Liuda Purėnienė-Vienožinskaitė

Gimė: 1884 m. spalio 25 d. Dačiūnų kaime, Obelių valsčiuje, Rokiškio apskrityje

Studijavo: Peterburgo universitete, kurį baigė 1917 m.

Gyveno: Rokiškyje, Kaune, Peterburge

Mirė: 1972 m. lapkričio 17 d. Kaune

Liuda Purėnienė-Vienožinskaitė – normų laužytoja ir pirmoji moteris advokatė

XX a. pradžioje moterys pradeda kelti galvas ir siekti tokių pačių teisių kaip vyrai. Lietuvės buvo vienos pirmųjų išsikovojusių balsavimo teisę pasaulyje – netgi JAV šią teisę įtvirtino vėliau. Tokį pasiekimą būtų sunku įsivaizduoti be pirmosios Baltijos šalyse moters advokatės Liudos Purėnienės-Vienožinskaitės aktyvios veiklos.

Net ir iškovojus balsavimo teisę, kasdienybėje iki tikros lygybės buvo dar toli. Žiniasklaidoje atvirai buvo sakoma, kad moters vieta visų pirma – virtuvėje. Moterų pareiga yra šeima, vaikai ir laimingas vyras. Moterims mokslo niekas nedraudė, bet visuomenė tikėjosi, kad tuo jos užsiims nebent laisvą valandėlę nuo kitų darbų. 

L. Purėnienė-Vienožinskaitė tiek prieš Lietuvai atkuriant valstybingumą, tiek nepriklausomoje Lietuvoje aktyviai kovojo, kad moterų ir vyrų lygybė būtų daugiau nei tik teorija. Jei ne Liudos charakteris, aktyvumas ir aštrumas, trapūs moterų lygybės daigai istorijos vingiuose galėjo būti labai greitai sutrypti. 

„Mano įsitikinimu, Liuda Purėnienė-Vienožinskaitė yra viena ryškiausių moterų Lietuvoje XX a. pirmoje pusėje. Aukščiausiai lygai Lietuvoje galima priskirti dvi moteris – Feliciją Bortkevičienę ir Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, o Liuda drąsiai patenka į kitą lygą. Iš šiuolaikinių politikių ji man būtų panaši į Mariją Aušrinę Pavilionienę“, – teigia istorijos mokslų profesorė Virginija Jurėnienė.

Liuda Vienožinskaitė-Purėnienė. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.

Normų laužytoja nuo vaikystės

Liuda Vienožinskaitė gimė pasiturinčioje gausioje šeimoje, kurioje buvo 12 vaikų. Istorikės prof. Virginijos Jurėnienės teigimu, tais laikais tėvai siekdavo išmokslinti berniukus, o mergaitėms pagrindinis keliamas tikslas buvo sėkmingai ištekėti.

Liuda jau vaikystėje buvo labai aktyvi ir iniciatyvi, todėl jai norėjosi visko to, ką gauna ir berniukai. Ji labai norėjo mokytis. Kai tėvai 1898 m. sugalvojo siųsti jos brolius mokytis, Liuda zyzė tol, kol tėvai sutiko ją išleisti drauge su broliais.

Šeima buvo pasiturinti ir norėjo, kad jų vaikai gautų gerą pradinį išsilavinimą, todėl pasirinko tuomet garsią Mintaujos gimnaziją, kurioje yra mokęsi Antanas Smetona, Mykolas Sleževičius, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir dar daug kitų to laikotarpio iškilių asmenybių. L. Purėnienė-Vienožinskaitė Mintaujos gimnazijos septynias klases baigė 1905 m. aukso medaliu.

Jau besimokydama gimnazijoje L. Purėnienė-Vienožinskaitė įtikėjo socialdemokratinėmis idėjomis, kurios tuo metu labai aktyviai sklido šiaurės Lietuvoje. Darbininkai Vakarų Europoje tuomet kovojo už 8 darbo valandų savaitę. Liuda, grįžusi iš gimnazijos vasaros atostogų, per patį darbymetį įtikino dvaro darbininkus, kad jiems priklauso dirbti tik 8 darbo valandas, ir šie nebedirbo ilgiau. Už tai Liudą mama išvarė iš namų.

Liuda Vienožinskaitė-Purėnienė, Rokiškio krašto muziejaus archyvas

Kova prieš caro valdžią

L.Vienožinskaitė-Purėnienė, baigusi 7 pagrindines klases, nusprendė mokytis toliau ir įstojo į 8-ą, pedagoginę, klasę. Tuo metu Lietuvoje labai stiprėjo anticarinės nuotaikos, prasidėjo žmonių bruzdėjimas. Todėl Liudos mokslus nutraukė caro valdžia, uždariusi Mintaujos gimnaziją.

Liuda drauge su broliu Justinu grįžo į gimtinę ir čia pradėjo aktyvią socialinę ir politinę veiklą. L.Purėnienė-Vienožinskaitė 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Nors tuo metu buvo įprasta, kad tokiuose renginiuose kalba tik vyrai, Liuda įsiprašė į kalbėtojų gretas. Jai sakant kalbą, vienas kunigas mosuodamas pagaliu rėkė „bergždžia telyčia“.

Tuo pat metu Liuda drauge su broliu aktyviai agitavo Obelių valsčiaus žmones nepaklusti valdžios įsakymams, platino Didžiojo Vilniaus Seimo atsišaukimus. Jie tai darė įtaigiai ir vietiniai gyventojai nuvertė vietinį raštininką bei mokytoją, o į jų vietas išrinko J.Vienožinskį ir Liudą.

Už tai 1905 m. gruodį abu buvo suimti. Liuda gavo 3 mėn. kalėjimo. Griežtesnės bausmės išvengti pavyko, nes brolis prisiėmė atsakomybę ir kalėjo 3 metus.

Peterburgo universiteto Teisės fakulteto mokslo baigimo pažymėjimas, Rokiškio krašto muziejaus archyvas

Peterburgas

Tokia bylos baigtis leido L.Vienožinskaitei toliau siekti mokslo aukštumų. Liuda 1907 m. įstojo į Peterburgo universiteto Bestuževo kursų juridinį skyrių.

Čia 1908 m. Liuda sutiko savo būsimą vyrą Antaną Purėną, kuris Peterburge studijavo chemiją. „Pora buvo supažindinta spektaklio „Nora“, pastatyto pagal H.Ibseno „Lėlių namus“, metu. Liudą Vienožinskaitę A.Purėnui pristatęs studentas ją pavadino „lietuviškąja Nora“. H.Ibseno dramoje kritikuotos XIX a. santuokų normos, o pagrindinė veikėja Nora – maištininkė, palikusi nelaimingą santuoką“, – pasakoja istorikė dr. Ugnė Marija Andrijauskaitė.

Aukštuosius Bestuževo moterų kursus L.Vienožinskaitė-Purėnienė baigė 1914 m. Kaip visuomet ji siekė daugiau ir įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. „Savo atsiminimuose Liuda sakė, kad visi vaikinai, kurie studijavo kartu, iš jos šaipėsi, sakė, kad nebus iš jos advokatės, ir patarė ieškotis vyro dvarininko“, – teigia prof. V.Jurėnienė. Tačiau ir tai nesutrukdė Liudai, ji 1917 m. išlaikė valstybinius egzaminus ir gavo diplomą.

Liuda Vienožinskaitė-Purėnienė su vyru Antanu

Progresyvios pažiūros

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Liuda, jau ištekėjusi ir prie pavardės pridėjusi Purėnienė, grįžo į Lietuvą, kur dirbo Rokiškio revoliucinio teismo sekretore, o vėliau notare.

 L.Vienožinskaitės-Purėnienės šeimos progresyvumą rodo ir tai, kad dėl lygiateisiškumo vyras prie savo pavardės taip pat pridėjo žmonos mergautinę pavardę ir tapo Antanu Purėnu- Vienožinskiu.

Visgi, netgi būdami tokių pažangių pažiūrų, jie dėl tuomet galiojančių normų neturėjo palikuonių. To meto Lietuvoje buvo įprasta, kad aktyvų visuomeninį gyvenimą pasirinkusios moterys dažniausiai sąmoningai atsisakydavo motinystės.

Lietuvos socialdemokratų partijos branduolys, 1921 m. (Iš kairės:) Liuda Purėnienė, Antanas Purėnas, Steponas Kairys, Kipras Bielinis, Vladas Požela. KTU muziejaus nuotr.

Seimo narė

Į pirmą Seimą Liudos neišrinko, tačiau nuo pat valstybės atkūrimo pradžios ji nuolat buvo Rokiškio savivaldybės tarybos narė. Ja liko ir tuomet, kai buvo išrinkta į Seimą. Mat tais laikais nebuvo draudimo Seimo nariams dirbti ir kitus darbus.

Visuose Seimuose Liuda Purėnienė-Vienožinskaitė buvo viena aktyviausių Seimo narių: aktyviai pristatinėjo savo iniciatyvas ir gynė savo nuomonę. II Seimo metu ji pateikė labai svarbius įstatymus, kurie ir įtvirtina ją, kaip aktyvią moterų lygybės advokatę. Ji pateikė Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų įstatymą. Tais laikais norėta įtvirtinti nuostatą, kad jei moteris netenka darbo, tuomet jos vyras gauna didesnį atlyginimą, nes jam reikia išlaikyti šeimą, tačiau jei vienintele šeimos maitintoja taptų moteris, jai priedas prie algos nepriklausytų.

Liuda aiškino, kad taip yra pažeidžiama 1922 m. priimta Konstitucija, įtvirtinusi lygiateisiškumo principą, pagal kurį negali būti atsižvelgiama į lytį priimant į darbą ar nustatant darbo užmokestį. Šiame Seime ji apgynė ir teisę nedėvėti uniformų valstybės tarnautojams. Ji manė, kad kiekvienas turi teisę pats nuspręsti, kaip jam rengtis. Istorikė Virginija Jurėnienė sako, kad tuomet žmonės kalbėjo, kad Liuda nori būti panaši į Paryžiaus poniutę.

1926 m. III Seimo metu Lietuvoje buvo didelio nederliaus metai ir valdžia sugalvojo, kad, siekiant suvaldyti krizę, visų pirma iš darbo turi būti atleidžiamos moterys. Liuda Purėnienė-Vienožinskaitė nieko nelaukusi kreipėsi į tuometinį prezidentą Aleksandrą Stulginskį, organizavo didžiulio dalyvių skaičiaus sulaukusį moterų mitingą ir valdžia atsitraukė.

„Liuda Purėnienė-Vienožinskaitė laikoma ir Kovo 8-osios šventimo Lietuvoje iniciatore. Ši šventė atėjo iš Vakarų Europos ir tuomet turėjo visiškai kitokį atspalvį nei dabar. Būtent III Seime buvo įtvirtinta, kad darbo dienos trukmė yra 8 val. Tas aštuonetas ir buvo švenčiamas. Šios šventės metu moterys keliaudavo per darbo kolektyvus ir šviesdavo kitas moteris, kaip pagerinti moterų darbo sąlygas, kaip suderinti darbą ir šeimą, ir pan. Pati data irgi buvo minima gerokai ilgiau nei viena diena – tokios moterų paskaitos kartais užtrukdavo iki balandžio pabaigos“, – teigia prof. V.Jurėnienė.

Leidimas Liudai Purėnienei užsiimti advokatės veikla, Rokiškio krašto muziejaus archyvas

Aktyvi moterų ir darbininkų teisių gynėja

Šalia savo aktyvios veiklos Seime, L.Purėnienė-Vienožinskaitė reiškėsi ir kaip advokatė, ir teisės intelektualė. 1932 m. ji išleido knygą „Jungtuvės ir tuoktuvės“, kurioje buvo nagrinėtas požiūris į santuokas ir jų teisinis reglamentavimas nuo Romos imperijos laikų. „Šiais laikais toks darbas būtų įvertintas daktaro laipsniu“, – šypsosi prof. V.Jurėnienė.

Tuo pat metu ji labai aktyviai advokatavo teismuose moterims, darbininkams ar politine kitamintyste apkaltintiems asmenims. Visa tai ji darė be jokio atlygio, tiesiog iš idėjos.

1935 m. Vidaus reikalų ministerijai uždraudus partijas Lietuvoje, Socialdemokratų partijos veikla nenutrūko, nors ir tęsėsi savotiškame pogrindyje. O pagrindinis socialdemokratų susibūrimo taškas buvo Liudos ir jos vyro Antano namai.

Liuda Vienožinskaitė-Purėnienė

Veikla sovietų valdymo metais

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą Liudos politinė veikla nutrūko. Ji išvengė trėmimo į Sibirą, ko gero, todėl, kad buvo socialdemokratė, į kuriuos sovietai žiūrėjo atlaidžiau. Be to, tai, kad ji gynė eilinius žmones be atlygio, ko gero, lėmė, kad jos niekas neįskundė.

Sovietų Sąjungos metais L.Purėnienė- Vienožinskaitė ir toliau aktyviai advokatavo ir padėdavo tiems, kuriems labiausiai reikėdavo pagalbos. Šiuo laikotarpiu jos didžiausiu nuopelnu galima laikyti tai, kad ji perpratusi sistemą ir būdama advokate padėjo išteisinti daugelį lietuvių ir taip padėjo jiems grįžti į tėvynę iš Sibiro.