Gimė: 1898 m. liepos 28 dieną, Tindžiuliuose, Panemunėlio valsčiuje
Studijavo: Kaune
Gyveno: Vilniuje, Voroneže, Petrapilyje, Kaune, tremtyje Tiumenės srityje, vėliau Akmolinsko srityje (dabar – Akmolos sritis).
Mirė: 1963 m. birželio 23 dieną Vilniuje
Marcelė Kubiliūtė. Fatališkos moters šydą nuėmus
„Girdžiu, kalinės kalba, kad aš neišlaikysiu, greit mirsiu, nes baisiai atrodau.“ Tą naktį Lukiškėse Marcelę Kubiliūtę tardė 7 valandas, ir nusilpusi žvalgė nutarė, kad mirti nebijo. Tačiau praėjo 18 metų iki akimirkos, kai paskutinį kartą akis užmerkusią M.Kubiliūtę moterys susuko į baltą medžiagą su neužmirštuolėmis ir paguldė ją nebyliam atsisveikinimui su bičiuliais viename Labdarių gatvės Vilniuje butų. Tie 18 metų buvo ne mažiau turtingi nei Marcelės jaunystė – sunkios dienos kalėjime, piršlybos tremtyje, nuo kailių siuvimo sugrubę pirštai, prasti ir per maži vilnoniai drabužiai, atstūmimas grįžus po tremties, galiausiai kaulų tuberkuliozė ir jau per vėlai pastebėtas krūties vėžys.
Ši moteris yra žinoma ir prisimenama ne dėl to, kas aprašoma šiame tekste. O jame sąmoningai pasirinkau atkurti ir papasakoti tą moters gyvenimo etapą, apie kurį kalbama gerokai mažiau, kuris tarsi pamirštamas piešiant jos, kaip didvyrės, šnipės, fatališkos moters, portretą.
„Jaučiu, kad esu žmogus, o ne daiktas“, – taip viename savo sąsiuvinių M.Kubiliūtė užrašė, kai pagaliau po tremties grįžusi gavo pirmąjį darbą. O ieškoti teko ilgai – sovietinėje Lietuvoje nelabai kam rūpėjo padėti M.Kubiliūtei. „Aš žinojau, kad yra vieta, tik ne man, tremtinei, buvusiai kalinei. Tai baisus žmogus, kaip galima savo vardą tepti, priimant tokią darbininkę į savo įstaigą“, – rašė ji.
Tik dabar, iš atminties užkaborių Lietuvai traukiant savo primirštus didvyrius ir didmoteris, aukštinama ir M.Kubiliūtė kaip tėvynei visiškai atsidavusi ir lenkų perversmą sužlugdžiusi žvalgė. Neretai sulyginama ir su Mata Hari – Nyderlandų šnipe, darbui pasitelkusia savo žavesį ir grožį, femme fatale.
Kiek mažiau aptariamas M.Kubiliūtės gyvenimas po Lietuvos okupacijos – tai metai, kai ji stengiasi išgyventi. Iš pradžių kenčia naktinius tardymus Lukiškių kalėjime, vėliau tremtyje blaškosi iš vieno miesto į kitą, siuva kailinius, sulaukia pasiūlymo tekėti.
Grįžusi jaučia esanti nelabai reikalinga, galiausiai sunkiai suserga – dvejus metus guli ligoninėje su kaulų tuberkulioze, vėliau grįžta pas gydytojus jau su į plaučius, kepenis, dubens kaulus metastazavusiu krūties vėžiu.
Po tremties bičiuliai jai dovanoja drabužių. „Jie mane tikino, kad gyvenant tarp žmonių reikalinga geriau, padoriau apsivilkti, o ne vaikščioti suplyšusiais, suadytais.“ Femme fatale nebėra.
Marcelė areštuojama klasta
„Aš buvau tik su naktiniais baltiniais ir ant viršaus užsivilkusi vasarinį paltuką. Aš norėjau apsivilkti suknelę, prašiau, kad vyrai išleistų iš kambario. Vyrai sako, kad nėra reikalo vilktis, nes užtruks tik 10 minučių, čia netoli, o vyksime mašina ir atvešime. Aš patikėjau jų žodžiais, netikėjau, kad jie mane areštavo apgaulės būdu“, – rašė M.Kubiliūtė.
Iš prokuratūros atkeliavę vyrai tikino, kad ji važiuojanti už šeimininkę, kurios namie tuo metu nebuvo, pasirašyti dokumentų, neva ji tą butą užleidžia prokuratūrai. Tačiau iš tiesų M.Kubiliūtė buvo areštuota. Kameroje požemyje ji praleido du mėnesius – kasnakt 12 valandą ją išsivesdavo tardymui.
„Tame kambary labai apipuolė baltosios. Net siaubas mane paėmė, taip galvoje pradėjo krutėti. Rodės, užės. Aš ridikiulyje turėjau tankias šukas. Griežtai pareikalavau, kad man duotų jas gyvūnams iššukuoti iš galvos“, – rašė kalinė.
M.Kubiliūtę tardydavo naktimis, vieną kartą ją kvotė net 10 kariškių. Tikino, kad jai gresia sušaudymas, tačiau ir tada, kaip ir po 7 valandas trukusio tardymo, kai kitos kalinės galvojo Marcelę mirsiant, ji pareiškė, kad mirti nebijo.
Bet nemirė – moterį perkėlė į kamerą su langais, leido jai atsiimti siuntinius. Pradėjus gauti siuntinius, pradėjo gerėti ir sveikata.
„Geriau su bolševikais Sibire, nei su lenkais Vilniuje“
1919 metais padėjusi sužlugdyti Lenkų karinės organizacijos (Polska Organizacja Wojskowa, POW) perversmą Lietuvoje M.Kubiliūtė ir būdama kalėjime jautė priešpriešą lenkams. Savo prisiminimuose ji pasakoja apie buvimą vienoje kameroje su 9 lenkėmis. Pastarosios tikėjosi, kad lenkų valdžia jas išlaisvins ir visos vylėsi gauti kuo daugiau kalėjimo.
„Jos visos buvo įsitikinusios, kad jei jas nuteis, tai Varšuvos valdžia jas išims iš kalėjimo ir Varšuvos stoty jas su gėlėmis pasitiks, o kiek garbės bus! Visos patenkintos, kad prigulėjo prie komiteto Vilniaus miestui užimti“, – sąsiuvinyje rašo M.Kubiliūtė.
Jos apgailestavo, kad 1920 metais POW nepasisekė padaryti sukilimo ir užimti Lietuvos.
„Visos tos lenkės, nors suaugusios, bet tokios tuščios, pilnos puikybės, savimeilės. (…) Girdėdama tokias lenkų kalbas, aš sakau, kad geriau su bolševikais Sibire, nei su lenkais Vilniuje“, – rašė M.Kubiliūtė.
Lenkės ją bandė įtikinti, kad ir lenkai, ir lietuviai, kadangi to paties tikėjimo, turėtų kartu sovietams priešintis. Tačiau M.Kubiliūtės į savo pusę moterys nepatraukė.
„Lenkės nervuodamos pradėjo įrodinėti, kad lenkai ir turi užvaldyti visą pasaulį. Iš lenkių nesąmoningos kalbos aš tik juokiausi ir nesileidau į disputus. Tuščiai kalbėti gaila nervų, nes jos vis tiek nesupras, būdamos fanatikės“, – rašė moteris.
Po teismo kai kurios buvo nepatekintos, kad per trumpą bausmę gavo: „Išvykdamos manė, kad jas veža Varšuvon, iškilmingai jas sutiks stoty.“ Iš tiesų lenkės buvo ištremtos į Sibirą.
Netrukus ten pat buvo pasiųsta ir M.Kubiliūtė. 1946 metų rugpjūtį ji išgirdo, kad trejiems metams yra siunčiama į Sibirą.
Jaunikius atstūmė
„Aš buvau patenkinta, nes kalėjimas įkyrėjo.“ M.Kubiliūtė džiaugėsi sunkvežimiu vežama į stotį, iš kurios traukinys veš į Sibirą. Pirmiausia moteris pakliuvo į paskirstymo punktą Sverdlovske.
„Mus pasitiko medicinos seselė. Ji nuvedė mus apsiplauti, apsiskusti. Aš labai pasipiktinau, kad moterims nuogoms patarnauja vyrai“, – taip M.Kubiliūtė pradėjo savo tremtinės gyvenimą Sibire.
Pirmiausia moteris buvo paskirta dirbti siuvykloje Ingaire. Ten ji labai susitrenkė klubą ir kentėjo didelius skausmus. Gydytojos miestelyje nebuvo, tik, kaip rašė M.Kubiliūtė, mažai ką išmananti felčerė. Todėl moteris pasiprašė į Tobolską, kur taip pat įsidarbino siuvykloje.
„Tobolske jaučiausi geriau. Dantis užplombavo poliklinikoje, nustojo skaudėję. Tik koja užgauta labai skaudėjo“, – rašė M.Kubiliūtė. Netrukus ją nubloškė į Atbasarą, kuriame teko siūti kailinius. „Rankas įskaudo, nes kailiai.“ Būtent čia ji ir sulaukė pasiūlymo tekėti.
„Man pasipiršo mokytojas ukrainietis, labai norėjo, kad aš už jo tekėčiau. (…) Aš sakiau, dabar nieko negaliu pasakyti“, – M.Kubiliūtė turėjo ir dar vieną gerbėją – „simpatingą“ kazoką. Tačiau M.Kubiliūtės palankumo jis nepelnė: „Kazoko įpročiai mane atgrasė nuo jo, nors senus įpročius neigė, nepildė, o jo tėvai prisilaikė.“
1949 metų rugsėjo 25 dieną M.Kubiliūtę pašaukė milicija – moteriai pranešė, kad baigiasi jos tremtis. Tai buvo viena iš retų (bent jau remiantis jos prisiminimais) didžiulės laimės akimirkų.
„Mane apėmė toks džiaugsmas, ėjau ir dainavau“, – prisiminimuose rašė M.Kubiliūtė.
Tremtinės etiketė
„Aš buvau apsivilkus prastais drabužiais. Megztukas ne mano, mažas, ir sijonukas mažas. Man tuo laiku buvo vis tiek. Mano vidaus gyvenimas buvo visai atskiras pasaulis, niekas man neegzistavo. Eidama gatve nejutau praeivių, nepastebėjau pažįstamų. Rodėsi, kad tik aš viena vaikštau gatvėmis. Man nerūpėjo geriau apsivilkti, pasipuošti. Man rodės, tai mažmožis, ne plikas kūnas ir gerai“, – po tremties M.Kubiliūtė rašė, kad išsekusi yra ir fiziškai, ir dvasiškai.
Todėl praėjus tik 2 mėnesiams po grįžimo pradėjo ieškoti darbo. Sekėsi prastai – niekas nenorėjo duoti darbo tremtinei.
„Susitikus buvusieji pažįstami nusigręždavo, manęs nepažindavo. Man suprantama jų baimė, nes jie rūpinosi tik savimi. O kitiems padėti, tai ne jų reikalas“, – M.Kubiliūtė Vilniuje darbo taip ir nerado. Bičiuliai jai padovanojo drabužių, tikindami, kad reikia kiek padoriau rengtis. Po tremties grįžusiai moteriai tai buvo sunkiai suprantama.
„Man vis tiek, ar naujas, ar nunešiotas drabužis. Svarbu kuo nors pridengti kūną. Pas mane dar buvo vidinis gyvenimas. Žmonės neegzistavo, nieko nejaučiau, o tik vienumą, niekas manęs nedomino, o man nenuobodu, savotiškas jausmas. Penkerių metų nenormalaus gyvenimo pakeitė visą psichiką“, – pripažino M.Kubiliūtė.
Darbo negavo ji ir Kaune, Panevėžyje. Tik Tauragėje moteriai pasisekė – pradėjo dirbti kelių ruožo valdyboje sąskaitininke.
„Pasijutau, kad pradedu gyventi po 5 metų klajonių, po kalėjimų, Sibiro platybių. Jaučiu, kad esu žmogus, o ne koks daiktas“, – rašė M.Kubiliūtė.
Šypsojosi suleidus nuskausminamųjų
Po to M.Kubiliūtė išgyveno dar 13 metų. Paskutiniai keleri jai buvo labai sunkūs, mat kankino ligos.
1958 metų liepą moteris buvo atvežta į Vyžulionių kaulų-sąnarių tuberkuliozės ligoninę, prisiminė jos gydytoja Irena Račiūnienė. Jos taip pat buvo nusilpęs regėjimas, nualinta širdis, buvo deformuoti pirštai, skaudėjo sąnarius, dažnai būdavo širdies priepuoliai.
Ligoninėje ji praleido dvejus metus. „Ji niekada nesiskundė, neaimanavo dėl savo negalios, net kitas ligones guosdavo. Pradėjusi geriau vaikščioti, papuošdavo ligoninės kabinetus ankstyvomis pavasario žibutėmis“, – rašė gydytoja I.Račiūnienė.
Po trejų už ligoninės sienų praleistų metų M.Kubiliūtei teko vėl sugrįžti pas gydytojus. Ji buvo atvežta itin prastos sveikatos, teko ją operuoti dėl auglio krūtyje. Bet operuota, gydytojos teigimu, ji buvo per vėlai, nes auglys iš krūties jau buvo metastazavęs į plaučius, kepenis, dubens kaulus.
„Nepaisant sunkios būklės, suleidus nuskausminamųjų vaistų ligonė vėl šypsodavosi, kalbėdavo ramiai, sakydavo, kad be reikalo taip ja rūpinamės, ji to neverta. Darėme viską, kad palengvintume jos baisias kančias“, – rašė I.Račiūnienė.
Į karstą M.Kubiliūtė atgulė be suknelės – apsukta vien tik balta medžiaga su neužmirštuolėmis.
Sąsiuvinyje parašyta, kad 1919 metais ji nutarusi: „Pasiliksiu Vilniuje ir dirbsiu kiek bus jėgų tėvynei, liaudies gerovei.“