Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė

Gimė: 1896 m. liepos 19 d. Domeikuose, Vilkaviškio apskrityje.

Mokėsi: Peterburgo Šv. Kotrynos gimnazijoje ir 1914 metais ją baigė. Taip pat 1917 m. baigė prancūzų kalbos kursus

Mirė: 1987 m. Romoje. 1999 m.; perlaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė: išravėsim piktžoles ir darželiuose rūtos vėl žaliuos

Kalbant apie Vincentą Matulaitytę-Lozoraitienę minimos dvi žinomos pavardės. Viena jų, žinoma, Lozoraičių. O antroji – Matulaičių.

Vincenta Matulaitytė, vėliau ištekėjusi už Stasio Lozoraičio, tarsi sujungė šias dvi Lietuvoje žinomas šeimas.  

Matulaičiai ir Lozoraičiai Domeikuose XX a. I p. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Tiesa, jos pačios prisiminimuose, kuriuos vėliau perdavė vienas iš sūnų, apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį daug žinių nėra. Tik – apie sekmadieninius apsilankymus jos tėvų namuose, per kuriuos aptardavo įvairius su lietuvybe ir labdara susijusius reikalus.

Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė buvo žinoma visuomenės veikėja, žurnalistė, pedagogė, moterų veiklos organizatorė ir pirmoji Lietuvoje M.Montessori pedagoginės mokyklos idėjų skleidėja.

Tačiau vis tik jos veikla labiau liko vyro, Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio, šešėlyje: apie Vincentos veiklą žinių nėra išlikę daug. O vienintelė iki jos asmenybės vedanti gija – sūnaus ir anūkės prisiminimai. Ir laiškai, iš Italijos rašyti pusseserei.

Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Gynė moterų teises

Iš Suvalkijos kilusi Vincenta savo nuomonę visada reikšdavo drąsiai. Būdama tik studente grupei bajorų, diskutuojančių apie savo kilmę, rėžė: „Mano herbas – lietuvybė.“

Nors ji augo lenkiškai kalbančioje šeimoje, o mokėsi užsienyje, tačiau lietuviška tapatybė jai reiškė viską.

Vos paskelbus nepriklausomybę, Vincenta ėmėsi darbo Lietuvos Taryboje, vėliau – Finansų ir Užsienio reikalų ministerijose, Lietuvos naujienų agentūroje ELTA, o po darbo ji aktyviai dalyvavo kultūrinėje veikloje.

Vincenta Matulaitytė ir Stasys Lozoraitis 1923 m.

Už Stasio Lozoraičio, vadinamo Lietuvos diplomatijos šefu, Vincenta ištekėjo 1922 metais. Jiedu susipažino dar gyvendami Lietuvoje, kai Vincenta dirbo naujienų agentūroje ELTA.

Pažintis, o vėliau ir  santuoka pakeitė aktyvios jaunos moters gyvenimą. Šeima nemažai laiko leido Berlyne, vėliau Romoje.

Daug laiko Vincenta skyrė studijoms apie pažangų požiūrį į pedagogiką – Frobeli ir Montessori mokyklose. Šias idėjas pristatė ir Lietuvai.

Su sesers Gražinos, operos solistės, pagalba ji surengė paramos koncertą, padėjusį išleisti pirmąjį vaikų auklėjimui skirtą žurnalą Lietuvoje.

Gražina Matulaitytė-Rannit ir Vincenta Lozoraitienė su sūnumi Stasiu Italijoje. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

„Klusnumas tik iš baimės neturi auklėjimo reikšmės“, – jame rašė Vincenta. 

Svarbiausi Vincentos gyvenimo darbai visgi slypi žinojime, kad sėkmingai valstybei būtina gerbti moterų teises. Šią mintį ji gynė vadovaudama Moterų tarybai, reaguodama į bet kokį moterų teisių pažeidimą bei leisdama liberalų žurnalą „Moteris ir pasaulis“.

Žurnalo puslapiuose apžvelgtos socialinės ir politinės aktualijos, apibendrinti argumentai, kodėl moterys gali dalyvauti politikoje, kodėl joms privalo būti užtikrinta ekonominė nepriklausomybė.

Buvo rašyta net apie pirmąsias moteris policininkes, kurių paskyrimo pati Vincenta išreikalavo iš Teisingumo ministerijos. Tai buvo ypač reikalinga atsvara tuometinei Smetonos „moters grąžinimo į šeimą“ politikai.

Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė (centre). Lietuvos moterų Tarybos valdybos narės 1937 m.

Vaikai gimė Vokietijoje

Abu jų sūnūs – Stasys ir Kazys – gimė Berlyne, Stasys – 1924 metais, Kazys – 1929 metais, prieš pat šeimai išvykstant į Romą.

Į Lietuvą Lozoraičiai grįžo 1932 metais ir gyveno čia iki 1939 metų. Kelerius metus S.Lozoraitis buvo užsienio reikalų ministras. Po to šeima vėl išvyko į Italiją.  

Italija tapo šalimi, kurioje užaugo ir subrendo jų vaikai ir anūkai, Italija tapo jų namais, tačiau šeimoje niekada nebuvo pamiršta lietuvybė.

Iš V.Matulaitytės-Lozoraitienės laiškų, rašytų pusseserei

Roma, 1965.X.8 „... mano vaikai dar nevedę, vis negali nutarti, kad ir panelių netrūksta, kurios norėtų ištekėti, bet tai vis svetimtautės. Gal su laiku pasisuks kokia lietuvaitė. Bet pas mus vietoj nė vienos nėra ir bendrai lietuvių čia labai mažai.“

Užsenio reikalų Ministro S.Lozoraičio šeima Kaune apie 1935m.

Laiko rado ir namams, ir visuomeninei veiklai

Per II pasaulinį karą Vincenta rūpinosi lietuviais pabėgėliais, labdara jiems, dalyvavo pedagoginio švietimo ir spaudos veikloje.

1945 m. ji tapo laikraščio „Lietuvių balsas“ redaktore, įvairiomis temomis rašė lietuvių ir užsienio spaudoje, dalyvaudavo šeimos ir vaiko tarptautiniuose kongresuose.

Vienintelis žmogus, galintis gyvai pasidalinti savo vaikiškais  atsiminimais, – Vincentos anūkė Daina.

Su ja susisiekti padėjo Lietuvos ambasada Italijoje, kas liudija, kad ir iki šiol Daina neatsisakiusi lietuviškos kilmės. Ir kalbėjomės mudvi lietuviškai. Tačiau apie tai – kiek vėliau.

Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė su vyru

Kaip savo knygoje pasakoja Vincentos ir Stasio Lozoraičių sūnus Kazys Lozoraitis, jam sunku atsistebėti, kaip mamai pavykdavo viską suderinti.

Laiko reikalavo ir „ministro žmonos“ pareigos, tačiau be to, ji sugebėdavo vadovauti Lietuvos moterų tarybai, rašė straipsnius, skaitė pranešimus įvairiose moterų konferencijose ir rūpinosi namais.

Kaip prisimena jos sūnus, mamos susidomėjimas pedagogika ir straipsniai apie vaikų auklėjimą nebuvo vien tik teorija.

„Ji daug laiko skyrė man ir mano broliui, vėliau auklėjo savo anūkę ir mano dukrą Dainą. Puikiai prisimenu, kaip Kaune vėlai vakare grįžusi iš baliukų ji užeidavo į mano kambarį ir palikdavo prie lovos kokią nors dėmesį liudijančią mažytę smulkmeną – saldainį, balioną“, – savo prisiminimais dalijosi Kazys Lozoraitis.

Vincenta Lozoraitienė su sūnumi Kaziu ir šunimi. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Kai šeima gyveno Kaune, Vincenta  kelis kartus per metus traukiniu važiuodavo apsipirkti į Berlyną. Iš ten, prisimena Kazys, jie visad parsiveždavo ir žaislų.

Kazys Lozoraitis Kaune taip pat lankė privatų Marijos Varnienės darželį, o pati M.Varnienė buvo žinomos italų pedagogės Marijos Montessori idėjų šalininkė. Šį darželį sūnui parinko mama, kuri dar Romoje buvo baigusi Montessori vadovaujamus kursus ir žavėjosi jos sukurta vaiko ugdymo sistema.

Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė ir Marija Montessori – to paties laikmečio. Savo idėjas M.Montessori skleidė XIX amžiaus pabaigoje.

Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė su sūnumi

Daina: mano prisiminimai yra kuklūs

Su Daina, Vincentos Matulaitytės-Lozoraitienės vaikaite, kalbėjomės telefonu, o mūsų pokalbiui tarpininkavo Lietuvos ambasada Italijoje.

– Daina, koks šilčiausias prisiminimas apie senelę?

– Nėra to vienintelio atsiminimo. Sakyčiau, kad buvo toks kasdienis gyvenimas kartu, kai aš dar buvau labai maža. Man buvo gal 10, gal 12 metų.

Aš labai daug laiko praleisdavau su savo seneliais. Kai po pietų išeidavau iš mokyklos, eidavau pas juos, nes mano mama dirbdavo. Senelė buvo didelė dalis mano gyvenimo.

Kalbant apie atsiminimus, tai prisimenu šventes – Kalėdas, Velykas. Todėl, kad tai mano senelei buvo labai svarbu. O ir mes iki šiol laikomės šių švenčių tradicijų. Senelė labai mėgo turėti svečių ir ruošti šventes pagal lietuviškas tradicijas, taip, kaip reikia. Tai buvo maža dalis Lietuvos Italijoje.

Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė su Daina. 1967 – 1971 m.

– Jūsų senelė – M.Montessori idėjų skleidėja. Gal ir jus auklėjo pagal M.Montessori metodus?

 – Negaliu atsakyti, nes, kaip minėjau, mano atsiminimai yra vaiko atsiminimai. Bet dabar, skaitant, kokie yra M.Montessori auklėjimo principai mokyklose, tai sakyčiau, kad taip.

Po pietų turėjau atlikti mokykloje man užduotus namų darbus. Mokiausi ir rašyti lietuviškai, ir žaidimai būdavo. Dabar galiu pasakyti: viskas buvo taip, kad aš turėčiau laisvės daryti, ką noriu. Taip, kaip ir turėtų būti pagal Montessori principus.

Labai stiprus dėmesys buvo mano auklėjimui, mano gyvenimui. Aš dabar tai suprantu. Vėliau sužinojau, kad laiškuose, kuriuos ji rašė į Lietuvą, daug rašydavo apie mane.

Taip, aš eidavau į M.Montessori mokyklą. Beje, kai man buvo maždaug 2–3 metai, mane išvarė iš M.Montessori darželio. Taip, taip.

– Kai tarėmės dėl pokalbio, minėjote, kad saugote ir senelės dienoraščius, tačiau dar nesate jų visų perskaičiusi.

– Buvo didelis archyvas dokumentų, o tarp visų dokumentų – ir dienoraščiai. Reikia juos ramiai perskaityti, skirti tam daugiau laiko ir suprasti, kas yra parašyta. Deja, neradau dienoraščių, kurie buvo rašyti po karo apie gyvenimą Romoje. Būtų buvę įdomu.

Kiek esu perskaičiusi, ji savo dienoraščiuose rašo apie kasdienį gyvenimą. Ir kas susiję su politika, ir ką daro vaikai, ir apie šeimą. Tai gyvas dokumentas, jungiantis kasdienybę ir istoriją. Tik dar neturėjau laiko rimtai paskaityti. Ateis tas laikas.

Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė su Daina. 1967 – 1971 m.

Iš V.Lozoraitienės laiškų, rašytų savo pusseserei

Roma, 1967.XII.20 „... kai JAV lietuviškose šeimose tėvai nustoja kalbėti lietuviškai, ir vaikai atpranta nuo tos kalbos. Bet yra daug šeimų, kurios gražiai išmokina savo vaikus gimtosios kalbos... Mes su savo anūke kalbam tik lietuviškai ji jau išmoko ištarti kelis žodžius, tuo tarpu tik lietuviškus. Jai nėra dar pusantrų metų, bus tik sausio 13 d. Labai gyva, inteligentiška mergytė.“

Laiškai nugulė archyve

2012 m. rugpjūčio 7 d. profesorė Dalia Marija Brazauskienė Lietuvos centriniam valstybės archyvui perdavė originalius Vincentos Matulaitytės-Lozoraitienės laiškus, 1959–1980 m. rašytus Lietuvoje gyvenusiai pusseserei Elenai Matulaitytei-Dankevičienei,  taip pat nuotraukų albumą, priklausiusį V.Matulaittės-Lozoraitienės motinai Stefanijai Mackevičiūtei-Matulaitienei.

Šiuos vertingus dokumentus išsaugojo ir D.M.Brazauskienei perdavė jos motina Elena Matulaitytė-Dankevičienė.

Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio žmona V.Matulaitytė-Lozoraitienė laiškuose rašo apie savo šeimos gyvenimą Romoje, sūnus, vaikaitę Dainą, dalijasi kelionių įspūdžiais ir prisiminimais apie gimtuosius Domeikus, rūpesčiais dėl JAV gyvenančios sesers Gražinos bei Lietuvoje likusių giminaičių.

Vincenta Lozoraitienė su sūnumi Stasiu. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Laiškai atskleidžia Lozoraičių šeimos nuostatas, vertybes, kurios buvo ugdomos auklėjant sūnus Stasį ir Kazį, artimųjų ir draugų vadintus Bamo ir Pupa. Ypač V.Lozoraitienė džiaugėsi Kazio dukters – vaikaitės Dainos gimimu ir su didele meile auklėjo ją lietuviška dvasia.

„Saugau Vincentos Matulaitytės-Lozoraitienės  63 laiškus, rašytus 1959–1980 metais savo pusseserei mano motinai Elenai Matulaitytei-Dankevičienei (1899–2007). Laiškai iš pradžių keliavo per JAV: ten gyveno Vincentos sesuo Gražina Matulaitytė-Rannit ir motinos sesuo Marija Matulaitytė-Bender, jos – pusseserės bendravo tarpusavyje ir pakaitomis persiųsdavo laiškus iš Lietuvos į Romą ir atgal.

Pirmųjų laiškų motina neišsaugojo, mat baiminosi, kad jie nepatektų į svetimas rankas.

Susirašinėjimo pradžioje buvo derinamas paminklo projektas ant Vincentos Lozoraitienės tėvų kapo Petrašiūnų kapinėse, kur, mano motinos rūpesčiu, 1958 m. buvo perkelti Stefanijos, Vinco Matulaičių ir jų sūnaus Kazio palaikai. Prisimenu, motina ne kartą minėjo frazę iš pusseserės laiško: „Išravėsim piktžoles ir darželiuose rūtos vėl žaliuos...“

Vėliau laiškai keliavo jau į Romą, adresu Via Po 40, Jonušienei. Laiškuose Lozoraitienė neminėdavo beveik jokių vardų, pavardžių, vyrą vadino Jonušu, sūnus Stasį – vyr. sūnumi, o Kazį – kartais „Dalytės vaikystės draugu“, Lozoraičių šeimos globojamą to meto ambasadorių prie Šventojo Sosto Stasį Girdvainį vadindavo prietelium. Laiškų kreipinys dažniausiai „Miela mano Elenute“, parašas dažniausiai „V.“, „Vin.“, „Domeikų Vincė“, „Vincunė“. Taip ją vadino artimieji.

Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė. Apie 1950 vasario 16 priėmimas Lietuvos Pasiuntinybėje Romoje

Pagrindinė gija – prisiminimai apie Domeikus, kaimą, kur yra Matulaičių tėvonija, kur gimė ir pati Vincenta, rūpinimasis Lietuvoje likusiais giminaičiais, ypač pusbroliu Vincu Matulaičiu, kuris Norilsko ir kituose lageriuose kalėjo 10 metų, pasakojimai apie sūnų veiklą, vaikaitę – Kazio dukrą Dainą, kuria ji labai džiaugėsi ir rūpestingai su meile auklėjo lietuviška dvasia, kelionių į JAV, Prancūziją įspūdžiai“, apie laiškus leidinyje „Kultūros barai“ rašė D.M.Brazauskienė.

Ir tai, regis, vieninteliai iki šiol išlikę ir Lietuvoje esantys prisiminimai iš pirmųjų – Vincentos Matulaitytės-Lozoraitienės – rankų.

Iš V.Matulaitytės-Lozoraitienės laiškų, rašytų pusseserei

1975.VII.15 „Bendrai gyvenimas nėra linksmas, nežinia, kur pasaulis eina. Gaila, kad aš nebematysiu, bet, tiesą sakant, gana daug pamačiau ir pergyvenau...“