Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 6d. 22:45

Metų knygos rinkimai: susipažinkite su knygų suaugusiesiems penketuku

Metų knygos konkurso suaugusiųjų kategorijos nominantai
Metų knygos konkurso suaugusiųjų kategorijos nominantai

Iki vasario 14 d. vykstant balsavimui Metų knygos rinkimuose, 15min kviečia giliau susipažinti su knygomis, nominuotomis suaugusiųjų literatūros kategorijoje – pristatome knygų recenzijas ir interviu su rašytojais.

Marijus Gailius „Oro“

Antroji Marijaus Gailiaus knyga, romanas „Oro“, pasak recenzentės Monikos Staugaitytės, aprėpia tiek dabarties pasaulį, tiek nelabai tolimą ateitį, XXI amžiaus pabaigą, ir tampa originaliu įvykiu šiuolaikinės lietuvių literatūros kontekste.

„Paradoksalu, o gal ir nieko labai netikėto, bet klimato atšilimo, sukeliančio gamtines nelaimes, tema romane, atrodžiusi pagrindinė, ilgainiui tarsi lieka antrame plane, išblukdama žmonių santykių ir intrigų „tinkle“. Skaitant knygą lyg ir tikimasi, kad klimato kaitos linija liks svarbiausia, tačiau kaip ir šiandieninėje visuomenėje, taip ir pasakojime matomas žmogus visiškai atskilęs ir gyvenantis atskirai nuo gamtos. Tai, ko nėra tinkle, o tiksliau tai, kas yra šiek tiek tolėliau, nei kompiuterio ekranas – neegzistuoja“, – rašo M.Staugaitytė.

Visą recenziją skaitykite čia.

Marijus Gailius „Oro“
Marijus Gailius „Oro“

Autorius, pristatydamas „Oro“, pasakoja, kodėl pasirinko autiutopijos žanrą: „Antiutopija man buvo reikalinga atskleisti temai ir reikalavo tam tikros formos, tad pasirinkau dviejų laikų Lietuvą ir tam tikrą griūvantį pasaulį. <...> Ta mintis – sujungti žmogų su Žemės planeta – reikalavo tam tikro fantastinio elemento.

Natūraliai iki to priaugau domėdamasis, plėsdamas savo portfelį perskaitytų antiutopijų ir suprasdamas, kad jei noriu sukurti savo istoriją kaip rašytojas, turiu rinktis tą formą ir man nesvarbu, kad Lietuvoje jos nėra. Man jos reikėjo. Toks tas kūrybinis procesas.“

Daugiau apie romaną M.Gailius pasakoja interviu.

Virginija Kulvinskaitė „Kai aš buvau malalietka“

„Pirmoji išpažintinė knyga apie laukinį dešimtąjį dešimtmetį Vilniuje, papasakota iš moters perspektyvos. Kioskeliai, reivai, pirmieji Vilniaus naktiniai klubai, tūsai, vėliau – doktorantūros studijos ir tarptautinės konferencijos. Filologė, netikinti literatūra ir labiau už viso pasaulio meną vertinant betarpiškas patirtis. Pastangos pritapti, meilės siekimas, malonumo troškimas, laimės akimirkos, purvas. Ir žinojimas, kad neprapulsi. Tai tapatybė, netelpanti į tradicinius įvaizdžius. Jokio sentimentalumo. Jokio kaltės jausmo. Jokios patetikos“, – taip pristatoma pirmoji Virginijos Kulvinskaitės prozos knyga „Kai aš buvau malalietka“.

Interviu autorė teigia, jog knygoje norėjo kuo labiau priartėti prie šnekamosios kalbos – būtent ji romane ir yra autobiografiškiausia.

15min nuotr./Virginija Kulvinskaitė „Kai aš buvau malalietka“
15min nuotr./Virginija Kulvinskaitė „Kai aš buvau malalietka“

„Vienas mano tikslų buvo aprašyti patirtis, kurios nėra visų išgyventos – tarkim, tikrai ne kiekvienas žino, ką reiškia tėvų skyrybos – bet visa tai papasakoti taip, kad kitoniškumas, pateikiamas per asmenišką žiūros tašką, taptų įdomus. Kitoniškumas man apskritai atrodo svarbus literatūroje. Nes literatūra ir menas man pačiai atrodo tokie įspūdingi būtent todėl, kad leidžia patirti tai, ko pati nesu patyrusi, leidžia pažvelgti kito asmens akimis“, – sako V.Kulvinskaitė.

Ji taip pat teigia, jog knygos rašymas buvo ir savotiškas iššūkis: „Norėjau sukurti mišrų žanrą, kuris būtų ir truputį pulp literatūra, ir „aukštoji“ literatūra.“

Visą interviu su V.Kulvinskaite skaitykite čia.

Vidas Morkūnas „Pakeleivingų stotys”

Vido Morkūno „Pakeleivingų stotys" – itin trumpų novelių ciklas. „Gyvenimo istorijos, sutalpintos į kelias pastraipas, sodrūs žodžiais nutapyti vaizdai čia sugula į įspūdingą, kruopščiai sudėtą likimų mozaiką”, – teigiama knygos pristatyme.

15min nuotr./Vidas Morkūnas „Pakeleivingų stotys“
15min nuotr./Vidas Morkūnas „Pakeleivingų stotys“

„Ne veltui ši knyga ir vadinasi „Pakeleivingų stotys“. Dauguma tų žmonių buvo arba tebėra mano gyvenime pakeleivingi. Šia knyga tarsi atiduodu duoklę, padėkoju, kad jie buvo, nors ne visada elgėsi tinkamai. Šioje knygoje akimirksnio atradimų yra mažai. Esu paskaičiavęs, kad 23 tekstai tiesiogiai susiję su manimi, 39 netiesiogiai, o 10 – absoliučiai nesusiję”, – interviu pasakoja autorius.

V.Morkūnas sako, jog kaip tapyboje mėgsta sulig rėmais nesibaigiančius paveikslus, taip ir literatūroje ieško neužverčiamų knygų. „Man įdomu, kaip padaroma ir kaip pačiam padaryti taip, kad visiems prieinami užrašyti žodžiai skambėtų tekste, kurį apgaubtų kažkokia kitos prasmės, kito lygmens aura“, – teigia rašytojas.

Visą interviu su V.Morkūnu skaitykite čia.

Daina Opolskaitė „Dienų piramidės“

Rašydama apie Dainos Opolskaitės novelių knygą „Dienų piramidės“, „Naujojo Židinio – Aidų“ recenzentė Gabrielė Makarevičiūtė nesutinka su autore, teigiančia, kad knygą sunku apibrėžti, nes, pasak G.Makarevičiūtės, rinkinys pasižymi tokiu kryptingumu, stilistine ir temine vienove, kad „sunku patikėti, jog tai nebuvo sąmoningai, nuosekliai plėtota rašytojos vizija“.

15min nuotr./Daina Opolskaitė „Dienų piramidės“
15min nuotr./Daina Opolskaitė „Dienų piramidės“

Recenzijoje rašoma: „Knygos pavadinimas sufleruoja rinkinio leitmotyvą – laiko tematiką. Opolskaitė žvelgia į asmeninį laiko išgyvenimą, į jo visumą ir tarsi taškus jungia personažus į liniją, per kurią išryškėja patirčių universalumas. Penkiolika metų – tokiame laikotarpyje išsidėsčiusios rinkinio novelės. Netikėtas žinomos ir įvertintos knygų jaunimui autorės sugrįžimas į literatūrą suaugusiesiems atkreipė literatūra besidominčiųjų dėmesį ir pažadino smalsumą.“

Visą recenziją skaitykite čia.

Pati autorė viliasi, kad knyga suteiks novelės žanrui populiarumo: „Novelė – kondensatas, suduodantis smūgį. Ne kiekvienas yra tam pasirengęs. Pati esu patyrusi, kokį smūgį gali suduoti novelė. Ta būsena pagauna ir supranti, kad teksto jėga glūdi labai nedidelėje teksto apimtyje.“

Jurga Tumasonytė „Undinės“

Antroji Jurgos Tumasonytės knyga „Undinės“ yra pristatoma kaip posūkis į didesnės apimties kūrinius, įsiklausant į lietuvių novelistikos tradicijas.

„J.Tumasonytė – modernios prozos autorė. Tikroviškuose pasakojimuose juntamas reiškinių reliatyvumas, aplinkybių dvilypumas, magiškosios fantastikos ir magiškojo realizmo elementai, meistriškai sudėliojami prasminiai akcentai, neretai pasitelkiami netikėtumo, keistumo konstravimo ženklai“, – teigiama knygos pristatyme.

15min nuotr./Jurga Tumasonytė „Undinės“
15min nuotr./Jurga Tumasonytė „Undinės“

Pati autorė teigia, kad dailūs ir grakštūs sakiniai – ne jai, o jos novelių veikėjai bei gamta yra grubūs, gaivališki.

„Undinės man buvo metafora, išreiškianti tai, kas yra svetima, kitoniška. Tuo metu skaičiau Edwardo W.Saido knygą „Orientalizmas“. Tai kūrinys apie vakariečių sukurtą Rytų įvaizdį, kuris visiškai nėra susijęs su empirine tikrove. Tačiau Vakarų pasaulis vis tiek veržiasi į rytus.

Panašiai ir pirmojoje novelėje su plaukiančiais tyrinėti undinių mokslininkais, kurie dar netyčia ir vieną kitą nužudo. Norėjau perteikti veržimąsi į „kito“ teritoriją ir tą „kitą“, kurį įsivaizduoja kaip bjaurų, šlykštų. Juk „kitas“ gali būti ne tik kita gyvybės forma, užsienietis, jis gali būti ir mirtis, nepatirta meilė”, – sako J.Tumasonytė, knygą pristatanti interviu.

Savo balsą Metų knygos rinkimuose galite atiduoti čia. Laureatai bus paskelbti Vilniaus knygų mugėje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

09:00
07:59

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį