Gimė 1865 metų rugpjūčio 18 dieną Kybartų valsčiuje esančiame Šikšnių dvare
Mokėsi katalikiškoje P.Prokopavičienės progimnazijoje, privačiai namuose
Gyveno Marijampolėje, Naumiestyje, Vilniuje, Rusijoje (Peterburge, Jelece, Kislovodske)
Mirė 1918 metų spalio 8 dieną Kislovodske, Rusijoje (kapas neišlikęs)
Joana Pavalkytė-Griniuvienė – lietuvybę skleidusi „dėdienė“, kurios prisibijojo ir caro valdžia
Lietuvių tautinio išsivadavimo laikotarpiu šalis neturėjo daug aktyvių moterų. Kaip pabrėžia istorikas Gediminas Ilgūnas, tai lėmė bent kelios priežastys: moteris buvo vengiama leisti į mokslus, nes nematyta tam prasmės. Jų nepriėmė į kunigų seminariją, o šeimoje moters vaidmuo daugiau priklausė nuo vyro, tad jai atitekdavo rūpinimasis šeimos židinio reikalais, vaikų gimdymas ir jų auginimas. Tačiau kai kalbame apie Joaną Pavalkytę-Griniuvienę, negalime jai pritaikyti XIX–XX amžių sandūros moters vietos visuomenėje įsivaizdavimo. Jai netinka ir pasakymas, jog ji tebuvo būsimo prezidento Kazio Griniaus žmona. Ji nebuvo ir moteris, susitaikiusi su to meto požiūriu į moterį apskritai. Tai buvo moteris, kuri pralenkė gyventą laikmetį, o savo energija įkvėpė stiprią lietuviškumo ugnį.
Kaip pasakoja Vilniaus universiteto istorikė Virginija Jurėnienė, J.Pavalkytės-Griniuvienės gyvenimą galime skirstyti į dvi svarbiausias dalis – jos knygnešės veiklą bei vėliau sekusią anticarinę veiklą Grinių šeimos namuose, kur kartu su vyru ji rengė ne tik pasipriešinimo okupantams planus, bet ir skleidė lietuvybės idėjas.
Bajoraitė, tapusi knygneše
J.Pavalkytė-Griniuvienė gimė 1865 metų rugpjūčio 18 dieną Kybartų valsčiuje esančiame Šikšnių dvare, dvarų administratoriaus Juozo Pavalkio ir Lukšių vaito dukters Joanos Dovsinaitės-Pavalkienės šeimoje. Augo kartu su trimis broliais – Bronislovu, Steponu ir Ryšardu. Amžininkai mena, kad visa jų šeima pasižymėjo išskirtiniu ūgiu, gabumais ir neeiliniu humoro jausmu, kuris dažnai apibūdinamas kaip kandus. Ji mokėsi namuose, vėliau - katalikiškoje P.Prokopavičienės progimnazijoje, kol galiausiai baigusi progimnaziją ėmėsi gimnazijoje besimokiusių brolių vadovėlių ir savarankiškai pasiruošusi išlaikė Marijampolės gimnazijos egzaminus pradžios mokyklos mokytojos laipsniui gauti. Visgi mokytoja ji netapo – brolis Bronislovas dalyvavo studentų riaušėse, dėl kurių buvo išmestas iš Varšuvos universiteto, o tai tapo svaria priežastimi valdžiai Pavalkių šeimą laikyti nepatikima.
Iki pažinties su jaunuoju Kauno gydytoju Kaziu Griniumi Joana spėjo pajausti atsakomybės skonį – mirus tėvui ir šeimai susidūrus su nepritekliumi, ji išvyko gyventi į Peterburgą, kur ėmėsi darbo bibliotekoje, pinigų fabrike, o grįžusi į Marijampolę įkūrė skalbyklą. Tai papiktino to meto visuomenę, kuri buvo įsitikinusi, kad bajoraitei nedera dirbti tokio darbo. Bet J.Pavalkytė-Griniuvienė darbo niekada nebijojo.
Jaunystę ji praleido tapatybės paieškose – nors buvo lietuviai ir namuose vyravo anticarinės nuotaikos, Pavalkių šeima kalbėjo lenkiškai, skaitė lenkišką spaudą ir tik su lenkiškai nekalbančiais kaimiečiais bendravo lietuvių kalba. Visgi 1895 metais ištekėjusi už būsimojo prezidento K.Griniaus, J.Pavalkytė-Griniuvienė galutiniai apsisprendė dėl savo identiteto ir pasinėrė į lietuvybės sklaidą. K.Grinius buvo aktyvus „varpininkas“, tad J.Pavalkytė-Griniuvienė greitai perėmė vyro lietuvybės idėjas ir prisijungė prie šio laikraščio leidėjų sambūrio. Ji iš Kybartų į Eitkūnus, o vėliau į Širvintas ir atgal slapta nešdavo savo vyro rankraščius, o atgal į Lietuvą parnešdavo lietuvišką spaudą – „Varpo“ ir „Ūkininko“ laikraščius. Dažnai gabendavo ir Vinco Kudirkos, su kuriuo bičiuliavosi jos vyras, darbus.
XIX a. pabaigoje su lietuviška spauda įkliuvusiems carinei valdžiai grėsė itin dideli nemalonumai – arba kalėjimas, arba tremtis į Sibirą. Bet Joana dirbdama šį pavojingą darbą gebėjo išsisukti iš sudėtingų situacijų. Tai pastebėjo ir pats K.Grinius. Savo prisiminimų knygoje jis apie Joanos, kaip knygnešės veiklą, rašo taip: „Savo nepaprastu veiklumu ir mokėjimu išsisukti iš sunkių aplinkybių Joana pasirodė dideliai naudinga naujam darbui ir greitai, taip tariant, įėjo į patį jo vidurį.“
Aktyviai pasinėrus į knygnešystę, J.Pavalkytei-Griniuvienei teko patekti į įvairias pavojingas situacijas, o kartais imtis ir netikėtų sprendimų, kurie aplinkinius išmušdavo iš vėžių. Vieną tokį atsitikimą prisimena pats K.Grinius. Pasak būsimo šalies prezidento, jo žmona kartą veterinarijos gydytojui E.Nonevičiui į Vilnių atgabeno pilną lagaminą draudžiamos lietuviškos spaudos. Nuvykusi su draudžiamu bagažu į pastarojo namus, ėmė krauti „krovinį“, tačiau gydytojas, kurio veiklą jau stebėjo žandarai, pasipiktino jo gausa. „Tada mano žmona atidarė krosnį, įsibraukė degtuką ir ėmė literatūrą deginti. Nonevičius apstulbęs, išsižiojęs stovėjo ir tylėdamas žiūrėjo“, – apie šį incidentą pasakoja K.Grinius. Galiausiai veterinaras sutiko priimti J.Pavalkytės-Griniuvienės atneštą siuntą, o ši kuo greičiau ją iškrovusi pasišalino iš namų, kad E.Nonevičius nepersigalvotų.
Kai kitą garsų knygnešį, visuomenės veikėją Stasį Matulaitį, ištrėmė į Rusiją, Griniai jo paprašyti persikėlė gyventi iš Naumiesčio į Pilviškius. Knygnešys J.Rimša prisimena, kad Pilviškiuose apsigyvenus Griniams jis kartą šventadienį užsukęs pas juos į svečius rado daktarienę, kaip vadino J.Pavalkytę-Griniuvienę, plaunant grindis. „Ot, sako, tarnaitę išleidau į bažnyčią, aš išsimazgosiu, pietus bevirdama, kambarių grindis, nes tos kaimietės nemoka mazgoti, daug vandens pripila, o pamokinimai davatkoms nepatinka“, - apie tai jubiliejiniame 1926 metų „Varpo“ numeryje rašo J.Rimša. Po šio susidūrimo jis J.Pavalkytę-Griniuvienę vadindavo „dėdiene“, o šis pramanas vėliau virto jos slapyvardžiu, kuriuo prisidengdama ji nevengdavo ir kandžių tekstų to meto spaudai pasiūlyti.
Stebuklingi Grinių namai
Antras svarbus J.Pavalkytės-Griniuvienės gyvenimo etapas – jos ir K.Griniaus švietėjiška ir lietuvybę skleidusi veikla, kuri neatsiejama nuo jų bendrų namų Marijampolėje. Šiuose namuose vyko ne tik vakaronės, jaunimo susibūrimai ar tėvų pasitarimai dėl lietuvių kalbos įvedimo vietos mokykloje, bet ir krašto revoliucinių įvykių organizavimas, caro valdžiai nepalankių žmonių slėpimas ir apgyvendinimas ir net pirmojo lietuvių spektaklio Užnemunėje – „Amerika pirtyje“ – organizaciniai darbai. O pirmais smuikais čia griežė tiek K.Grinius, tiek jo lietuvybės idėjomis užsikrėtusi žmona J.Pavalkytė-Griniuvienė.
1904 metais Griniai gavo kvietimą į Kauno miesto teatre vykusio spektaklio „Amerika pirtyje“ premjerą. Vaidinimas taip sužavėjo J.Pavalkytę-Griniuvienę, kad ši nusprendė jį surengti Marijampolėje. Tam subūrė chorą, jai padėjo vietos gimnazijos kapelionas. Repeticijos vyko Grinių namuose, o vaidinimas sulaukė didelės sėkmės – į jį susirinko per 1000 žmonių, visi už bilietus gauti pinigai buvo skirti pašalpų negavusiems žmonėms. Caro valdžia norėjo kitaip, bet J.Pavalkytė-Griniuvienė tam pastojo kelią ir pasirūpino, kad pinigai pasiektų tuos, kam reikia labiausiai. Šis spektaklis tapo svarbiu ir dėl to, kad jo metu buvo giedama V.Kudirkos „Tautiška giesmė“ – tai buvo vienas pirmų kartų, kai viešai nuskambėjo šios V.Kudirkos eilės, vėliau tapusios valstybės himnu.
J.Pavalkytės-Griniuvienės suburtas choras krašte pasiekė ir kitą svarbią pergalę. Lietuviai klebono V.Senkovskio prašė, kad bent šventadieniais šv. Marijos litanija bažnyčioje būtų giedama lietuviškai, mat dauguma susirinkusiųjų būdavo lietuviai, tačiau kunigas tam nepritarė ir laikėsi įprastos to meto tvarkos – mišios laikomos tik lenkų kalba. J.Pavalkytės-Grinevičiūtės choras vieną 1905 metų gegužės šventadienį bažnyčioje litaniją užtraukė lietuvių kalba. Mišiose buvę lietuviai chorui pritarė ir giedojo garsiau už lenkus. K.Grinius prisimena, kad klebonas buvo labai tuo pasipiktinęs, bet nuo šio incidento pamaldos Marijampolės bažnyčioje vykdavo ir lietuvių kalba.
Grinių namai tapo ir socialdemokratų užuovėja Marijampolėje – čia rinkosi vietos partijos aktyvas, mat neturėjo tam vietos, o J.Pavalkytė-Griniuvienė, kaip įprastai, tam pasiūlė savus namus. Vėliau ji tapo partijos ryšininke, Užnemunės komiteto pirmininke. 1905 metais buvo viena iš perversmo iniciatorių, kuomet buvo ketinta perimti Marijampolės valdžią iš caro valdininkų rankų. K.Griniaus darbo kabinete ji net buvo įrengusi pirmosios pagalbos punktą. Revoliucija iš čia turėjo judėti į Alytų, Kauną, tačiau galiausiai ketinimai buvo atšaukti.
Ji buvo „Švietimo“ draugijos lietuviškos pradžios mokyklos įkūrėja, rūpinosi jos veikla. Visą savo laiką skyrė lietuvybės, švietimo puoselėjimui, o valdžios pareigūnams suėmus K.Grinių savo rankose laikė ir visą revoliucinę veiklą. G.Ilgūnas pasakoja, kad per jos rankas ėjo ir pinigai, skirti revoliucijos organizavimui, ir ginklai, kurie buvo gabenami iš užsienio. Neatsitiktinai sakyta, kad abu Griniai žengia koja kojon, vienas kitą papildo ir veikia išvien.
Tačiau lietuvybę skleidusi veikla neapsiėjo ir be pasekmių – už tai J.Pavalkytė-Griniuvienė buvo du kartus sulaikyta, ieškota priežasčių, kodėl ją verta uždaryti į kalėjimą, tačiau pristigus įrodymų vis būdavo paleidžiama. Visgi tai atsiliepė jos sveikatai.
Caro pagarbos nusipelnęs „degtukas“
Amžininkai mena, kad tai buvo labai veikli moteris, kuriai nerūpėjo strateginiai ar taktiniai sumanymai, kaip kovoti su caro valdžia. Jai rūpėjo veikti čia ir dabar. „Dėdienė“ nesikratė namų ruošos ar kito sunkaus darbo, bet savo veiklos tuo ir neapribojo – nesitenkino tik to meto visuomenei priimtinu požiūriu į moterį.
„Tai buvo žmogus-degtukas“, – sako muziejininkas T.Kukauskas.
„Visokie formalumai jai buvo antraeilis dalykas, ir jeigu jie atsistodavo jai skersai kelio, ji juos laužydavo. Jos būdas buvo labai savarankiškas, karštas, ir jeigu atsiduodavo kokiam darbui, tai su visu kūnu ir dūšia. Buvo labai sąmojinga, žaibo greitumu pastebėdavo juokingus bruožus ir skaudžiai pajuokaudavo. Su malonumu rusų žandarams pridirbdavo visokių šposų, kurie baigdavosi jų konfūzija, o ji nekalčiausia mina apgailestaudavo, kad taip atsitiko. Mokėjo puikiai surankioti žinias ir laiku įspėti, kad reikėjo. Mokėjo ir kitus užkinkyti prie darbo“, – 1926 metų jubiliejinio „Varpo“ numeryje prisimenama J.Pavalkytė-Griniuvienė.
Ją gerbė ne tik vietos žmonės, kurie burdavosi aplink „dėdienę“, pagarbą rodė ir caro valdininkai.
Kaip knygoje „Kazys Grinius“ rašo G.Ilgūnas, jai „nieko nereiškė dėl ko nors nuvažiuoti pas Suvalkų gubernatorių, generalgubernatorių ar net Peterburgą pasiekti, kur ji turėjo pažįstamų ir draugų“. Šią mintį tarsi iliustruoja J.Pavalkytės-Griniuvienės vizitas pas generalgubernatorių, generolą Gulkovskį, pas kurį jį vyko po 1905–1906 metų studentijos ir kitų revoliucionierių pradėto persekiojimo. Po pokalbio generolas pareiškė, kad „kol aš būsiu, nė vienas lietuvis nebus nubaustas mirties bausme“. Ir tai jis ištarė atsisveikinant bučiuodamas J.Pavalkytę-Griniuvienę. Ir pažado laikėsi.
O kiek anksčiau Kalvarijos apskrities viršininkas Gerelovas, keliaudamas ir skatindamas žmones paklusti caro manifestui, nedrįso vykti į Padovinio kaimą. Jis prašė J.Pavalkytės-Griniuvienės tarpininkauti, o ši sutiko mainais į atlaidesnį valdžios žvilgsnį vietos žmonėms. Ne kartą ji gelbėjo į nelaisvę papuolusius tiek knygnešius, tiek aktyvius lietuvybės gynėjus, tiek savo vyrą K.Grinių, jį būtent jos nuovokumas išgelbėjo nuo tremties. Anuomet kalintieji už neįtikimą vietos valdžiai kalbėjo, kad kol J.Pavalkytė-Griniuvienė gyva – gyvi bus ir jie. Ne vienas studentas yra jai dėkojęs už finansinę pagalbą.
Ji niekada nesiskundė, nenorėjo kitiems parodyti, kad ir jai sunku. Ji nieko nesakydavo ir tuomet, kai anticarinė veikla atliepdavo šeimos finansams. Užtat ši moteris visada rasdavo išeitį. Jos dar jaunystėje įsteigta skalbykla buvo tik vienas iš pavyzdžių, rodantis jos gebėjimą prasimanyti pinigų, regis, tuščioje vietoje. Pavyzdžiui, K.Griniui vis labiau įsitraukiant į visuomeninę veiklą ir stingant pinigų, ji 1912 metais išmoko, kaip gaminti dešras. Namuose įsirengė dešrų dirbtuvę, prie namo pasistatė būdelę, kurioje jas pardavinėdavo ir taip laikė šeimos finansinę naštą savo rankose. Galiausiai dešras ji pradėjo siųsti ir į Škotiją. „Su tokia energija ir sumanumu, kokius turėjo mano žmona, esu tikras, ji būtų ir dešrų verslą pastačiusi tinkamoj aukštumoj, tik susidėjusios aplinkybės to padaryti neleido“, – savo prisiminimų knygoje rašo K.Grinius.
Jis mena, kad tai buvo paskutinis J.Pavalkytės-Griniuvienės užmojis, mat gyvenimą iš esmės pakeitė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.
Blankus atminimas šiandien
Griniai susilaukė keturių vaikų: 1897 metais pirmagimis gimė negyvas, ši netektis labai paveikė J.Pavalkytę-Griniuvienę. Po dvejų metų gimė dar vienas sūnus, kuriam buvo duotas Kazio vardas – dėl jo moteris taip pat labai išgyveno, tačiau sergantį sūnų gelbėjo vyro, dirbusio daktaru, sugebėjimai. 1902 metais gimė Gražina, o po ketverių metų Jurgis, kuris buvo labai silpnas, J.Pavalkytė-Griniuvinė įdėjo daug jėgų ir praleido daug nemigo naktų prižiūrėdama sūnų. Tai atliepė ir jos pačios sveikatai. 1919 metais jis mirė Prancūzijoje.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Griniai kartu su kitais karo pabėgėliais patraukė į Rytus. Apsistojo Jece, ten J.Pavalkytė-Griniuvienė susirgo gripu, kuris komplikavosi į plaučių uždegimą. Galiausiai liga išsivystė į džiovą. K.Grinius rūpinosi, kad šeima galėtų išvykti ten, kur klimatas būtų palankesnis žmonos sveikatai. Taip šeima persikėlė į Nalčiką Kaukaze, vėliau – Kislovodską. Čia 1918 metai Raudonosios armijos kariai plėšikaudami įsiveržė į Grinių namus. Kareiviai, norėdami atsikratyti liudininkų, nušovė J.Pavalkytę-Griniuvienę. O dukterį Gražiną sunkiai sužeidė. Pats K.Grinius tuomet dirbo vietos ligoninėje. Grįžęs po dviejų valandų rado žmoną mirusią, dukterį - pašautą, butą - išplėštą ir padegtą. Šis įvykis krašte plačiai nuskambėjo. K.Grinius savo atsiminimuose rašo, kad J.Pavalkytė-Griniuvienė bet kuriuo atveju nebūtų ilgai gyvenusi, nes dėl ligos jos plaučiai jau buvo suirę.
Kislovodsko katalikų bažnyčios klebonas atsisakė J.Pavalkytę-Griniuvienę laidoti katalikų kapinėse, nes ji su religine bendruomene nepalaikė jokių santykių. Moteris atgulė stačiatikių kapinėse. Po kelių savaičių, ištvėrusi dvi operacijas, čia palaidota ir dukra Gražina. Istorikas G.Ilgūnas savo knygoje rašo, kad 1999 metais buvo nuvykęs į Kislovodską, kuri tikėjosi rasti šį kapą, tačiau jo vietoje stovėjo avalynės fabriko mūras. Kapinės, kuriose palaidota viena žymiausių Lietuvos moterų, panaikintos apie 1950 metus.
J.Pavalkytės-Griniuvienės atlikti darbai už Lietuvos laisvę dabar yra panirę į užmarštį. Lietuvos prezidento K.Griniaus memorialinio muziejaus muziejininkas T.Kukauskas pasakoja, kad ir krašte, kuriame veikė ši garsi moteris, dabar mažai kas žino apie jos veiklą, tačiau jis pabrėžia, kad ir K.Grinių visuomenė neretai mena tik kaip prezidentą. „Aš sakau, kad tai buvo pilnaverčiai partneriai ir manyčiau, kad K.Grinius turėdavo žmoną prilaikyti, kad savo veiklomis nenueitų per toli. Bet visuomenėje J.Pavalkytė-Griniuvienė nėra labai žinoma, gal tik kultūriniuose, istoriniuose sluoksniuose, bet visuomenėje – ne. Ir labai gaila“, - sako muziejininkas.
Jam antrina ir istorikė V.Jurėnienė: „Aš manau, kad K.Grinius ir J.Pavalkytė-Griniuvienė buvo lygiavertūs savo darbe ir savo idėjose. Istorijoje tokių stiprių šeimų mes turime, bet mums, lietuviams, reikia iš to pasimokyti.“
1926 metais išleistame jubiliejiniame „Varpo“ numeryje J.Pavalkytė-Griniuvienė prisimenama kaip viena žymiausių mūsų šalies istorijos moterų, kuri nužudyta Kaukaze liks nepamačiusi laisvos Lietuvos, kuriai paskyrė visą savo gyvenimą: „Lai negyva pamato šiandien laisvą Lietuvą, o tolimoj Kaukazo šaly lai būna jai sykiu su dukrele lengva žemelė. Lai būna amžina atmintis.“
Parengta pagal Gedimino Ilgūno knygą „Kazys Grinius“; K.Griniaus knygą „Atsiminimai ir mintys“; 1926 metais išleisto jubiliejinio „Varpo“, skirto Kaziui Griniui, straipsnius; interviu su Vilniaus universiteto istorike Virginija Jurėniene ir Lietuvos prezidento K.Griniaus memorialinio muziejaus muziejininku Tomu Kukausku.