rugsėjo 4 d.

(šeštadienis)

Jono Pauliaus II kalba Vilniaus oro uoste

„Nepaprastai jaudindamasis ką tik pabučiavau Lietuvos žemę, – dėkojau Dievui už man duotą malonę atvykti pas jus. Trokšte troškau aplankyti ypač man brangią jūsų žemę!“

„Ši jūsų žemė yra brangi visai krikščioniškajai tautai, pasklidusiai penkiuose žemynuose! Lietuva – tyli liudininkė karštos meilės religijos laisvei, kuri, kaip ne kartą pabrėžiau, yra visų kitų žmogiškų ir visuomeninių laisvių pagrindas. Lietuva visad stengėsi paliudyti savo ištikimybę Katalikų Bažnyčiai, nuėjo ilgą, skausmingą kelią į laisvę ir išgarsėjo kaip kankinių ir išpažinėjų žemė.“

„Brangūs Broliai ir Seserys! Gerai žinau, jog atvykstu pas jus tokiu metu, kai Lietuvos visuomenė ieško šviesos savo garbingoje praeityje, tikėjimo kupinoje istorijoje ir po ilgo kančios, išbandymų ir kankinystės laikotarpio stengiasi drąsiai žengti į priekį.“

rugsėjo 4 d.

(šeštadienis)

Šventojo Tėvo kalba Vilniaus arkikatedroje bazilikoje kunigams, vienuoliams, vienuolėms ir klierikams

„Jums tenebūna nei nugalėtojų, nei pralaimėjusiųjų, o vien tik vyrai ir moterys, kuriems reikia padėti išsivaduoti iš klaidų. Tebūna vien žmonės, kuriems reikia padėti išsivaduoti iš prievartos, smurto, žmogaus teisių išniekinimo, taip pat ir psichologinių to padarinių. „Pralaimėjusiems“ derėtų įsidėmėti, jog neužtenka vien prisiderinti prie pasikeitusios visuomenės padėties: geriau būtų nuoširdžiai atsiversti ir, jei būtina, netgi atsilyginti. „Nugalėtojus“ iš naujo derėtų paraginti atleisti, kad įsitvirtintų tikroji taika, išauganti iš įgyvendintos gailestingumo ir meilės Evangelijos.“

„Okupacijos metais buvo uždrausta skelbti Evangeliją ir visuomeniškai padėti vargšams. Sugrįžus demokratijai, reikia tikėtis, jog santykiai tarp Bažnyčios ir Valstybės klostysis abipusės pagarbos pagrindais, nebus nukrypstama nei į supasaulėjimą, nei į klerikalizmą. Valstybė neturi brautis į sritį, kurią Konstitucija ir tarptautiniai susitarimai pripažįsta religijai; taip pat kunigai, atlikdami savo evangelizacinę pareigą, neturi kištis į partijų politiką, į tiesioginius valstybės tvarkymo reikalus.“

rugsėjo 5 d.

(sekmadienis)

Šventojo Tėvo pamokslas Šv. Mišiose Vingio parke

„Brangūs Broliai ir Seserys! Ilgai buvo stengiamasi į jūsų Tėvynės sūnų ir dukterų sąmonę įdiegti materializmo dvasią. Šiandien kartu su atgautąja laisve nauju įkarščiu reikia skelbti Kristaus pasakytus žodžius apie žmogaus „širdį“, apie sielą: „Kas gimė iš Dvasios, yra Dvasia.“

rugsėjo 5 d.

(sekmadienis)

Šventojo Tėvo kalba inteligentijai Vilniaus universiteto Šv.Jonų bažnyčioje

„Mąstydamas žmogus pajunta savo ribotumą, suvokia, kad jis pats nėra tiesa. Priešingai – jos turi lyg apgraibomis ieškoti. Tuo pačiu metu pastebi, kad ieškodamas tiesos negali ir nepajėgia pasitenkinti nei atrasta jos dalimi, nei mažais trupiniais, – jis vis labiau galingai yra traukiamas aukštyn, į begalybę.

Kerinčiai proto veiklai būdingas šis esminis veržlumas, dėl kurio žmogus atsiduria tarp savo riboto suvokimo ir absoliuto troškimo. Todėl kai žmogus, giliai pasirėmęs tiksliu protu, atvira širdimi „mąsto“, jau eina keliu, vedančiu link susitikimo su Dievu.“

rugsėjo 5 d.

(sekmadienis)

Šventojo Tėvo kalba Lietuvos lenkams Šventosios dvasios bažnyčioje

„Stebėdami įvykius visoje Europoje, negalime nepastebėti, koks ryškus yra poreikis, kad visos tautos, atmetusios pavojingą nacionalizmo pavojų, vienytųsi jausdamos atsakomybę, nors ir kiekviena savaip įgyvendindama integracijos procesą.“

„Niekad gyvenime neteko būti Vilniuje. Esu čia pirmą kartą. Sykiu galima tarti, kad visą savo gyvenimą, bent nuo tada, kai tapau sąmoningas, nuolat buvau Vilniuje. Buvau Vilniuje mintimis ir širdimi. Galima būtų pasakyti – visa esybe. Bent jau esmine jos dalimi. Taip ir pasiliko.“

rugsėjo 6 d.

(pirmadienis)

Šventojo Tėvo pamokslas Šv. Mišiose Kaune

„Norėčiau padėkoti Šv. Apvaizdai už šią dieną, už tą eucharistinį susitikimą, už tą Šv.Mišių auką Kaune.

Kai tik buvau paskirtas į Petro Sostą, galvojau apie mūsų Motiną Aušros Vartų Mergelę, ir šiandien turiu padėkoti mūsų Motinai, kuri mane vedė iki Kauno.“

rugsėjo 6 d.

(pirmadienis)

Šventojo Tėvo kalba jaunimui Kaune, Dariaus ir Girėno stadione

„Kristus nori, kad jūs būtumėte laimingi! Todėl ir Popiežius trokšta, kad būtumėte laimingi. Jis ateina Kristaus vardu parodyti tikrojo džiaugsmo kelią.“

„Veltui ieško laimės tie, kurie paiso vien tik savęs ir klausosi klaidingų pranašų balso, eina vartotojiškumo ir pašlijusios dorovės keliu, egoizmą laiko gyvenimo būdu, abejingi religijai. Veltui kai kurie ieško laimės ir skaudžiai nusivilia, tikėdamiesi ją rasti sektose, kurios žaidžia su žmogumi, siūlo egzotikos ir magijos pokštus. (...)

Nuo šių klystkeliuose augančių medžių nuraškyti vaisiai tučtuojau baisiai apkarsta. Kai kurie šiuolaikinio jaunimo bruožai, – sakykim, narkotikų platinimas ir vartojimas, dirbtinio rojaus paieškos, sekso ir pornografijos turgus, nepilnamečių savivalė ir nusikaltimai, rasizmo siautėjimas, savižudybės, – slepia gilią ir siaubingą tuštumą, vertybių krizę, kuri neišvengiamai veda į moralinę suirutę.“

„Baigdamas norėčiau ir jums užduoti vieną klausimą. Jūs suplanavote ir parengėte nuostabų susitikimą su Popiežiumi ir savo vyskupais, bet nežinau, ar buvote numatę šio susitikimo programoje ir lietų? Ar buvote numatę? (Ne! – jaunimo balsai.) Bet man atrodo, kad jūs numatėte, nes kitaip nepaaiškintum, kodėl visi susirinkote su skėčiais? Ne tik vyskupai, kurie visada yra išmintingi, bet ir jūs, jaunimas, numatydami lietų, atsinešėte skėčius…“


 

rugsėjo 7 d.

(antradienis)

Šventojo Tėvo pamokslas Šv. Mišiose Kryžių kalne

„Jūsų Tėvynėje anuomet siautėjo nežmoniška visuotinės prievartos sistema. Ji trypė ir žemino žmogų.

Tų prievartos ir mirties baisybių išvengusieji suprato, kad čia pat, jų akyse, jų krašto žmonėms ir šeimoms pasikartojo ir išsipildė tai, kas jau buvo atsitikę Golgotoje, kur Dievo Sūnus, „priėmęs tarno išvaizdą“, kaip žmogus „nusižemino tapdamas klusnus iki mirties“ (Fil 2, 7-8).“

rugsėjo 8 d.

(trečiadienis)

Šventojo Tėvo atsisveikinimo kalba Vilniaus oro uoste

„Lietuva gerai žino, ką reiškia tvarkyti žmogaus gyvenimą be Dievo. Liūdną praeities patirtį visi puikiai mena. Brangūs Broliai ir Sesės, reikia atverti duris kitiems akiračiams. Šiam tikslui Bažnyčia siūlo remtis Evangelija, kuri yra šviesa, apšviečianti žmogaus vertą visuomeninės pažangos kelią.“