Magdalena Galdikienė

Gimė 1891 m. Bardauskų kaime Gižų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje

Mokėsi 1903–1910 m. Marijampolės mergaičių gimnazijoje, 1912–1915 m. Aukštuosiuose pedagoginiuose kursuose Peterburge

Gyveno Marijampolėje, Kaune, Niujorke (JAV), Putname (JAV)

Mirė 1979 m. Putname (Konektikuto valstija, JAV). Palaidota Brukline, JAV.

Magdalena Galdikienė – katalikė feministė, kovojusi už šeimą ir lygias teises

Motinos dienos kūrėja. Karštai tikinti ir krikščioniškas vertybes propagavusi katalikė. Feministe pasirašinėjusi aktyvi kovotoja už moterų teises. Pedagogė, Seimo narė, moterims skirto žurnalo redaktorė ir moterų draugijos pirmininkė. Magdalenos Galdikienės gyvenime etapų ir veiklų tiek, kad apie kiekvieną iš jų galima būti kalbėti daug. Viena veikliausių tarpukario Lietuvos asmenybių, M.Galdikienė, daug prisidėjo kuriant laisvą, lygiateisišką ir šeimos vertybėmis besirūpinančią Lietuvą.

„Šeima turi remtis teisių lygybe abiejų lyčių. Šis dėsnis duos pamatą naujam šeimynos sutvarkymui, ant kurio išsivystys žmoniškumas, o ne vergavimas vieno kitam“, – 1922 m., prieš priimant Konstituciją, Seime kalbėjo M.Galdikienė. Tai žodžiai, kurie aktualūs iki šių dienų.

Magdalenos Galdikienės portretas. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Vaikystė inteligentų šeimoje

Magdalena Galdikienė gimė 1891 m. Gižų valsčiuje, tuometinėje Vilkaviškio apskrityje, dabartiniame Vilkaviškio rajone, mokytojo šeimoje. Tuomet jos pavardė buvo Draugelytė. Jos tėvas Petras Draugelis buvo aktyvus lietuvybės skatintojas – platino draudžiamą spaudą, vaikus mokė gimtosios kalbos. Į mokslus jis nutarė leisti ne tik sūnus bet ir dukteris.

M.Draugelytė buvo ketvirtas vaikas septynių vaikų šeimoje, visi vaikai buvo išleisti į mokslus, tapo gydytojais, kunigais, mokytojais. Tokioje aplinkoje M.Draugelytei susiklostė palankios sąlygos tiek siekti mokslo, tiek aktyviai imtis visuomeninės veiklos.

1910 m. baigusi Marijampolės mergaičių gimnaziją, M.Draugelytė, sekdama šeimos pavyzdžiu, ėmėsi mokytojavimo. Ji kurį laiką mokytojavo Liepojos lietuvių mokykloje, vėliau – Obelių mergaičių ūkio mokykloje. Jau Marijampolėje M.Draugelytė pasižymėjo visuomenine veikla ir netgi buvo prisijungusi prie slaptų lietuviškų draugijų.

M.Galdikienė, G.Bacevičiūtė ir A.Galdikas. Pauliaus Galaunės nuotr. (M.Galdikienė pirma iš kairės abiejose nuotraukose)

1912–1915 m. M.Draugelytė gyveno Peterburge, kur studijavo Aukštuosiuose pedagoginiuose kursuose. Vėliau ji keletą metų mokytojavo įvairiose Rusijos mokyklose. 1917 m. Odesoje ji ištekėjo už savo vyro – menininko Adomo Galdiko, su kuriuo 1918 m. grįžo į Lietuvą.

Grįžusi į nepriklausomą Lietuvą, M.Galdikienė pedagoginio darbo ėmėsi čia, pradėjusi dirbti Kaune. Netrukus ji įsitraukė ir į visuomeninę veiklą – įstojo į Lietuvos katalikių moterų draugiją.

„Kai visi susirinkom į nepriklausoma būti apsisprendusią Lietuvą, darbų buvo daugybė, bet darbininkų maža. Vien tik darbu mokykloje pasitenkinti nebuvo galima“, – vėliau kalbėjo M.Galdikienė. Draugija, į kurią įstojo jauna mokytoja, buvo viena svarbiausių Lietuvos moterų organizacijų. Ir jau 1919 m., būdama vos 28 metų, iniciatyvi ir veikli mokytoja M.Galdikienė tapo jos pirmininke. Su trumpomis pertraukomis M.Galdikienė draugijai vadovavo iki 1940 m.

Draugija vykdė įvairias veiklas, tačiau pirmiausia rūpinosi moterų ir mergaičių, ypač gyvenančių kaime, švietimu. Vadovaujant M.Galdikienei, draugijos iniciatyva buvo įsteigtos keturios namų ūkio ir amatų mokyklos mergaitėms – Karmėlavoje, Balbieriškyje Rietave ir Salamiestyje.

Mokyklose mergaitės išmokdavo amato, taip pat tvarkyti namų ūkį. Jose būdavo ir rengiami kursai suaugusioms moterims. Neturtingoms mokyklų moksleivėms buvo mokamos stipendijos.

Lietuvos katalikių moterų organizacijos valdyba. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr. (M.Galdikienė – dešinėje.)

Redagavo „Moterį“

1921 m. M.Galdikienė ėmėsi dar vienos svarbios veiklos – tapo žurnalo „Moteris“ redaktore. Tuo metu tai buvo vienintelis Lietuvoje vien moterims skirtas laikraštis. Pati M.Galdikienė į laikraštį rašė retai – labiau užsiėmė redakciniu darbu. Rašydama pasirašinėjo slapyvardžiais – M.D, E.Giliutė, Mokytoja, Feministė ir kitais.

Pagal pažiūras M.Galdikienė buvo krikščionė demokratė. Ji tikėjo, kad kiekvienos moters pareiga – ugdyti savo atžalas katalikiškai. „Lietuvės svarbiausias uždavinys užauginti savo vaikus gerais lietuviais katalikais. (...) Religinę šeimos dvasią vaikas turi pajusti dar savo vaikystėje“, – rašė M.Galdikienė.

Tiesa, pati ji savo žodžius išpildė nevisiškai – vaikų su vyru Adomu taip ir nesusilaukė. Kodėl – istorija nutyli.

Specialaus 1935 m. „Moters“ žurnalo numerio, skirto M.Galdikienei, viršelis. epaveldas.lt nuotr.

M.Galdikienę taip pat neramino, kad daugelis motinų per mažai pasišvenčia šeimai, rūpinasi materialine gerove ir praturtėjimu.

„Ar verta taip tvarkyti savo gyvenimą, kad motinos pareigoms teliktų tik retų valandėlių nuotrupos? Ar vaiko siela nėra vertingesnis dalykas už namą ar automobilį?“ – klausė M.Galdikienė.

Žurnale „Moteris“, nors pati M.Galdikienė į jį rašė retai, taip pat buvo skleidžiamos tokios idėjos. Atsivertus bet kurį tarpukariu išleistą „Moters“ numerį, galima rasti tekstų apie motinystės ir katalikybės reikšmę moters gyvenime, apie šeimos svarbą, apie doro gyvenimo būtinybę, pagalbą kitiems. Taip pat žurnale buvo spausdinami apsakymai, įvairūs namų ūkio patarimai, medicininiai patarimai, receptai ir t.t.

Vis dėlto, svarbu pabrėžti, kad M.Galdikienė jokiu būdu nesiūlė moterims tik užsidaryti namuose ir rūpintis šeima – tokios idėjos tada dar buvo gana paplitusios Lietuvos visuomenėje. Moteris ji ragino užsiimti ir aktyvia visuomenine veikla, taip pat siekti išsilavinimo, be to, žurnalas „Moteris“ nuolat akcentavo, kad moterys turi turėti tokias pat teises kaip vyrai visose srityse – ne tik balsuojant, bet ir, pavyzdžiui, kad mergaičių ir berniukų mokyklas baigę vaikai turėtų įgyti tokį patį išsilavinimą, o mokyklos baigimas galėtų suteikti tokias pačias teises.

Taip pat, būdama aktyvi visuomenininkė, M.Galdikienė tikėjo, kad motinystės akcentavimas ir motinos statuso išaukštinimas neturi likti tik asmeniniu kiekvienos šeimos reikalu, bet turi tapti visuomeninės reikšmės klausimu. Tai M.Galdikienė siejo su šeimai palankių įstatymų ir teisės aktų priėmimu.

„Mūsų valstybė ne tik kad šeimos negloboja, bet stačiai ignoruoja. Ignoravimo dvasia perimta pas mus visa tvarka. Jau ne kartą buvo skundžiamasi, kad šiandien šeimai gyventi labai sunku, jokio atsižvelgimo nematome į ją nei algų mokėjime, nei butų sutvarkyme, nei apšvietos tiekime... Ypač toks nebojimas skaudžiai atsiliepia į šeimas skaitlingas vaikais. Jų padėtis stačiai esti nepakenčiama“, – tokios M.Galdikienės mintys  1922 m. buvo išspausdintos „Moteryje“.

Siekdama akcentuoti motinystės svarbą, 1928 m. M.Galdikienė pasiūlė kasmet per pirmąjį gegužės sekmadienį minėti Motinos dieną. Ji atėjo pas Vytauto Didžiojo universiteto studentes, sušaukė jų susitikimą ir pristatė idėją Lietuvoje pradėti minėti būtent motinoms skirtą šventę.

Studentes idėja sužavėjo ir prasidėjo aktyvus darbas, kad ji taptų realybe. Buvo rašomi laiškai redakcijoms, valstybės institucijoms, vyskupams, visi kviesti skleisti žinią ir  prisidėti prie jos įgyvendinimo.

Motinos dienos šventė 1928 m. pirmąjį gegužės sekmadienį buvo paminėta pirmą kartą. Šventė pasisekė ir buvo pradėta minėti reguliariai. Ją visoje šalyje organizavo Lietuvos moterų draugijos. Ji buvo minima bažnyčiose, mokyklose, vyko koncertai, vaidinimai, daugiavaikės motinos buvo viešai pagerbiamos ir apdovanojamos.  Motinystė iš moters asmeninio gyvenimo dalies pamažu tapo visuomeninio gyvenimo aspektu.

Tarpukario plakatas, raginantis švęsti motinos dieną. Epaveldas.lt nuotr.

Keturiskart Seimo narė

Socialiniais, šeimos ir moterų teisių klausimais M.Galdikienė rūpinosi ne tik visuomeninėje, bet ir politinėje erdvėje. Ši aktyvistė net keturis kartus kaip krikščionių demokratų sąrašo narė buvo išrinkta į Lietuvos Seimą – į Steigiamąjį Seimą 1920 m. ir I-ąjį, II-ąjį bei III-ąjį Seimus atitinkamai 1922, 1926 ir 1927 m. O 1926 m. M.Galdikienė netgi buvo išrinkta II-ojo Seimo vicepirmininke.

Seime, kaip ir visuomeninėje, M.Galdikienė nuosekliai laikėsi krikščionių demokratų politinės ir vertybinės linijos. Ji dažniausiai pasisakydavo šeimos, doros, švietimo klausimais. Politinėje veikloje jos vertybės sutapo su visuomenine veikla, M.Galdikienė siekė, kad šeimos kaip „valstybės branduolio“ samprata būtų įtvirtinta įstatymiškai, netgi Konstitucijoje.

„Man, kaipo moteriai, labiausia atjaučiamą spraga, tai neganėtinas išvystymas piliečių skyriaus. Patiektame projekte (…) užmirštama apie branduolį valstybės, apie tą celę, iš kurios išsivysto visa valstybė, t y. šeimą. Šitokį dalyką dar buvo galima neminėti laikinojoj konstitucijoj, kurią St. Seimas ant greitųjų trumpam laikui priėmė. Bet dabar, kada mes valstybės pamatus amžiams dedame, aplenkti šeimą ir jos reikalus — negalima“, – prieš priimant 1922 m. nuolatinę šalies Konstituciją kalbėjo M.Galdikienė.

M.Galdikienė tikėjo, kad dora, tvirta šeima turi būti paremta lyčių lygybės principais.

„Šeima turi remtis teisių lygybe abiejų lyčių. Šis dėsnis duos pamatą naujam šeimynos sutvarkymui, ant kurio išsivystys žmoniškumas, o ne vergavimas vieno kitam“, – toje pačioje aukščiau minėtoje kalboje argumentavo M.Galdikienė.

Lietuvos Steigiamojo Seimo narės – moterys, 1920 m. M. Galdikienė – dešinėje. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Ji pabrėžė, kad moterys ir vyrai, dirbantys tą patį darbą, turėtų gauti  vienodą atlyginimą, o net jei moteris užsiima tik namų ruoša ir vaikų auklėjimu, šeimai jos atliekamas darbas yra vienodai svarbus kaip ir vyro, nors atlyginimo ji ir negauna.

Už dorą ir šeimos vertybes aktyvistė stengėsi kovoti ir kitose srityse. Vienas aktualiausių M.Galdikienei klausimų buvo kova su prostitucija.

„Manyčiau, kad konstitucijoje būtų vieta visiems amžiams pabrėžti, kad „baltos vergės" kasta naikinama. Tai būtų svarbiau, negu kad panaikinimas „cackių" pavidale ordenų ar titulų. Prostitucijos reglamentacijos panaikinimas kaip tik verstų daugiau susirūpinti pačius piliečius, savivaldybes ir pagalios valstybę doros reikalais, apie ką dabar visi pamiršo. Iš to mes turėsime daug daugiau naudos, negu kad dabartinis valdžios administratyvis prostitucijos „globojimas“. Tik teisingais, dorais ir sveikais pamatais grįždami savo valstybę galime tikėtis gyvuoti ir gerai gyventi“, – 1922 m. kalbėjo M.Galdikienė.

1923 m. gruodžio 14 d. posėdyje svarstant 1924 m. valstybės biudžeto projektą, ji siūlė neskirti pinigų prostitučių kontrolės stotims išlaikyti ir kovoti su prostitucija izoliuojant prostitutes pataisos namuose.

M.Galdikienė ir vėliau piktinosi netgi pačia „prostitucijos reglamentacijos“ sąvoka. Anot jos, reglamentacija žymi susitaikymą su blogybe, o ne kovą su ja. M.Galdikienė dėl to siūlė vartoti „kovos su prostitucija“ sąvoką.

Dar viena visuomenės yda, kuriai M.Galdikienė skyrė didelį dėmesį, – girtuokliavimas. Ji netgi buvo viena iš Lietuvos abolicionistų draugijos, siekusios visiško alkoholio uždraudimo, įkūrėjų.

„Kaip gali būti blaivinimo darbas varomas, jeigu taip plačiai bus pardavinėjama svaiginamieji gėralai. Tiesa, jie neva čia varžomi, tam tikro laipsnio aukštumu, bet vis dėlto tenka pastebėti, kad tas laipsnis yra per didelis. Kitose valstybėse, kur blaivinimo darbas varomas, šitas klausimas buvo išnagrinėtas ir aiškiai nustatyta, kad alkoholio maksimum gali būti 2 proc., o ne 4. Tokį nusistatymą mes matome Suomijoje“, – Seimo posėdyje aiškino parlamentarė.

Grupinis portretas Lietuvių-prancūzų draugijos patalpose. 1937 m. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus nuotr. (M.Galdikienė sėdi antra iš kairės)

Be to, M.Galdikienė inicijavo įstatymą, siekiantį pakeisti civilinį kodeksą sulyginti moterų teises su vyrų teisėmis turto paveldėjimo, valdymo, vaikų globos srityse. Svarstant įstatymą kelis kartus pasisakė svariai pagrįsdama būtinybę sulyginti vyrų ir moterų teises. Galiausiai 1922 m. Seimas tai įtvirtino.

Taip pat M.Galdikienė aktyviai kovojo ir iškovojo, kad Lietuvos moterims būtų suteikta teisė turėti savo atskirus dokumentus nepriklausomai nuo vyro ar tėvo. Šiuo žingsniu Lietuva aplenkė net kai kurias Vakarų Europos valstybes. Be to, ji griežtai pasisakė už gimdymo atostogų sutrumpinimą nuo 8 iki 6 savaičių, argumentuodama, kad čia reikia remtis „žmoniškumo principu“. Tiesa, čia jai tikslų pasiekti nepavyko – atostogos buvo sutrumpintos.

Be to,  1926 m. Lietuvos Ministrų kabinetas buvo priėmęs nutarimą, kad jei abu sutuoktiniai dirba valstybinėje tarnyboje ir uždirba tam tikrą pinigų sumą, vienas jų turi būti atleistas. Nors tai įvardinta nebuvo, buvo aišku, kad tokiu atveju atleista būtų būtent moteris.

Nutarimas sukėlė aršias diskusijas ir visuomenėje, ir Seime. Po debatų Seimo posėdyje, kuriuose viena aktyviausių dalyvių buvo M.Galdikienė, nutarimas Seime visgi buvo atmestas ir neįsigaliojo.

Verta pastebėti, kad kovoje prieš šį nutarimą susivienijo visos Seimo moterys – krikščionių demokratų frakcijai priklausiusios M.Galdikienė, Emilija Gvildienė ir Stefanija Ladygienė bei socialdemokratė Liudvika Purėnienė. Skirtingų politinių pažiūrų parlamentarės šiuo svarbiu klausimu atsidūrė toje pačioje barikadų pusėje.

Galdikienės jubiliejaus pokylio svečiai. 1935 m. Norbo Gaulios nuotr.

Gyvenimo saulėlydis – už Atlanto

1927 m. paleidus Seimą, M.Galdikienė pasitraukė iš politikos, bet išliko aktyvia visuomenininke – toliau ėjo Švenčiausiosios Jėzaus Širdies kongregacijos mergaičių mokytojų seminarijos ir gimnazijos direktorės pareigas, redagavo žurnalą „Moteris“.

Tragiški šimtmečio viduryje Lietuvą sukrėtę įvykiai neišvengiamai paveikė ir M.Galdikienės gyvenimą. Vokiečių okupacijos metais dirbusi Taikomosios dailės instituto ir aukštesniosios technikos mokyklos Kaune vyr. mokytoja, 1944 m. ji pasitraukė į Vokietiją.

Kurį laiką M.Galdikienė gyveno įvairiose Europos šalyse – Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, čia taip pat mokytojavo lietuviškose mokyklose. Aktyvi visuomeninė jos veikla taip pat nesiliovė – 1951 m. M.Galdikienė įkūrė Pasaulio lietuvių katalikių organizaciją ir tapo jos pirmininke. Tam netrukdė netgi itin kuklios gyvenimo sąlygos – pavyzdžiui, Paryžiuje M.Galdikienė su vyru buvo prisiglaudę skurdžiame kambarėlyje su maža lova.

1952 m. M.Galdikienė emigravo į JAV, kur apsigyveno Niujorke.

Jau gyvendama emigracijoje, M.Galdikienė išlaikė šeimą, kad jos vyras Adomas galėtų atsidėti tik kūrybai. Jam 1970 m. mirus, ji rūpinosi jo kūrybinio palikimo saugojimu ir propagavimu.

Be to, 1970 m. gegužės 15 d. minint Steigiamojo Seimo 50-metį, kartu su kitais tuomet dar gyvais ir emigracijoje gyvenusiais Steigiamojo Seimo nariais (iš viso jų buvo 6) M.Galdikienė pasirašė kreipimąsi pasaulio parlamentų nariams ir kitoms demokratinėms šalių institucijoms dėl Lietuvos okupacijos.

1973 m. M.Galdikienė persikraustė į Putnamą, kur gyveno daugiau lietuvių. M.Galdikienė Putname įsteigė vyrui skirtą paveikslų galeriją, taip pat išleido dvi monografijas apie savo vyrą lietuvių ir anglų kalbomis.  Imtis tokios aktyvios veiklos M.Galdikienei netrukdė ir garbingas amžius – ji jau buvo perkopusi 80-metį.

1976 m. M.Galdikienės 85-metis Putname buvo paminėtas paskaitomis, pamaldomis ir koncertu, susirinko apie 100 žmonių.

„Magdalenos Galdikienės gyvenimas, būdamas aktyvus ir gausus reikšmingais įvykiais, šaukiasi sutelkiamas į monografinę knygą. Taip pat būtina surašyti jos atsiminimus, ypač iš tolimesnės praeities“, – tuomet  rašė JAV lietuvių kultūrinis žurnalas „Aidai“.

Deja, M.Galdikienės atsiminimai taip ir liko nesurašyti, o šiuolaikinėje Lietuvoje jos atminimas žinomas mažai – netgi namas Savanorių prospekte, kur 1927–1944 m. gyveno ji su vyru, stovi apgriautas. Gal šis straipsnis padės bent jau šiek tiek prisidėti prie M.Galdikienės atminimo išsaugojimo?