– Ši draugystė tarp mokyklų trunka jau daugiau nei 10 metų. Kuo prasidėjo šis dviejų mokyklų bendras kūrybinis projektas?
– Tai prasidėjo, kai aš pati dirbau Marijampolės Jono Totoraičio progimnazijoje ir mes kartu su istorijos mokytoja vykdėme įvairius mažesnius projektus mokykloje.
Pirmiausia, tai pradėjome nuo integruotų pamokų – istorijos ir muzikos. Vykdėme projektus apie istorinius laikotarpius, pavyzdžiui, tarpukarį. Taip pat buvo projektų apie Lietuvos etnografinius regionus: Suvalkiją, Dzūkiją, Žemaitiją ir kitus. Taigi, nuo tokių projektų viskas ir prasidėjo.
Kai aš išvykau dirbti į kitą mokyklą, kažkaip norėjosi tą draugystę tęsti. Sugalvojome, kad reikia integruoti dviejų mokyklų projektą – per istoriją ir muziką. Bet, žinoma, prisidėjo ir daugiau dalykų: ir dailė, ir literatūra, ir šokis. Dabar jau treti metai iš eilės dvi mokyklos daro integruotas pamokas apie epochas. Pradėjome nuo Viduramžių, praėjusiais metais buvo Renesansas, o šiais metais Barokas. Labai gražiai sutapo, kad 2025 metai paskelbti Baroko metais, tad mes tarsi papuolėm į tuos Baroko metus.
Taigi tęsiame tą gražią draugystę jau treti metai tarp mokyklų, o tarp mūsų, mokytojų, projektinė veikla vyksta jau seniai.
-
20-metės Medos kasdienybė – banglenčių stovyklos Maroke: „Tai gimė ne iš noro užsidirbti“
-
Jaunoji balerina dalyvaus pasauliniame baleto konkurse: man tai yra daugiau nei menas
-
Choreografė Elzė Višnevskytė: lindyhopas yra gatvės šokių senelis
-
Nuo šimtadienio iki Dainų šventės ir kabareto: kaip Deivydas Valenta tapo vienu ryškiausių jaunosios kartos režisierių
– Kas lemia, kad mokyklų bendradarbiavimas jau tęsiasi trejus metus – kas išlaiko šį ryšį gyvą?
– Aš manau, kad pirmiausia viską lemia didelis vaikų noras. Kiekvienais metais, kai vaikai pamato, kas vyksta scenoje, juos tai sužavi. Galbūt pirmas kartas buvo toks didesnis iššūkis, nes visiems kilo klausimų: kas čia bus, ką čia reikės daryti, kaip įsikūnyti į tuos personažus, kaip mums pavyks visa tai įgyvendinti – juo labiau, kad dalyvauja dvi progimnazijos.
Bet vaikai pamatė, kad jiems visai smagu, kai susitinka dvi mokyklos, nes jie pamato, kaip vieni vaidina, dainuoja, šoka, kaip kiti – ir tai daro skirtingai. Vėliau jiems tenka ir pabendrauti tarpusavyje. Taip gimsta pažintis, bendrystė, kuri paauglystėje ypač svarbi – juk netrukus jie visi keliaus į tas pačias gimnazijas.
Daugiausia šneku apie aštuntokus, nes po metų laiko jie susitinka gimnazijose – su gražiais prisiminimais ir jausmu, kaip kartu šoko, vaidino, dainavo scenoje. Tai labai gera emocija, kuri užkrečia paskui ir kitas klases. Vėliau jau ir kitos klasės klausia: „O ar mes darysim? Ar bus taip ir toliau?“
– Šiemet pasirinkote baroko epochą – kodėl būtent ji? Kaip gimė „Baroko pašnekesių“ idėja?
– Baroko epocha atsirado natūraliai – jau treti metai iš eilės einame per istorines epochas: pradėjome nuo Viduramžių, vėliau sekė Renesansas, o šiais metais atėjo Baroko eilė.
„Baroko pašnekesiai“ – toks pavadinimas gimė todėl, kad tai labai didelė, galinga, įspūdinga epocha. Norėjome, kad per pašnekesius, per pokalbį, per asmenybių atskleidimą vaikai supažindintų klausytojus ir žiūrovus su pačia epocha.
– Kuo šių metų projektas skiriasi nuo ankstesnių? Ką ši baroko tema atskleidė naujo ar kitaip nei, pavyzdžiui, pernykštis „Renesansas“?
– Man asmeniškai, kaip muzikos mokytojai, patiko tai, kad buvo labai daug muzikos. Pirmą kartą tai buvo gyva muzika, kur vaikai grojo tikrais instrumentais: violončelėmis, smuikais, fleita. Taip pat dalyvavo dar viena mama, kuri irgi buvo smuikininkė ir prisidėjo prie orkestrėlio. Kadangi Barokas yra labai muzikinė epocha, tai va, tas galbūt ir išskyrė – muzikinis etapas, kad daugiau buvo gyvos muzikos.
Dar muzikinių požiūriu mes buvome pasikvietę projekto pradžioje Lietuvos įžymybe, Lietuvos tenorą Egidijų Bavikiną, kuris Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje grojo vargonais ir giedojo to laikotarpio giesmes. Tuo tarpu vaikai buvo šalia ir klausėsi. Mes norėjome, kad jie pamatytų tą vargonų didybę, nes vargonai yra būtent Baroko instrumentas – instrumentas karalius.
– Šiame projekte susipina skirtingi menai – muzika, dailė, literatūra. Kaip pavyksta juos sujungti į vieną visumą?
– Projekto pradžioje mes kartu su Totoraičio progimnazijos istorijos mokytoja parašome scenarijų ir tada susikviečiame vaikus ir kalbamės: kaip jie įsivaizduoja viską, kuo jie norėtų būti. Tarkim, ar muzikantais, ar kompozitoriais, ar šokėjais, ar norėtų įkūnyti literatūros personažą, ar būti dailininkais, ar tiesiog atlikti kažkokį vaidmenį iš to laikotarpio. Vaikai kažkaip natūraliai pasirenka patys, kas jiems patinka. Kartais dar paklausia: „Ar aš tuo galėčiau būti?“, „O kaip jums atrodo mokytoja?“ Ir taip, tikrai be jokių didelių diskusijų, viskas tarsi savaime susidėlioja.
– Kaip atrodo pasiruošimas kiekvienam renginiui? Kiek tai reikalauja laiko ir kūrybos?
– Daug atima laiko ir to kūrybinio tokio išgyvenimo, nes pirmiausia turi gimti idėja, mintis apie tai, ką mes norime konkrečiai parodyti tuo laikotarpiu, kad žiūrovas suprastų pačius svarbiausius dalykus, kurie būtų aktualiausi ir informatyviausi.
Na, o tada mes tiesiog ruošiamės po truputėlį visus mokslo metus. Rugsėjo mėnesį su mokytoja parašome scenarijų, tada susiskirstome vaidmenis ir iki balandžio mėnesio dirbam atskirai grupėmis, atskirai mokyklomis. Netgi pavieniui personažai dirba, nes vaikui reikia susipažinti su tuo veikėju, su ta asmenybe: kas jis buvo, koks jo gyvenimo būdas, kad jis suprastų kaip jam įsikūnyti į tą asmenybę.
Tik tada, kai atidirbame savo mokyklose, tada mes keliaujam į kitą progimnaziją, su tais vaikais susitinkame, po to jie atvyksta pas mus, ir visas galutinis rezultatas persikelia į Marijampolės kultūros centrą. Ten turime porą repeticijų ir vyksta mūsų finalinis renginys.
– Kokiomis formomis mokiniai dalyvauja projekte – ar jie tik vaidina, ar ir kuria?
– Mokiniai dažniausia vaidina, groja, šoka, tačiau jie patys gali pasirinkto tam tikrą tekstą, improvizuoti, pagalvoti, kaip nori atsiskleisti. Jie gali pasidomėti vaidinama asmenybe, galbūt kažką atrasti ir patys perteikti. Taip atsiranda kūrybiškumo – vaikas jį atskleidžia per vaidybą, per savo įkūnyto personažo interpretaciją. Šiaip scenarijų sukuriame mes, mokytojos, tačiau patį personažą leidžiame vaikui atskleisti savaip.
– Ar pastebite, kaip ši patirtis veikia mokinių pasitikėjimą savimi, kūrybiškumą ar kultūrinį sąmoningumą? Kaip tai prisideda prie ugdymo proceso?
– Labai jaučiame pokytį, nes vaikai įgauna didelį pasitikėjimą, atsakomybės jausmą, patiria bendrystę, kūrybiškumą. Noriu pasidžiaugti, kad vienas iš mano pernykščių aštuntokų, o dabar jau pirmos klasės gimnazistas, visus šiuos metus vaidina Marijampolės jaunimo teatre. Kai jis praėjo visą šio projekto kelią, sako: „Mokytoja, aš noriu toliau tęsti, aš noriu kažkur vaidinti.“ Tuomet aš susiekiau su Marijampolės dramos teatro režisiere, ir ji pasakė: „Šaunu, atsiųskite tokius vaikus.“
Dabar jis jau visus metus vaidina didžiojoje scenoje, atlieka rimtus vaidmenis.
Po viso šito projekto tu labiau pažįsti vaikus: jie pasidaro drąsesni, jie įgauna pasitikėjimo savimi.
Ta baimė tarsi dingsta po tos didžiosios scenos ir mokykloje jiems atrodo labai paprasta – su dideliu džiaugsmu tai daro.
– Kokį atgarsį sulaukė renginys iš publikos – kas labiausiai nustebino ar įkvėpė, o galbūt sulaukėte kritikos?
– Gal kritikos kažkokios ir buvo, bet jos nesulaukėme viešai. Užtat labai daug sulaukėme džiaugsmo pliūpsnių, pagyrų. Be to, čia buvo atvykusi viena gidė iš Vilniaus, ir sakė, kad net Vilniuje nė viena mokykla taip nėra padariusi, kaip jūs čia taip sugalvojote. Ji taip pat paminėjo, jog labai svarbu, kad dvi atskiros mokyklos įdeda tiek daug darbo, sugeba suburti mokinius ir padaryti tokius didelius darbus.
O aš galvoju, kad tai tik vaikų didelių norų gimsta tokie gražūs dalykai, nes jeigu vaikai darytų per prievartą, ar jie nenorėdami, net neverta būtų pradėti.
– Ką Jums asmeniškai reiškia šis projektas – kaip jis Jus praturtino kaip kūrėją ar asmenybę
– Pirmiausia man svarbiausia – bendrystė su vaikais. Juos dar daugiau pažįstu, pamatau juose dar daugiau talentų ir matau, kaip vaikai po viso to paauga. Jie patampa tarsi tavo draugais – ne tik mokiniais, bet atsiranda ryšys, pasitikėjimas ir bendrystė.
