Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė

Gimė: 1886 m. kovo 13 d. Joniškyje

Studijavo: Krokuvoje

Gyveno: Joniškyje, Sankt Peterburge, Rygoje, Krokuvoje, Vilniuje, Voroneže, Kaune.

Mirė: 1958 m. gruodžio 1 d. Kaune.

 

„Kiekviena epocha turi savo veidą, savo idealus, savo vadus. Jeigu viduramžiuose vadovaujančiuoju luomu buvo kunigija ir karingoji bajorija, tai mūsų laikais, jau nuo devynioliktojo amžiaus pirmosios pusės, gyvenimą veda inteligentija. Ji jam duoda kryptį, spalvą, toną, ji dirba mokslui, kuria meną, ji kovoja dėl idėjų, moko plačią visuomenę per spaudą – ji vadovauja gyvenimui“, – taip 1922 m. straipsnyje „Apie tautos auklėjimą“ rašė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė.

Rašytoja ir dramaturgė, vertėja ir kritikė, pedagogė ir visuomenės veikėja – S.Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958) paliko ryškų indėlį kiekvienoje srityje, prie kurios prisilietė, o, pasak literatūrologės Viktorijos Daujotytės, ją šiandien drąsiai galime vadinti ir visos tautos mokytoja.

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė
S.Kymantaitė su sesute 1891 metais

Nuo lietuvių švietimo iki Tautų sąjungos

S.Kymantaitė gimė 1886 m. Joniškyje bežemio bajoro, talentingo istorijų pasakotojo Leono Kymanto ir dainininkės, buvusių baudžiauninkų dukros Elžbietos Jarulaitytės šeimoje. Tėvai vertėsi sunkiai, todėl buvo priversti persikelti į Kulius, pas E.Jarulaitytės brolį, kunigą Vincentą Jarulaitį. Jis aktyviai rūpinosi Sofijos švietimu, leido ją į Palangos mergaičių pradinę mokyklą.

1898 m. Kuliuose S.Kymantaitė susipažino su jaunu kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu. Nors Sofija tuo metu jau gerai skaitė ir rašė lenkiškai, buvo pramokusi rusų kalbos, lietuviškai nei skaityti, nei rašyti nemokėjo. J.Tumas-Vaižgantas tapo pirmuoju jos lietuvių kalbos mokytoju. S.Kymantaitė vėliau įvaldė ir prancūzų bei vokiečių kalbas.

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė
Sofija Kymantaitė 1907 metais

Mokslus toliau tęsė Peterburgo ir Rygos gimnazijose, Krokuvoje pradėjo medicinos studijas, vėliau mokėsi filosofijos bei literatūros.

Sugrįžusi į Vilnių, S.Kymantaitė pradėjo dirbti „Vilties“ redakcijoje, netrukus įsijungė į visuomeninio moterų sąjūdžio veiklą. Būdama vos 21-erių, ji Lietuvos moterų suvažiavime jau skaitė pranešimą, kuriame akcentavo moterų švietimo bei lavinimo svarbą. Suvažiavime užvirusių diskusijų metu ji taip pat ragino moteris drąsiau ir aktyviau reikštis žiniasklaidoje. Netrukus S.Kymantaitė buvo išrinkta į komitetą kuriamai Lietuvos moterų sąjungai tvarkyti.

Moterų teisių klausimai jai išliko svarbūs visą gyvenimą – S.Kymantaitė dalyvavo tarptautiniuose moterų suvažiavimuose, apie moterį šiandienos visuomenėje rašė savo publicistikoje. Ji taip pat buvo vienintelė moteris, atstovavusi Lietuvai Tautų Sąjungoje, kur buvo socialinių reikalų komisijos narė: aktyviai pasisakė prieš prekybą moterimis, ragino uždrausti prostituciją, domėjosi mažamečių socialinės rūpybos klausimais.

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė
Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

1909 m. ištekėjo už kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, tačiau jųdviejų vedybinis gyvenimas, kurį S.Kymantaitė-Čiurlionienė su šviesiu ilgesiu prisiminė iki pat mirties, deja,  truko neilgai.

1911 m. M.K.Čiurlioniui mirus, S.Kymantaitė-Čiurlionienė su dukra Danute apsigyveno Kaune, kur pradėjo savo pedagoginį kelią – dėstė lietuvių kalbą „Saulės“ kursuose Kaune, Pirmojo pasaulinio karo metais mokytojavo lietuvių gimnazijoje Voroneže, po karo pradėjo dėstytojauti Vytauto Didžiojo universitete. 1930–1936 m. S.Kymantaitė-Čiurlionienė buvo vyriausioji Lietuvos skaučių vadė.

Pasak knygos „Sofija“ autorės V.Daujotytės, S.Kymantaitė-Čiurlionienė, pradėjusi nagrinėti lietuvių kultūrą, literatūrą, mąstė ir apie lietuvių tautą: „S.Kymantaitė tarsi kreipėsi į tautą, skatindama orumą, savigarbą. 1910 m. išleistą savo knygą apie visuomenę, inteligentiją, teatrą, dailę, literatūrą Sofija pavadino „Lietuvoje“, tarsi sustiprindama poziciją: iš kur ir į ką žvelgiama. Poziciją apibrėžė kaip „kritinį žvilgsnį“, daug ką, ir inteligentiją, vertino kritiškai. Glostė savuosius, gyrė, skatino pasitikėjimą ir kartu kritikavo, buvo ir mokytoja, ir kritikė.

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė
Sofija – skaučių seserijos vadė, apdovanota Vyčio kryžiaus 3-io laipsnio ordinu už kultūrinę veiklą kariuomenės švietime (apie 1931 m.)

Ji stengėsi aprėpti visumą, reaguodavo į tas tautos ir visuomenės gyvenimo sritis, kurios buvo jautriausios. Kai Lietuvoje buvo pradėta kurti kariuomenė, Sofija užsiėmė jaunų kareivių moraliniu, politiniu ir pilietiniu ugdymu, skaitė paskaitas, rašė straipsnius. Jos dėmesio lauke visą laiką buvo jaunuomenė – moksleiviai, studentai. Ir tikrąja to žodžio prasme ji buvo mokytoja, dėstytoja“, – svarstė V.Daujotytė.

Už nuopelnus Lietuvai 1927 m. S.Kymantaitė-Čiurlionienė buvo apdovanota Vyties kryžiaus 2-os rūšies 3-iojo laipsnio ordinu.

 

„Čiurlionienės šeštadieniai“ ir literatūrinis palikimas

Pasak literatūros tyrinėtojų, S.Kymantaitės-Čiurlionienės kūryba įvairialypė: joje galima rasti ir simbolizmo, ir romantizmo, ir realizmo atspindžių. Įvairuoja ir žanrai – nuo publicistikos ir eseistikos iki dramų bei literatūros kritikos.

Paklausta, kuo S.Kymantaitės-Čiurlionienės kūryba reikšminga žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, V.Daujotytė sakė: „Kas yra buvę reikšminga, tas savo reikšmės ir nenustoja, nebent įgauna kitų atspalvių. Geriausiu kūriniu laikytina apysaka „Šventmarė“, ji tebėra vertinga dėl tikrovės realijų, turtingo kolorito, kalbos, komiškų situacijų, dėl sodraus žemaitiškumo. Vertinga, kas parašyta žemaičių tarme. Aktuali publicistika, ypač moterų klausimais, vertinga tautosaka paremta kūryba, atsiminimai, rezistencinė poema „Giria žalioji“, kuri buvo išslapstyta ir spausdinta dalimis.“

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė
Eriko Ovčarenko nuotr.

Paminėjimo taip pat verti kūriniai „Lietuvoje: kritikos žvilgsnis į Lietuvos inteligentiją“ (1910), dramos „Pinigėliai“ (1919) ir „Aušros sūnūs“ (1926).

Rašytojos anūkė Dalia Ona Palukaitienė, S.Kymantaitės-Čiurlionienės memorialinio muziejaus Kaune direktorė, sakė, kad močiutė nepataikavo sovietų režimui, atsisakė rašyti tai, ko reikalavo valdžia, ir ragino verčiau išleisti jos anksčiau parašytus kūrinius: „Ji sakydavo: „Kai numirsiu, kaip literatūrinį palikimą juk juos spausdinsit? Tai kodėl negalima to literatūrinio palikimo spausdinti tol, kol aš esu gyva, kol dar pati galiu daug ką redaguoti, taisyti?“ Močiutė norėjo būti literatūriniu palikimu dar būdama gyva ir griežtai atsisakė rašyti tai, ko pageidavo sovietų valdžia.“

S.Kymantaitė-Čiurlionienė ne tik pati rašė, bet ir prisidėjo prie vertimo kultūros augimo – išvertė reikšmingų užsienio rašytojų kūrinių: už Molière'o „Šykštuolį“, „Tartiufą“, „Don Žuaną“, Gustave'o Flaubert'o „Ponią Bovari“ bei pradėjo garsiuosius „Čiurlionienės šeštadienius“.

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė
Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 1923 m. Eriko Ovčarenko nuotr.

„Lietuvai tapus nepriklausoma, daug literatūros pradėta versti į lietuvių kalbą, tačiau, stokojant patirties, vertimuose buvo gausu tiek kalbos, tiek stiliaus klaidų. Į tai dėmesį atkreipė ne tik Sofija, bet ir jos kaimynas Jurgis Talmantas, lietuvių kalbos mokytojas, lituanistas ir vertėjas. Prie jų prisidėjo kunigas Mykolas Vaitkus, o Sofijai pradėjus dirbti universitete į diskusiją įsitraukė ir Vincas Mykolaitis-Putinas. Šie žmonės tapo „Čiurlionienės šeštadienių“ branduoliu, kurį sudarė poetai, rašytojai, literatai, lituanistai, tarp jų buvo ir tokių literatūros žvaigždžių kaip Salomėja Nėris, kuri buvo Sofijos gerbėja ir bičiulė.

Tuose šeštadieniuose buvo tyrinėjami kalbos klausimai, nagrinėjami vertimai, kuriami žodžiai, kurių trūko. Pavyzdžiui, tuomet „naliesnikai“ virto „lietiniais“ – dabar vartojame šį žodį ir net nesusimąstome, kad buvo kitaip“, – pasakojo D.O.Palukaitienė. 

Pasak jos, per „Čiurlionienės šeštadienius“ buvo skaitomi ne tik vertimai, bet ir susirinkusiųjų kūryba. Ją dažnai skaitydavo ir pati S.Kymantaitė-Čiurlionienė.

„Ilgainiui buvo nuspręsta, kad tuose šeštadieniuose sukaupta patirtis kažkokiu būdu turėtų būti skleidžiama ir 1933 m. pradėtas leisti žurnalas „Gimtoji kalba“, jis buvo leidžiamas iki 1941 m.“, – sakė D.O.Palukaitienė.

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė
Rašytoja S. Kymantaitė-Čiurlionienė su dukra namuose 1926 m.

D.O.Palukaitienė: „Ji stengėsi padėti kiekvienam sutiktam žmogui“

Pasak D.O.Palukaitienės, S.Kymantaitė-Čiurlionienė buvo nepaprastai siprios valios ir nepaprastai silpnos sveikatos moteris: „Ji visą gyvenimą turėjo sveikatos problemų, visada turėjo gydytis, bet tai darė labai kruopščiai, o dėl savo valios stiprumo labai daug nuveikė. Ryškiausias jos bruožas buvo meilė šeimai ir žmonėms. Ji stengėsi padėti kiekvienam sutiktam žmogui. Buvo humanistė, altruistė“, – pasakojo S.Kymantaitės-Čiurlionienės anūkė.

„Karo metais badauti nereikėjo, bet, aišku, ir ne prabangoj gyvenom. Tačiau niekada neatrodė, kad ko nors trūksta – nei tėvai, nei močiutė niekada nedejavo. Daug vėliau sužinojau, kad karo metais, kai buvo sunku išgyventi, močiutė iš savo gerbiamų pažįstamų skolinosi auksą, kuris tada buvo labai pigus, ir tą auksą keitė į maistą. Jau po karo ji daug brangiau tą auksą pardavė ir grąžino skolas. Tai buvo jos pasiaukojimas dėl šeimos ir rizika, tačiau ši istorija rodo ir tai, kaip ja pasitikėjo žmonės.

Mano tėvai ir močiutė daug prisidėjo ir prie žydų gelbėjimo karo metais, jie laikėsi nuostatos, kad negalima nepadėti kitam žmogui. Po karo buvome priglaudę vokiečių mergaitę, atvažiavusią iš Karaliaučiaus „ubagauti“ – ji pas mus užaugo“, – prisiminė D.O.Palukaitienė.  

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė
Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 1956 metais

S.Kymantaitė-Čiurlionienė padėjo rengti pabėgimo iš geto planus, ieškojo slaptaviečių, žydus slėpė ir savo namuose. Už žydų gelbėjimą ji apdovanota Pasaulio tautų teisuolio atminimo medaliu.

Pasak V.Daujotytės, žmonės S.Kymantaitę-Čiurlionienę mėgo, ji mokėjo bendrauti, megzti ir palaikyti santykius: „Kad mokytojas galėtų vykdyti savo misiją, jis turi būti autoritetingas. S.Čiurlionienė-Kymantaitė turėjo autoritetą, pelnė autoritetą savo laikysena, kūryba, palankumu kitam žmogui, ypač reikalingam paramos.

Jos likimas buvo ir gražus, poetiškas (pažintis ir trumpas gyvenimas su M. K. Čiurlioniu), ir dramatiškas (ankstyva ir netikėta vyro mirtis, viso gyvenimo našlystė). Bet ir iš sunkių aplinkybių, likusi viena su mažyte dukra, ji sugebėdavo rasti išeitį, gebėjo ir pati kitiems padėti, ir priimti kitų pagalbą“, – kalbėjo V.Daujotytė.