Barbora Burbaitė-Eidukevičienė

Gimė: 1867 m. Tiksli gimimo vieta nežinoma: vienų šaltinių teigimu, Mikališkių vienkiemyje, Papilio apylinkėje, Biržų apskrityje, kitų – Mikoliškyje, Pasvalio rajone. Pasaulį išvydo pasiturimai gyvenusioje Aleksandro ir Onos Burbų šeimoje.

Studijavo: Vilniaus mergaičių gimnazijoje, po to baigė Ciuricho universitetą Šveicarijoje, kur įgijo gydytojos specialybę.

Gyveno: 1900 m. grįžo iš Vokietijos į Vilnių, 1921 m. apsigyveno Šiauliuose, 1923 m. išvyko į Maskvą, o 1925-aisiais persikraustė į Baltarusiją, apsistojo Polocke.

Mirė: 1939 m. sušaudyta už tėvynės išdavimą. Kapo vieta nežinoma.

Barbora Burbaitė-Eidukevičienė: rūpestinga gydytoja, meilės paguldyta į nežinomą kapą

Ilgus dešimtmečius medicinos moksluose ir praktikoje dominavo vyrai, o moterys likdavo šešėlyje. Tačiau XIX a. situacija pradėjo keistis. Pirmąja lietuvaite gydytoja tapo revoliucingoji Barbora Burbaitė-Eidukevičienė (1867–1939), 1892 m. baigusi mokslus Ciuriche, Šveicarijoje. Galima sakyti, medicinos profesijoje Lietuvoje ji tapo ledlaužiu: dabar daugumą mediciną studijuojančio jaunimo sudaro merginos. Be moterų gydytojų nebeįsivaizduojama ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio medicina.

Medicinos mokslus nuo seno valdė išmintingi, įžvalgūs ir drąsūs vyrai. Moterys, dažnai likdamos užnugaryje, buvo jų motinos ir žmonos, pagalbininkės ir patarėjos, mūzos ar gyvenimo vedlės, su kuriomis jie dalijosi svajonėmis ir viltimis. 

Tokia buvo visuomeninė sankloda, kai 1867 metais gimė Barbora Burbaitė. Dėl tikslios jos gimimo vietos abejojama. Vieni šaltiniai teigia, kad B.Burbaitė gimė Mikališkių vienkiemyje, Papilio apylinkėje, Biržų apskrityje. Kiti – kad Mikoliškyje, Pasvalio rajone.

Nežinia, kodėl Aleksandro ir Onos Burbų šeima keitė savo gyvenamąją vietą. Du vyresnieji Barboros broliai Jonas (1853–1915) ir Aleksandras (1854–1898) gimė irgi skirtingose vietose.

Šeima buvo pasiturinti, nes abu sūnus tėvai išleido į kunigus. Abu buvo garsūs pamokslininkai, organizavo draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą, kovojo už blaivybę, rėmė tautinį judėjimą. Už tai caro valdžia juos persekiojo. Vengdamas tremties kunigas Aleksandras emigravo į JAV ir ten mirė.

Barboros broliai Aleksandras ir Jonas Burbos

„Mokyčiausia mergina“ grįžo į tėvynę

Brolių remiama ir skatinama, labai gabi sesuo Barbora mokėsi Vilniaus mergaičių gimnazijoje. Gyveno pas tetą, turėjusią mokinių bendrabutį.

Baigusi gimnaziją 1887 metais mergina įstojo į Ciuricho universitetą Šveicarijoje, pasirinkusi medicinos studijas. Kelias į mokslą reikalavo įtempto darbo, didelių pastangų, bet jos 1892 metais buvo vainikuotos universiteto baigimo diplomu su iškilmingu įrašu Virgo doctissima (Mokyčiausia mergina – liet.), suteikiančiu teisę dirbti medicinos ir chirurgijos daktare.

Deja, „mokyčiausiai merginai“ grįžti į gimtą šalį ir dirbti gydytoja neleido Rusijos imperijos įstatymai, draudę moterims dirbti gydytojomis.

Todėl B.Burbaitė aštuonerius metus dirbo Vokietijos klinikose, kaupė žinias ir patirtį.

XIX a. pabaigoje draudimas buvo panaikintas, bet Rusijoje dar reikėjo išlaikyti kvalifikacijos egzaminus. Pagaliau, 1900 metais, sėkmingai juos išlaikiusi Kijevo universitete ir specialiai kvalifikacinei komisijai patvirtinus, B.Burbaitė tų pačių metų rudenį grįžo į Vilnių ir pradėjo verstis privačia gydytojos praktika. Ji buvo vienintelė lietuvė iš tuo metu 7 moterų gydytojų.

XX a. pradžioje Vilniuje iš viso dirbo 76 gydytojai.

Ciuricho universitetas 1838 – 1864 metais

Garsėjo ne tik mieste, bet visoje Vilnijoje

Žiniomis, altruistiniu požiūriu į ligonius, rūpestingumu B.Burbaitė greitai išgarsėjo ne tik mieste, bet ir apylinkėse. Ji buvo vienintelė plataus profilio gydytoja, vieną dieną per savaitę priimanti pacientus nemokamai. Reikli, griežta, mokė ir kėlė higienos reikalavimus.

Pradžioje B.Burbaitė apsigyveno Pylimo, vėliau – Vilniaus gatvėje. Butas buvo kartu ir jos priimamasis.

Iškaba ant durų skelbė: „Daktarė Burbo Varvara Tomaševna. Priėmimas 9–10 ir 4–7. Trečiadieniais – nemokamai“.

B.Burbaitė buvo vienintelė gydytoja, pasiskelbusi nemokamai priimanti pacientus. Ligonius priimdavo pirmiausia kaip okulistė, bet teikdavo ir ginekologinę, ir terapinę pagalbą.

Savo profesinėmis žiniomis, atidumu, rūpestingumu gydytoja labai greitai išgarsėjo ne tik mieste, bet ir visoje Vilnijoje. Pas ją atvykdavo pacientai iš tolimiausių kaimų. Daug ligonių ji išgelbėjo nuo gresiančio aklumo, kurį sukeldavo trachoma – ta skurdo ir nešvaros liga, paplitusi tarp varguolių.

Gydytoja iš visos širdies stengėsi padėti visiems pacientams, kurie į ją kreipdavosi. Neretas atvejis, kad iš tolimo kaimo atvykusią moterį priglausdavo savo bute ir gydydavo, kol ši sustiprėdavo. Nuvykusi į svečius pas savo brolį kunigą Joną irgi, kiek leisdavo laikas, priiminėdavo pacientus.

Garsėjo ir griežtumu, nes buvo reikli, nepakentė akivaizdaus apsileidimo. Ne vieną apsileidėlį išbardavo sakydama, kad vanduo nieko nekainuoja.

Barbora Burabaitė (sėdi dešinėje) su draugėmis

Meilė į širdį pasibeldė tik 45-erių

Gydytojai, kasdien susiduriančiai su skurdo ir vargo sukeltomis ligomis, socialiniai klausimai buvo ypač aktualūs, juolab kad XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje retas lietuvis inteligentas apsiribojo profesine veikla.

Tokia buvo ir B.Burbaitė. Ji palaikė ryšius su to meto šviesuoliais, jautriai priėmė socialinės atskirties problemas.

Ją romantiškai žavėjo revoliucingai nusiteikęs jaunimas, idėjos apie teisingiau sutvarkytą gyvenimą – tokią programą turėjo ir Lietuvos socialdemokratai. Gydytojos kabinete buvo patogu susiburti, rengti posėdžius nesukeliant įtarimų žandarams, nors B.Burbaitė buvo sekama kaip pavojingas asmuo.

Tokioje aplinkoje ji 1912 m. susipažino su būsimu vyru Pranu Eidukevičiumi ir pamilo jį. Tada Barborai buvo jau 45 metai.

Pranas, pora metų jaunesnis, išvaizdus, išsiskyręs, turintis dukrą Aldoną, sergantis tuberkulioze, kalintas, pabėgęs iš tremties, ilgai gyvenęs nelegaliai, tais pačiais metais pateko į kalėjimą ir buvo nuteistas tremčiai į Šiaurę. Jam tai buvo mirties nuosprendis. Barbora – jo išsigelbėjimo galimybė.

Kalėjime Barbora Burbaitė ir Pranas Eidukevičius susituokė. Žmona pasinaudojo visais galimais ryšiais, pažintimis, įtaka ir pasiekė, kad P.Eidukevičius buvo ištremtas į užsienį: lankėsi Austrijoje, JAV, Šveicarijoje ir į Vilnių grįžo 1915 metais.

Jo sveikata buvo prasta. Tik dėl Barboros rūpestingos priežiūros ir gydymo P.Eidukevičius sustiprėjo. Šie treji bendro gyvenimo metai buvo laimingiausias jos šeimyninio gyvenimo tarpsnis.

Pranas Eidukevičius

Altruizmas nuvedė į kalėjimą

Po Spalio revoliucijos P.Eidukevičius socialdemokratines pažiūras pakeitė bolševikinėmis marksistinėmis ir aktyviai ėmė telkti negausius bendraminčius. Nėra jokių įrodymų, kad ir B.Barbora tapo partijos nare. Ji tik rūpinosi vargšais, skriaudžiamais, įvairių politinių pažiūrų kaliniais, juos gydė ir šelpė.

P.Eidukevičius 1918 m. Vilniuje užėmė aukštas pareigas, todėl 1919 metų pavasarį traukiantis Raudonajai armijai su ja kartu pasitraukė Rusijon.

Barbora liko Vilniuje. Jai čia lengva nebuvo nei dirbti, nei gyventi. Ją įtariai vertino nauja valdžia. 1921 metais Barbora apsigyveno Šiauliuose, dirbo gydytoja. Jos gerumu ir altruizmu vėl buvo greit pasinaudota.

Šiaulių darbininkų profsąjunga įkūrė legalų laikraštį „Darbininkų atstovas“ ir būti jo oficialia redaktore paprašė visuomenei žinomą ir gerbiamą B.Burbaitę. Jos pavardė buvo tik priedanga ir prestižas, jokio žurnalistinio darbo ji neatliko. Bet 1922 metais įvykus miesto darbininkų streikui laikraštis buvo apkaltintas streiko kurstymu – redkolegijos nariai areštuoti. Taip Barbora pateko į kalėjimą.

Laikraštis „Darbininkų atstovas“

Tragiška lemtis ištiko nusilpusią ir beveik aklą

1923 metų pradžioje Lietuva su Sovietų Sąjunga pasikeitė politiniais kaliniais. Likusi Lietuvoje B.Burbaitė būtų greitai atgavusi laisvę, bet ji išvyko į Maskvą. Galbūt tikėjosi atkurti santykius su vyru, kuris ten užėmė solidžią padėtį.

Deja, jis žmonai nesuteikė nei pastogės, nei padėjo rasti darbo vietą. Barbora apsigyveno skurdžiame bute, susirado pagal savo kvalifikaciją menką darbą banko ambulatorijoje. Visos viltys galutinai žlugo. 1925 m. moteris persikėlė į Baltarusiją, o P.Eidukevičius 1926 m. mirė.

Grįžti į Lietuvą Barbora Burbaitė negalėjo. Apsistojo Polocke, dirbo pamėgtą darbą. Galbūt apmąstydama gyvenimą suprato, kad vyras pasinaudojo jos vėlai pražydusia meile, jos pagalba sveikatai ir gailestingumu.

Visur, kur ji gyveno ir dirbo, buvo gerbiama ir mylima. Daug skaitė, keliavo ir ilgėjosi Lietuvos.

1937 metais prasidėjus stalininiam terorui septyniasdešimtmetė Barbora Burbaitė-Eidukevičienė buvo areštuota ir kalinta, o 1939 metais visai nusilpusi ir beveik akla sušaudyta už tėvynės išdavimą. Net nežinia, kur šios tragiškos lemties moters kapas.

Straipsnis parengtas pagal humanitarinių mokslų daktarės, docentės Anelės Butkuvienės knygą „Garsios Lietuvos moterys“ straipsnį apie Barborą Burbaitę.