Su Lietuva susijusių šventųjų ir palaimintųjų galima suskaičiuoti ne vieną, bet daugeliui žinomi vos keli: Lietuvos globėjas šv. Kazimieras, palaimintieji Jurgis Matulaitis, Teofilius Matulionis, dar šv. Faustina. Tačiau yra ir daugiau šventųjų bei palaimintųjų, gyvenusių Vilniuje ir palikusių gilų įspaudą Lietuvoje.

Jaunas šventasis – Lietuvos globėjas

Šv.Kazimieras – Lietuvos globėjas, vos 25-erius metus ir 5 mėnesius gyvenęs karalaitis, Gediminaičių giminės atstovas, kurio tėvai buvo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras IV Jogailaitis ir Elžbieta Habsburgaitė, o seneliai – Jogaila ir Sofija Alšėniškė.

1458–1484 m. gyvenusio karalaičio Kazimiero žemiškieji palaikai ilsisi puošniausioje Vilniaus arkikatedros koplyčioje. Jį esame įpratę įsivaizduoti kaip itin pamaldų, romaus veido, leliją laikantį jaunuolį. Tačiau iš tiesų karalaitis Kazimieras gyveno visavertį gyvenimą, buvo išsilavinęs, patarinėjo savo tėvui karaliui Kazimierui.

Jis itin brangino nekaltumo dorybę. Kai tuomečiai gydytojai Kazimierui kaip vaistą nuo džiovos prirašė nuodėmę, jis geriau sutiko mirti negu išsižadėti nekaltybės. 1521 m. popiežius Leonas X Kazimierą paskelbė palaimintuoju, o popiežius Klemensas VIII – šventuoju. 1604 m. gegužės 10–12 d. Vilniuje iškilmingai atšvęsta šv. Kazimiero kanonizacija.

Ne tik Lenkijos šventasis

Šv.Andriejus Bobola yra vienas iš Lenkijos globėjų. Tačiau ir su Lietuva jis turėjo ryškių sąsajų. Gimęs Pakarpatėje 1591 m. lapkričio 30 dieną kilmingoje ir labai pamaldžioje šeimoje, manoma, jėzuitų mokyklą jis lankė jau Vilniuje, čia 1611 m. įstojo į jėzuitų ordiną, studijavo filosofiją, teologiją, buvo įšventintas kunigu.

Kunigavo Nesvyžiuje, vėliau grįžo į Vilnių, iš viso čia gyveno apie trečdalį savo gyvenimo, buvo vienos Marijinės kongregacijos vadovas, Šv.Kazimiero bažnyčios rektorius.

Per 1654–1667 metų Lenkijos ir Lietuvos karą su Maskva siautėję kazokai rodė ypatingą neapykantą tam, kas katalikiška. Apaštalavimu pagarsėjęs tėvas Bobola kunigavo Pinske, kurį 1657 m. užėmė kazokai, buvo jų užkluptas. Jis kankintas itin žiauriai, tačiau tikėjimo neišsižadėjo. Kalavijo smūgiu jo kančias nutraukė kazokų vadas, tai įvyko 1657-ųjų gegužės 16-ąją.

1853 m. popiežius Pijus IX paskelbė Andriejų Bobolą palaimintuoju. Kanonizacijos iškilmės įvyko 1938 m. Romoje. Dalelė šv. Andriejaus Bobolos yra ir Vilniuje – Šv. Kazimiero bažnyčioje prie altoriaus kabo Šv. Andriejaus Bobolos paveikslas, o kriptoje saugomos relikvijos.

Pirmasis unitų šventasis

Vilnius susijęs ir su pirmuoju unitų šventuoju – šv. Juozapatu. Jo paveikslą galima rasti Vilniaus Švč. Trejybės (Unitų) bažnyčioje, kur šiandien meldžiamasi tik ukrainietiškai. Jis buvo karštas Vakarų ir Rytų krikščionių susivienijimo šalininkas, dėjęs visas pastangas stengdamasis atversti stačiatikius į uniją.

Bet augo priešprieša, tapusi ir paties Juozapato mirties priežastimi – jį nužudė įtūžę Vitebsko stačiatikiai, o kūną įmetė į Dauguvą. Praėjus vos 20 metų Juozapatas buvo paskelbtas palaimintuoju, o 1867 metais popiežius Pijus IX jį paskelbė šventuoju.

Šventasis karo ministras

Dar vienas Vilniuje gimęs šventasis garsus ne tik savo kaip dvasininko darbais, bet ir tuo, jog įsitraukė į 1863 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilimą prieš carinę Rusiją, buvo vienas iš jo vadų, Vilniaus srityje net tapo karo ministru. Tai Rapolas Kalinauskas (pakrikštytas Juozapo vardu), gimęs Vilniuje 1835 m.

1864 m. pavasarį caro kariuomenės buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme, kuri pakeista tremtimi į Sibirą. Dalyvavimas sukilime ir sunkūs katorgos metai labai pakeitė R.Kalinausko dvasią, pagelbėjo naujai atrasti Dievą, kančia išmokė melstis ir būti jautriam kito žmogaus skausmui. Mirė 1907 m. lapkričio 15 d., buvo palaidotas Kernos vienuolyno kapinėse. Netrukus jo kapas ėmė garsėti stebuklais.

Popiežius Jonas Paulius II tėvą Rapolą beatifikavo Krokuvoje 1983 m. birželio 22 d., o kanonizavo Romoje 1991 m. lapkričio 17 d. Lietuvoje, Vilniaus arkivyskupijoje, 2018 m. kovo 29 d. įsteigta Nemėžio Šv. Rapolo Kalinausko parapija.

Šventosios moterys

Ryšių su Lietuva turėjo ir kelios moterys šventosios. Viena iš jų – šv. Urszula Ledochovska (1865–1939) – katalikų šventoji, vienuolė, Kenčiančio Jėzaus Širdies seserų uršuliečių kongregacijos įkūrėja. Ji ne kartą lankėsi Vilniuje ir Juodšiliuose, kur įsteigti seserų uršuliečių namai, globoti vaikai, veikė mokykla, ligoninės ir t.t.

1983 m. popiežius Jonas Paulius II Poznanėje beatifikavo motiną Uršulę, o 2003 m. paskelbė šventąja.

Dar ryškesnį įspaudą Vilniuje paliko šv. Faustina Kovalska (1905–1938). Viso pasaulio katalikams šiuo metu žinomas paveikslas „Jėzau, pasitikiu tavimi“, už kurį dėkingi turime būti šv. Faustinai ir Vilniui, nes būtent čia būdama sesuo Faustina su dailininku Eugenijumi Kazimirovskiu nutapė Gailestingojo Jėzaus paveikslą.

Faustiną Kovalską Jonas Paulius II paskelbė šventąja 2000 m. balandžio 30 d.

Palaimintieji

„Lietuviškieji“ palaimintieji, kuriuos greičiausiai žino ir ne itin pamaldūs lietuviai, yra du: 2017-ųjų vasarą beatifikuotas Teofilius Matulionis ir 1987 m., švenčiant Lietuvos krikšto 600 metų sukaktį, palaimintuoju paskelbtas Jurgis Matulaitis.

Su šv. Faustina ir Dievo Gailestingumo kultu susijęs ir dar vienas palaimintasis – kun. Mykolas Sopočka, šv. Faustinos nuodėmklausys, pirmasis patikėjęs jos vizijomis ir suradęs dailininką, nupiešusį garsųjį paveikslą.

Net keturi Jono Pauliaus II Varšuvoje 1999 m. birželio 13-ąją palaimintaisiais paskelbti Antrojo pasaulinio karo kankiniai irgi turėjo ryšių su Lietuva. Henrikas Hlebovičius (1904–1941) ne vienerius metus kunigavo Vilniuje ir Trakuose, buvo nužudytas Baltarusijos teritorijoje nacių.

Lietuvoje, netoli Nemenčinės, gimė ir dar vienas Romos katalikų bažnyčios palaimintasis, brolis pranciškonas Piotras Bonifacas Žukovskis (1913–1942). II pasaulinio karo metais jis pateko į Aušvico koncentracijos stovyklą, kur ir mirė.

1941 m. Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje baigėsi ir Vilniuje 1915 m. gimusio Antonino Marijos Jono Eugenijaus Bajevskio žemiškoji kelionė.

Tądien tarp beatifikuotųjų atsidūrė ir dar vienas II pasaulinio karo kankinys, susijęs su Lietuva. Tai buvo Vilniaus seminarijoje studijavęs, vėliau – dabartiniame Vilniaus rajone esančių Dūkštų bažnyčios vikaras Stanislovas Pyrtekas (1913–1942).