Istorijos politika Lietuvoje šiandien išgyvena paradoksą. Kuo daugiau turime istorinių tyrimų, tuo daugiau nesutarimų dėl to, kaip juos pasakoti. Laisvės kovų istorija, Holokausto tragedija, kolaboravimo su okupantais, desovietizacijos klausimai – visa tai tampa ne tik akademinės analizės, bet ir viešo konflikto dalimi. Šiame lauke susiformavo kelios aiškios laikysenos, kurios dažnai pateikiamos kaip nesuderinamos, nors iš tiesų jos žymi skirtingus to paties reiškinio pjūvius.