Šventuoju Tėvu tituluojamas popiežius – Vatikano valstybės vadovas. Katalikų bažnyčios vadovo veikla turi ir politinę įtaką, kuri dažnai keičia valstybių likimus. Popiežiaus vizitai visada turi strategiją ir neša žinią, kuri gali pakeisti ir politinę erdvę.

1993 metais Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje apsilankęs popiežius Jonas Paulius II prisidėjo prie Lietuvos žinomumo ir grįžimo į tarptautinę bendriją.

Buvusio ambasadoriaus prie Šventojo Sosto, filosofo, Vilniaus universiteto dėstytojo Vytauto Ališausko teigimu, šis vizitas sustiprino ir pačios Lietuvos identitetą bei parodė, kad galime organizuoti svarbius vizitus, turime visus politinius ir diplomatinius mechanizmus.

Popiežiaus vizitai turi apibrėžtą struktūrą. Valstybėje, kurioje gyvena katalikų dauguma, laikomos bent jau vienos mišios. „Sekuliariame gyvenime bažnyčia dažnai suprantama kaip socialinis darinys, bet iš tikrųjų bažnyčios gyvenimo centras yra mišių aukojimas“, – pabrėžė V.Ališauskas, primindamas, kad popiežius Pranciškus mišias aukos Kaune. 

Oficialaus vizito metu popiežius susitinka su valstybės vadovu, episkopatu (vyskupais), vienuoliais, vienuolėmis ir kunigija.

Be to, popiežius skiria laiko ir susitikimui su visuomene, kuri nebūtinai apima tik tikinčiuosius.

„Lietuvoje vyks ir susitikimas jaunimu, į kurį atvyks ir jaunuoliai iš Baltarusijos, Rusijos“, – priminė ekspertas.

„Kaip atrodys konkretūs susitikimai, priklauso nuo šalies. Tarkime, Anglijoje, kur Bažnyčia yra valstybinė, susitikimas su karaliene turėjo dvejopą aspektą. Tai buvo ir susitikimas su valstybės lydere, ir su Bažnyčios galva“, – 15min pasakojo V.Ališauskas. 

Dėl susitikimų su valstybių lyderiais popiežiams tenka sulaukti ir kritikos. Bažnytinis požiūris, kad visa valdžia yra nuo Dievo, įtinka ne visiems.

„Susitikimai su Vladimiru Putinu ar kitais diktatoriais sulaukia ir kritikos. Jono Pauliaus II susitikimas su Yasseru Arafatu sulaukė daug pasipiktinimo. Būna ir tokių atvejų, kai popiežiai išvengia susitikimo. Pavyzdžiui, Paulius VI išvengė susitikimo su Portugalijos ministru pirmininku Antonio Salazaru“, – priminė buvęs ambasadorius prie Šventojo Sosto.

V.Ališauskas pastebėjo, kad vadinti popiežiaus politiniu veikėju negalima, tačiau faktas, kad jo kalbos ar darbai turi politinės įtakos, sunkiai nuneigiamas.

„Įvairių popiežių raginimai sustabdyti karo veiksmus, padėti nukentėjusioms valstybėms, atsiverti karo pabėgėliams traktuojami kaip politiniai žingsniai. Vatikano diplomatija sakytų, kad tai tiesiog humanistinės ir krikščioniška morale paremtos iniciatyvos. Negalima taip tiesiogiai pasakyti, kiek popiežius yra politiškas ir kiek ne“, – teigė jis.

Kaip du chrestomatinius Vatikano diplomatijos atvejus V.Ališauskas paminėjo Benedikto XVI tarpininkavimą Jungtinėms Valstijoms ir Kubai bei Pauliaus VI pastangas užkirsti kelią ginkluotam konfliktui tarp Argentinos ir Čilės.

„Popiežius Benediktas XVI tarpininkavo Jungtinėms Valstijoms pradedant derybas su Kuba. Šventojo Sosto diplomatija smarkiai prisidėjo prie to, kad būtų atkurti santykiai tarp Vašingtono ir Havanos. Arba, sakykime, popiežiaus Pauliaus VI tarpininkavimas tarp Argentinos ir Čilės, kai grėsė karas tarp abiejų šalių. Šventojo Sosto pasiūlymai dėl sienos korekcijos buvo priimti abiejų pusių ir šitaip buvo išvengta kraujo praliejimo bei tarptautinės krizės. Jono Pauliaus II idėjos ir veiksmai taip pat buvo labai reikšmingi pasauliniame kontekste. Pavyzdžiui, jo nuolat skelbiama ir palaikoma taikos idėja, gyvybės kultūros palaikymas (ir čia kalbu ne tik apie abortus, bet ir apie visą didžiulį etinių problemų kompleksą, susijusį su mokslo laimėjimais), sėkmingos pastangos, kad būtų panaikinta mirties bausmė. Jonas Paulius II savo veiksmais atvirai rėmė Europos Sąjungą. Jis ją išreiškė ir kai Lenkija stojo į ES“, – pasakojo jis.

Popiežius Pranciškus savo vizitui renkasi valstybes, kurios išgyvena socialines, politines, netgi gamtines krizes.

Baltijos valstybės, V.Ališausko manymu, pasirinktos kaip periferija ar tam tikros katalikybės ribos valstybės.

„Kardinolas Audrys Juozas Bačkis yra pastebėjęs įdomų dalyką, kad popiežius ne kartą akcentavęs, jog atėjo laikas skirti visame gyvenime dėmesį tam, kas ir socialiniame, ir kultūriniame, ir politiniame gyvenime laikoma periferija. Iš tikrųjų mes esame periferija ne tik ta prasme, kad esame maža šalis, bet ir savotiška ES riba, ties kuria baigiasi sąjunga, esame katalikybės riba. Kaip sakė filosofas Stasys Šalkauskis, esame ta dviejų pasaulių sandūra, takoskyra.

Be to, iš tikrųjų praėjo gana ilgas laikas ir tikintieji šiame regione junta popiežiaus apsilankymo poreikį. Jau ir popiežius Benediktas XVI buvo kviestas tiek prezidentės, tiek Vyskupų konferencijos, tiek kitų valstybės vadovų. Tie kvietimai išlieka, jie niekur nedingsta. Kažkada popiežius būdavo Vatikano kalinys ir apskritai neišeidavo iš Vatikano (iki Laterano susitarimo 1929 m.), o dabar nuo Pauliaus VI turime tradiciją, kad popiežius lanko daugelį šalių", – teigė jis.

 

Jono Pauliaus II vizitas sugrąžino Lietuvą iš savotiškos izoliacijos į tarptautinę bendruomenę.

„Katalikų bažnyčia Lietuvoje gyveno atskirta, izoliuota nuo visuotinės bažnyčios. Buvo menki kontaktai su išore, kaip ir visos Lietuvos visuomenės. Popiežiaus atvykimas leido išgyventi, kad Lietuvos tikintieji yra visuotinės Katalikų bažnyčios dalis. Pajusti tą visuotinumą, sugrąžinti Lietuvai katalikiškumo jausmą buvo svarbus uždavinys.

Lygiai taip pat priminta, kad Lietuva yra pasaulio dalis, Vakarų krikščionijos dalis, tam tikro civilizacinio arealo dalis. Tuo metu mes buvome silpnos tapatybės, dar tik ieškantys jos ir tas jausmas buvo svarbus ne tik tikintiesiems, bet ir visai visuomenei“, – sakė filosofas. 

Kalbėdamas apie popiežiaus Pranciškaus vizito lūkesčius, V.Ališauskas pabrėžė, kad svarbiausia bus tikėjimo jausmo atgaivinimas ir raginimas grįžti prie pamatinių vertybių. Humanistinis požiūris bus primenamas ir politiniame kontekste.

„Svarbiausia bus ta žinia, kurią galime nujausti. Tai yra ištikimybės krikščioniškoms vertybėms, toms vertybėms, kurios pas mus gal nėra tokios populiarios (solidarumas, pagarba orumui) žinia. Mes, aišku, neturime tokių iššūkių kaip pabėgėlių klausimas, bet pagalba stokojantiems... Lietuviai yra parodę solidarumą su Ukraina ar Gruzija, bet, būkime atviri, tas solidarumas kyla ne tiek iš užuojautos, kiek iš politinio įsipareigojimo, supratimo, kad turime bendrą priešą. Bet tas tikras spontaniškumas yra sudėtingas.

Kai į Lietuvos katalikus buvo kreiptasi pagalbos kelioms Sirijos pabėgėlių šeimoms, tai buvo nepaprastai vangi ir abejinga reakcija. Tik „Caritas“, kelios aktyvios parapijos pajėgė suorganizuoti tą pagalbą. Paskui tas požiūris pasikeitė, kai buvo suvokta, kad tai realūs žmonės. Bet pati mintis, kad yra žmonių, kurie stokoja labiau už mus, Lietuvoje labai svetima. Manau, kad Lietuvos bažnyčia tiesiai išgirdusi šią žinią kitaip ją priims nei abstraktų kreipimąsi į pasaulio krikščionis.

Popiežiaus apsilankymas yra ir tikėjimo jausmo gaivinimas. Kaip evangelijoje kalbama apie šv. Petro misiją stiprinti brolių ir seserų tikėjimą“, – kalbėjo buvęs diplomatas.

„Visose šalyse, kur apsilanko popiežius, žmonės giliau išgyvena savo tikėjimą, tapatumą“, – sako V.Ališauskas.