„Tai bus labai graži diena lyg tyčia būtų suplanuota, kad ant didžiausio savo gyvenime tatamio lipsiu per tėčio dieną, tai yra gražus, šviesiausias dalykas, apie kurį stengiuosi galvoti, kai pradedu stipriai nerimauti ir jaudintis. Ne apie žmones, kurie matuoja mano vertumą vilkėti kimono, o apie išsiilgtą tėtį, kuris galbūt su Masutatsu Oyama geria ant debesies japonišką mačią“, – savo pasirodymo išvakarėse parašė Ieva Krivickaitė.
11 metų savo tėvo į karatė atvesta, bet netrukus jo dėl staiga progresavusios ligos netekusi I.Krivickaitė pati daug metų eina per sudėtingas ligos diktuojamas barikadas.
Dėl diabeto ji vaikystėje prarado didžiąją klausos dalį, o vėliau pradėjo tirpti jos gebėjimas matyti.
Prieš kelerius metus dar vertinusi, kad gali regėti 20 proc. visko, ką mato įprasti žmonės, neseniai ji savo likusį regėjimą apibūdino 5 proc. – regi tik spalvas ir šešėlius.
Tačiau ji atkeliavo į Tokiją, sulaukusi Tarptautinės kiokušin karatė federacijos asmeninio vadovo kvietimo surengti pasirodymą prieš pat finalines pasaulio čempionato kovas.
14 mln. gyventojų (su priemiesčiais – 40 mln.) Tokijuje Ieva neturi savo nuolatinio vedlio šuns, bet yra lydima jai padedančios tautietės arba Lietuvos kiokušin karatė rinktinės narių.
Taip pat ir savaitę greta esančios filmavimo komandos.
Andrė Balžekienė su pagalbininkais kuria dokumentinį filmą apie I.Krivickaitę, kuri nepaisydama negalių sugeba labai daug savęs duoti kitiems.
Lietuvoje jau daug metų I.Krivickaitė yra pasinėrusi į socialinius projektus – padeda vėžiu sergantiems vaikams ir jų artimiesiams, lanko nuteistuosius ir socialinės rizikos šeimas, tarp jų ir romų.
Kiek anksčiau apie ją lydinčius išbandymus ir ryšį su karatė 15min išsamiau jau pasakojusi I.Krivickaitė sekmadienį „Ariaki“ arenoje atliko ilgai repetuotą kata (kovos su šešėliu) rungties pasirodymą.
Ji sukorė tūkstančius kilometrų, važinėdama pirmyn-atgal autobusu iš Vilniaus į Klaipėdą, kad su kata rungties čempione Diana Mačiūte kruopščiai pasirengtų pasirodymui Tokijuje.
Japonijos sostinėje ji tapo pirmąja europiete, kuriai patikėta garbė savo pasirodymu pristatyti karatė pilno kontakto pasaulio čempionato finalines kovas puspilnėje „Ariaki“ arenoje, čia ji buvo pristatyta jausmingu vaizdo įrašu.
Arenoje tarp kone 10 tūkst. žiūrovų buvo ir jos istorijos sujaudintas Tokijo „Alvark“ krepšinio klubą treniruojantis Dainius Adomaitis.
„Labiausiai esu čia dėl Ievos, – sakė D.Adomaitis. – Skaičiau jūsų tekstą, ir anksčiau girdėjau jos istoriją iš ją atlydėjusių žmonių, suprantu, kad Ieva neša didelę motyvaciją, įkvėpimą ir šviesą.
Jos istorija verta „Netflix“. Labai laukiau jos pasirodymo.“
Kai sulaukė, graudinosi ne tik šilto ir šalto matęs krepšinio treneris.
Prieš kelias akimirkas dramatišką pusfinalio mačą pralaimėjęs tituluotas Eventas Gužauskas tarsi sustingęs stebėjo I.Krivickaitės pasirodymą ir plojo jai, o netoli buvęs gausus Lietuvos kiokušin karatė rinktinės narių būrys pakilo ant kojų ir sukėlė ovacijas.
Pati I.Krivickaitė atrodė tiesiog laiminga.
„Labai gerai, – savo pasirodymu buvo patenkinta I.Krivickaitė. – Esu dar susijaudinusi, nes nėra įprasta šitaip stovėti ant tatamio (prie tokios publikos), bet jausmas labai malonus.“
Ji neslėpė, kad taip išsipildė jos didelė svajonė.
„Būdama maža aš svajojau turėti juodą karatė diržą ir aplankyti Japoniją. Gal nesvajojau atidaryti čempionato, tokios didelės svajonės neturėjau, bet gal čia pamoka, kad reikia svajoti daugiau. Šias kelias dienas prieš užlipdama ant tatamio, aš supratau, kad svajoti yra daug geriau nei būti svajonėje, – sakė I.Krivickaitė. – Tikiuosi, kad ši patirtis yra keičianti labai daug dalykų mano situacijoje.
Esu labai dėkinga, nes galiu čia stovėti ir paliesti šitą šventą Japonijos tatamį, bet man atrodo, kad didžiausias stebuklas jau įvyko pakeliui.“
O jos tėtis, jei iš tiesų dabar geria japonišką arbatą aukštai danguje, turėtų šypsotis iki širdies gelmių.
„Viliuosi, kad mano tėtis manimi labai didžiuojasi“, – sakė Ieva.
