Burnočių
Vos už aguonų grūdus didesnės gelsvos spalvos sėklos yra labai maistingos ir lengvai virškinamos. Jų baltymai aukščiausios kokybės, o vienos svarbiausių aminorūgščių – lizino – šiose sėklytėse yra net du ar tris kartus daugiau nei kitose grūdinėse kultūrose. Beje, saujoje burnočių kalcio daugiau nei stiklinėje pieno!
Šių sėklų skonis panašus į riešutų. Jos valgomos virtos, skrudintos, spragintos, sumaltos į miltus. Taip pat verdamos košės, kepami įvairūs kepiniai, ruošiami desertai. Burnočių sėklomis gardinama ruginė duona. Vandenyje sėklos išverda per 20–30 min. Jų nereikia mirkyti. Burnočių sėklų košė valgoma sūdyta arba saldinta medumi, gardinama sviestu, džiovintais vaisiais, cinamonu.
Moliūgų
Didelės žalsvos spalvos moliūgų sėklos – gardus ir sveikas užkandis, puikus sriubų, salotų ir kepinių pagardas. Moliūgų sėklos ruošiamos visiškai subrendus vaisiams. Nuskinti moliūgai dar 1–2 mėnesius laikomi, kol sėklos visiškai subręs. Nuo minkštimo atskirtos sėklos nuplaunamos ir džiovinamos paskleidus plonu sluoksniu šiltoje sausoje vietoje.
Gerai išdžiūvusių moliūgų sėklų lukštas turi būti gelsvai baltos spalvos, o sėklos – gelsvai žalios, bekvapės, traškios. Jose gausu mūsų organizmui gyvybiškai svarbių medžiagų, todėl per dieną rekomenduojama suvalgyti 2–3 šaukštus. Moliūgų sėklomis galima gardinti trintas sriubas, daržovių salotas, namuose kepamą duoną. Paskrudinusi moliūgų sėklas sausoje keptuvėje ir šiek tiek pabūdžiusi, paruošite gardų užkandį.
Sezamų
Kulinarijoje vartojamos šiltuose kraštuose augančio krūmo sėklos. Sezamų sėklos smulkios, kiek suplotos, apgaubtos kietoka rusvos, gelsvos, rudos ar juodos spalvos luobele. Jais barstomi sausainiai, pyragai ir bandelės, iš jų gaminami saldumynai, kartoko skonio sėklytėmis gardinamos salotos, krevečių, žuvies ir mėsos patiekalai. Iš žalių arba paskrudintų sezamų sėklų spaudžiamas aliejus.
Skrudintų sezamų aliejus dėl ypatingo skonio ir aromato ypač mėgstamas kinų ir japonų virtuvėse. Šaltai spaustas nerafinuotas yra beveik bekvapis ir švelnesnio skonio. Nustatyta, kad sezamų aliejus – bene vienintelė riebalų rūšis, kurią organizmas pasisavina beveik šimtu procentų. Išspaudus aliejų, sėklų išspaudose lieka daug baltymų ir riebalų, todėl iš jų gaminama maistinga chalva.
Saulėgrąžų
Dideliais geltonos spalvos žiedais žydinčios ir stambias aliejingas sėklas brandinančios saulėgrąžos į Europą atkeliavo iš Šiaurės Amerikos. Ilgai saulėgrąžos buvo auginamos kaip dekoratyvinis augalas, nors europiečiai puikiai žinojo, kad indėnai valgo šio augalo sėklas ir spaudžia iš jų aliejų.
Gliaudytos saulėgrąžos – puikus energijos šaltinis. Jas galima valgyti vienas (sėklos ypač skanios, kai jas šiek tiek paskrudiname), paskaninti šviežių daržovių salotas, namuose kepamą duoną.
Kedrinės pinijos
Taip vadinamos valgomos kedrinių, italinių, sibirinių ir kitų pušinių šeimai priklausančių spygliuočių medžių sėklos, mums geriau žinomos kedrų riešutų pavadinimu. Skirtingų rūšių medžių subrandintos sėklos skiriasi dydžiu, visos jos padengtos rudos spalvos sumedėjusiu apdangalu. Jo viduje slypi švelnaus skonio aliejingas branduolys.
Kedrinės pinijos vartojamos daugiau nei 6 tūkstančius metų. Atšiauriame Sibire sibirinės pušys vadinamos duonos medžiu, iš jų sėklų malami miltai. Sausoje keptuvėje paskrudintas pinijas galima kramsnoti kaip užkandį, gardinti jomis salotas, špinatų ir baklažanų patiekalus. Sugrūstų pinijų maišoma į pesto padažą.
Ispaninių šalavijų
Iš Centrinės Amerikos kilusių ispaninių šalavijų sėklos (dažnai vadinamos čija sėklomis) yra nepaprastai maistingos. Majų kalboje chia reiškia „stiprybė“, tai puikiai apibūdina šių sėklų savybę – stiprinti organizmą. Ispaninių šalavijų sėklos padeda atgauti jėgas po sunkaus fizinio darbo ir alinančių ligų, ypač naudingos širdžiai ir kraujagyslėms.
