4 tonos žuvienės
Kaip portalui 15min pasakoja pats M.Budraitis, Žuvienės virimo čempionato idėja jam gimė neatsitiktinai – norėjosi išskirtiniu renginiu įprasminti gilias Šilutės krašto žvejybos tradicijas.
„Įsivaizduokite, kokia graži buvo tradicija. Kada žvejai vienu metu grįždavo iš marių, jie prisišvartuodavo prie kranto ir išlipdavo. Jų susirinkdavo pasitikti Rusnės salos gyventojai. Pirmiausia teisę įeiti į laivus ir pasirinkti tiek žuvies, kiek reikia vakarienei, nemokamai turėdavo žvejų našlės. Iš jų niekas neimdavo pinigų. Tik tada visa kita žuvis būdavo išnešama į krantą“, – atskleidžia pašnekovas.
-
Kavinę Prienuose atidariusi ukrainietė Aliona: „Iš pradžių žmonės pirko, kad padėtų, dabar grįžta dėl skonio“
-
Viskas prasidėjo nuo Vudu lėlės – šiandien Silvijos kūriniai kainuoja šimtus eurų
-
Justė Zavišaitė apie turistams nematomą Kuršių neriją: vietos gyventojai čia patiria labai stiprų laikinumo jausmą
Pasak vyriškio, į patį pirmąjį čempionatą, prieš 17 metų vykusį Šilutės mažųjų laivų uoste, žuvienės gaminti susirinko 6 komandos. Tačiau žodis apie šį renginį netruko pasklisti plačiai ir, bėgant metams, dalyviai pradinėje vietoje ėmė tiesiog netilpti.
„Šilutės uoste organizavome 8 čempionatus. Tai irgi labai simboliška, kadangi uostas yra mūsų vandens vartai į pasaulį. Po to, kada pradėjome nebetilpti, išėjome į istorinę Šilutės senojo turgaus aikštę. Ten formavosi miestas, buvo karčema ir žuvų aikštė, suplaukdavo žvejai ir iš savo venterinių valčių pardavinėdavo laimikį. O paskutiniai 5 čempionatai vyksta Rusnės saloje.
Per 17 metų užaugome iki įspūdingų parametrų. Dabar „Katilų alėjoje“ dalyvauja nuo 70 iki 80 komandų, jau ketvirti metai peržengiame didmeistrišką išvirtos žuvienės ribą – čia išverdamos 4 tonos žuvienės ir ji visa išdalinama publikai“, – aiškina M.Budraitis.
Kiekviena sriuba skirtinga
Čempionate besivaržančios komandos, virdamos žuvienę, gali pilnai išlaisvinti savo vaizduotę: nėra nustatyta, kokią būtent žuvį reikia naudoti, į sriubą galima dėti net ir tokius produktus kaip grybai ar jūros gėrybės. Dėl to dviejų vienodo skonio žuvienių čia tikrai nerasi.
„Sriubas čempionate skirstome į tradicinę žuvienę ir žuvies sriubą. Tradicinė šito krašto žuvienė būdavo verdama venterinėse valtyse, iš pirmos sugautos žuvies. Ji būdavo labai skaidri ir labai nesūri, nes į ją beveik nedėdavo druskos. O nedėdavo druskos dėl paprastos priežasties – kad žvejų ant vandens paviršiaus netroškintų.
Jeigu žvejys pagaudavo kokį stambesnį karšį, tai būtinai stengdavosi žuvienės virimo pabaigoje į ją įdėti karšio pūslę, kuri apaugusi šiokiu tokiu riebaliuku. Tas riebaliukas pasilieka pačioje žuvienėje, o pūslė yra išimama. Toliau į žuvienę vyrai dėdavo tai, ką jiems įdėdavo į žvejybą žmonos: bulves, morkas ir žoleles.
Bet dabar, gamindami žuvienę, žmonės deda į ją ir jūros gėrybes, ir grybus, priklausomai nuo to, iš kur yra atvažiavę. Tada jau sakome, kad tai ne tradicinė žuvienė, o žuvies sriuba. Tačiau tu gali tapti čempionu virdamas bet kurią sriubą“, – sako šilutiškis.
Pasak M.Budraičio, virti žuvienės į čempionatą atvyksta žmonės ne tik iš įvairiausių Lietuvos kampelių, bet ir iš užsienio: Turkijos, Norvegijos, Sakartvelo, Latvijos, Vokietijos – iš viso bene 15 skirtingų valstybių. Tiesa, laimėtojais užsieniečiai yra tapę tik kartą – čempiono titulas tuomet nukeliavo pas lenkus iš Gdansko.
„Mes labai stebėjomės: jie pirko didelį kiekį sviesto ir žuvienės virimo pabaigoje į ją nemažai to sviesto įdėjo. Žuvienės meistrams atrodytų: kaip čia, sviestas ir žuvienė? O tas sviestas įnešė daug papildomo žavesio. Tai iš tiesų buvo unikali, iš visų išsiskirianti sriuba“, – teigia pašnekovas.
Dalyviai iš 15 skirtingų šalių
17-asis Žuvienės virimo čempionatas jau ant nosies – šiemet jis Rusnės saloje vyks rugsėjo 6 dieną. Aktyviai šiam renginiui besiruošiantis M.Budraitis džiaugiasi, kad susidominčių virti žuvienę ar tiesiog jos paskanauti netrūksta.
„Mes labai džiaugiamės, kad pavyko su šio krašto istorija, su žvejybos tradicijomis surengti tokią originalią šventę, kuri pradėjo dominti Lietuvą. Sprendžiant iš to, kad komandų skaičius kiekvienais metais tiktai didėja, turime kuo didžiuotis. Čempionato metu vienintelį kartą metuose galima pamatyti, kaip garsusis Rusnės tiltas užsikemša. Netgi kelionių agentūros kviečia žmones iš kitų kraštų čia atvažiuoti“, – juokiasi šilutiškis.
Svarstydamas, kokia gi yra jo sumanyto renginio sėkmės paslaptis, pašnekovas atvirauja – žmones į Rusnę, ko gero, traukia ne tiek pati žuvienė, kiek galimybė pabūti su bendraminčiais.
„Komandos yra labai stilingos, jos įsirengia savo teritoriją, vaišina žmones ne tik žuviene, bet ir įvairiausiais patiekalais, kurie būdingi jų kraštui. Dėl to žmonės šią šventę taip ir mėgsta. Tai yra bendrystės šventė. Pokalbiai prie verdamos žuvienės yra visai kitokie. Dingsta oficialumas, dingsta bet kokie socialiniai sluoksniai. Nesvarbu, kokias pareigas užimi, iš kokio miesto. Tiesiog visi esame kartu“, – sako M.Budraitis.
Žvelgdamas į ateitį, vyras nė kiek neabejoja – čempionatas gyvuos dar daugelį metų. „Labai smagu, kad ta žuvienė dabar jau kaip paleista sniego gniūžtė. Marijaus Budraičio neliks, o ji vis tiek bus“, – šypsosi šilutiškis.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
