demarco: „Itališkas kalėdinis pyragas „Panetonne“ yra neatsiejama itališkų Kalėdų dalis. Šis pyragas ypatingas ne tik savo gamyba (gaminamas jis kelias paras), bet ir galiojimo laiku. Skaniausias jis jau „subrendęs“ t.y. praėjus ne mažiau kaip mėnesiui nuo pagaminimo. Jums pateikiame kiek paprastesnį, bet ne mažiau skanų šio pyrago variantą. Gardinti pyragą galite bet kuo – šokoladu, įvairiu glaistu, vaisiais it kitais skanėstais.“