Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 9d. 08:39

Kasparas Adomaitis: Kas ką pasakė apie K.Škirpą ir J.Noreiką

„Euromonitor International“ miestų analitikas Kasparas Adomaitis Lietuvos Aktyvistų Fronto (LAF) Vyriausybė gyvavo nuo 1941 m. birželio 24 d. iki rugpjūčio 5 d. Simboliška, bet 2019 vasaros „kova“ dėl K.Škirpos ir J.Noreikos atminimo užvirė maždaug tuo pačiu laiku. Ir esu įsitikinęs, kad 99% Lietuvos piliečių apie K.Škirpą ir J.Noreiką nelabai ką žinojo iki 2019 vasaros, bet per šį laiką viešojoje erdvėje užvirusi diskusija, matyt, šį skaičių pamažino bent iki 98%. Kad apie Lietuvos istoriją žinome ir suprantame daugiau, neabejoju, džiaugiasi visi.

Ar galima apibendrinti diskusijos išvadas? Matyt, ne, nes visi lieka savo apkasuose. Gal dėl to truputį ir keista, kai kas nors prašo „dar diskusijų“ – kažkas juk turi apsispręsti?

Suskaičiuoju daugiau nei 30 autorių, kurie vienaip ar kitaip pasisakė šia tema – gautųsi nebloga knyga. Daugiau nuomonių (apie 20 prieš 10), panašu, vis tik ne K.Škirpos ir J.Noreikos pusėje, nors šie skaičiai labiau parodo kas dominuoja viešojoje erdvėje – bet ne kas teisus. Jei ir jums įdomu, dalinuosi, ką radau ir spėjau apibendrinti. Nuolat randu naujų tekstų šia tema – o, jei ką praleidau, pridėkite komentaruose.

2010-2019, iki sprendimo

Pradėti, matyt, reikia nuo L.Donskio, kuris dar 2010 metais uždavė klausimą dėl K.Škirpos tekstu „Kada tiesa mus išlaisvins“, kuris ir šių metų birželio 22 d. buvo pakartotinai paskelbtas. L.Donskis 1941 m. sukilimą vadina „Politine ir psichologine būtinybę“, bet tragedija vadina tai, kad jis iš karto leidosi Lietuvos Aktyvistų Fronto vadovaujamas – o šis, su K.Škirpa priešakyje, jau pasižymėjo aiškia nacistine logika. Ne žydų-lietuvių konfliktas (kuris neegzistavo) suskaldė Lietuvos visuomenę, bet būtent kai kurių sukilėlių susidėjimas su 'šėtonu' siekiant Lietuvos nepriklausomybės. Apie moralinį visuomenei kylantį konfliktą dėl K.Škirpos ir J.Noreikos atminimo L.Donskis primena ir 2016 metų diskusijoje su A.Bumblausku.

Visame kame neapseisime be V.Valiušaičio, tokio gana angažuoto konservatorių istoriko – žurnalisto. Dar 2016 metais jis gina K.Škirpą net ne kaip asmenį, o kaip Lietuvos tęstinumo simbolį (kartu su Vytautu Didžiuoju ar J.Basanavičium). Anot straipsnio, reikia suprasti – po 1941 m. birželio 14 d. trėmimų sukilimas buvo neišvengiamas, jis nebuvo prieš žydus, o buvo už išsilaisvinimą. Tuo metu net baisusis žydų partizanas A.Kovneris nekaltino K.Škirpos, o kaltino tuos, kurie iš tiesų buvo atsakingi už Holokaustą – nacius. Išaukštindamas K.Škirpą, kituose tekstuose V.Valiušaitis mini ir jo iš tiesų drąsius poelgius, kai neužleido sovietams Lietuvos ambasados Vokietijoje, arba jo principingumą, kai atsisakė važiuoti į Lenkiją per 1938 m. atidarytą Lietuvos-Lenkijos sieną.

Suskaičiuoju daugiau nei 30 autorių, kurie vienaip ar kitaip pasisakė šia tema – gautųsi nebloga knyga.

2016 m. diskusijos viešojoje erdvėje nuolat vyko toliau. Spaudoje apsišaudė tuometis Vilniaus m. Tarybos narys Markas Adamas Haroldas ir V.Valiušaitis. Pirmasis deda Škirpos ir Hitlerio susitikimo nuotraukas, teigia, kad K.Škirpa kovojo už Naujają Lietuvą (be žydų), bet ne už demokratinę valstybę, cituoja P.Gritėną, T.Venclovą, G.Kanovičių, R.Valatką, J.Ohmaną, L.Donskį kuriems visiems K.Škirpa – nepriimtinas veikėjas. Antrasis teigė, kad nuotraukos – iš piršto laužtas bendradrabiavimo įrodymas, rodė ankstyvuosius K.Škirpos rašinius, kur jis nusiteikęs už demokratinę visuomenę, pacitavo gal 12 dokumentų (įvairių K.Škirpos rašytų reikalavimų naciams), kuriais įrodinėjo K.Škirpos nepriklausomumą ir nekolaboravimą su naciais.

Šalia K.Škirpos, nuolat tęsėsi J.Noreikos klausimas. Vaizdas nebūtų pilnas, jei nutylėtume G.Gochin bei S.Foti (J.Noreikos anūkės) iniciatyvos kreiptis į LGGRTC pripažinti, kaip jie įvardino, J.Noreikos nusikaltimus. LGGRTC savo išvados, iš esmės išteisinančios J.Noreiką, nepakeitė, o teismas nerado priežasčių prikibti prie LGGRTC sprendimo. Po teismo sprendimo, 2019 m. pavasarį jis buvo plačiai toliau aptarinėjamas. Nemiros Pumprickaitės laidoje A.Vinokuras stebėjosi tokiu sprendimu – jam užtenka 100 J.Noreikos pasirašytų dokumentų, kuriais jis vykdė vienokią ar kitokią nacių valią. Vėl tas pats V.Valiušaitis, ne pirmą kartą, rėmėsi Europos parlamento priimta deklaracija, kad visiškai objektyvi istorija neįmanoma, daug kas tėra interpretacijos. Anot V.Valiušaičio, kuris palaikė LGGRTC išvadą, negalima aklai primesti kolaboravimo asmeniui, kuris iš principo tik perrašinėjo aukštesnės (nacių) valdžios primestus dokumentus.

Kol savivaldybė svarsto dėl K.Škirpos alėjos ir J.Noreikos atminimo, nesnaudžia Seimo nariai, kurie bando diskusiją pakreipti kitą linkme. 2019 m. birželio 23 d., LRT laidoje L.Kasčiūnas diskutuoja su R.Lopata dėl 1941 m. sukilimo įvardijimo (Seimo rezoliucijos forma) kaip Vasario 16-osios Lietuvos pratęsimo. L.Kasčiūnas antrina anksčiau minėtai V.Valiušaičio nuomonei – jam svarbu parodyti, kad sukilimas vyko spontaniškai, prieš sovietus ir jų represijas. R.Lopata kritikuoja, kad dar 2000-aisiais panaši kaip L.Kasčiūno kelta iniciatyva Seime sužlugo – pasipriešino sąjungininkai (matyt, JAV?), kurie sukilimą mato kaip inspiruota K.Škirpos bendradarbiaujant su nacistine Vokietija (taigi, visai ne spontanišką...).

Išsamiai vertina 1941 m. sukilimą ir S.Jazavita straipsnyje Bernardinuose. Jo manymu, daug lietuvių, tiek radikalų, tiek demokratų, tuo metu jau iš tiesų laukė karo su naciais kaip galimo išsilaivinimo. Nors sakyti, kad daug kas vokiečius mėgo – tikrai negalima.

2019 birželis – liepa. Link sprendimo

Vienas pirmųjų žiniasklaidoje pasisakė V.Bachmetjevas. Jis primena jau anksčiau iškeltus argumentus – K.Škirpos Lietuvos vizija nesutapo su demokratinės Lietuvos vizija, kurią įtvirtina šios dienos Konstitucija. Kontrargumentai, kad „tada antižydiški sentimentai“ buvo visuotiniai, neįtikina – taip pateisiname antisemitizmą; be to, sprendimą priimame šiandien, o ne prieš 80 metų.

Mariui Ivaškevičiui labiausiai kliūna tai, kad K.Škirpą įamžinome mes patys, nepriklausomoje Lietuvoje – t.y. už tai prisiimame visąpusišką atsakomybę. Ir, priešingai, dėl sovietinio palikimo įamžinimų ne taip skauda – juk tas buvo daroma prievarta, tad jei koks netinkamas įamžinimas (kaip antai Cvirkos) atsiranda, dėl to neturime prisiimti atsakomybės.

Diskusiją dar liepos pirmą dieną, prieš ateinantį Vilniaus m. Tarybos balsavimą dėl K.Škirpos alėjos pavadinimo, užveda V.Landsbergis. Jam keistas sandėris „jūs mums – Škirpą, mes jums – Cvirką“, neaiškus kriterijai ką daryti su komunistų propagandos skleidėjais (o tokių daug buvo), jei jau K.Škirpos alėjos pavadinimą norima pakeisti dėl jo skleistos propagandos (o ne konkrečių veiksmų). Neilgai trukus, Mark Adam Haroldui, jau buvusiam Vilniaus m. tarybos nariui, viskas aišku dėl Škirpos – Marko tekste jam Škirpos planas buvo absurdiškas ir pro-nacistinis, negali būti pusiau geras/pusiau blogas, o V.Landsbergis veltui ieško neegzistuojančių būdų išteisinti Škirpą.

Diskusiją dar liepos pirmą dieną, prieš ateinantį Vilniaus m. Tarybos balsavimą dėl K.Škirpos alėjos pavadinimo, užveda V.Landsbergis.

TS-LKD savivaldybės tarybos frakcijos nariai irgi antrina V.Landsbergiui. Godai Krukauskienei (Karazijaitei), Vilniaus tarybos narei, sprendimas pakeisti Škirpos alėjos pavadinimą yra inspiruotas Putino propagandos, nors patys iniciatoriai nebūtinai tą patys supranta. Kamilei Šeraitei, tuo tarpu, neaiškus autentiškumas tų LAFo dokumentų, kurie priskiriami K.Škirpai, neaišku ar buvo ir, jei buvo, tai kokio intensyvumo buvo ryšys tarp sukilimo centrų Lietuvoje ir Berlyne, ir visiškai aišku, kad tiesiogiai K.Škirpa Holokauste nedalyvavo – nes nebuvo Lietuvoje. Be to, antrindama Godai, ji pastebi, kad viską užvelti ir sumenkinti 1941 m. sukilimą yra aiškus sovietų interesas. A.Vinokuras, tuo tarpu, spėja parašyti atsakymą Kamilei Šeraitei, kad painu galvoti, kad Škirpa vienu metu galėjo ir „suorganizuoti sukilimą, ir nieko nežinoti apie žydų likimą“, o jo vėlesni memuarai yra iškarpyti nuo antisemitinių teiginių tik dėl to, kad saugojosi bausmės ir persekiojimo.

Argumentus pažeria ir kai kurie drąsesni istorikai. Pasisako Nerijus Šepetys – anot jo, K.Škirpa apskritai nėra vertintinas kaip labai herojiškas veikėjas. Jis daug manipuliavo, keisdavo savo nuomonę, vėliau atsiminimuose nutylėdavo antisemitinius pasisakymus (beje, cinišku K.Škirpą vadina ir A.Kasparavičius „Žinių radijo“ laidos diskusijoje su V.Valiušaičiu). Svarbiausia – Škirpos Naujosios Lietuvos vizija pernelyg artima naciams, ji niekaip nesuderinama su nepriklausoma valstybe.

Prieš lemiamą, liepos 24 d. balsavimą, aiškią savo poziciją išdėsto Vilniaus meras R.Šimašius – LAF atsišaukimuose peržengiamos ribos, o K.Škirpa vėlesniuose savo atsiminimuose ne tik nesigaili, bet ir nuslepia antisemitinius teiginius.

Priimtu sprendimu, lyg paantrindamas kai kurių TS-LKD narių baimėms, gana greitai suskubo pasidžiaugti Kremlius, parlamento svetainėje išplatinęs žinią apie K.Škirpos alėjos pavadinimo pakeitimą, pažymėdamas, kad jis buvo Lietuvos aktyvistų fronto organizatorius. Kad pro-kremliška žiniasklaida išnaudoja temą savo tikslams, akivaizdu ir, tarkim, tokioje Pervyj Kanal laidoje – kurioje skundžiamasi, kad dėl visko Lietuvoje kaltinama Rusija, net jei ji „teisingai“ nurodo, kad kai kurie asmenys buvo „nacistai“. Andris Lielais, latvių aktorius pasirodęs ne vienoje rusiškoje propagandos laidoje, emocingai paaiškina kur kas platesnį kontekstą, paminėdamas ir sovietų nusikaltimus Lietuvai.

Vertinimas

Priėmus sprendimą pakeisti K.Škirpos alėjos pavadinimą bei beveik iš karto po to nuėmus J.Noreikos atminimo lentą, pasipylė straipsnių, atsišaukimų banga. Ypač pasipiktina TS-LKD – savivaldybės frakcija kviečiasi merą, partijos prezidiumas siūlosi apmokėti lentos atstatymą, siunčiami laiškai R.Šimašiui. Tautininkai organizuoja mitingą. Kažkokie aktyvistai apsiima kabinti lenteles ant Kudirkos ir Cvirkos paminklų, išjuokdami sprendimą ir primindami, kad V.Kudirka irgi yra kai kurių antižydiškų teiginių autorius.

Politikai

Kiti autoriai įžvelgia gilesnius procesus. Bernardas Gailius, konservatorius, sako, kad kova dėl atminimo lentelių nėra tik užsitęsusi diskusija – ji dalis kur kas platesnės kovos. Jei buvę komunistai ir rezistentai susitaikė, kai pirmieji pripažino partizanų kovos reikšmę ir nustojo juos vadinti banditais (ką parodė ir sužlugęs R.Vanagaitės puolimas ant A.R.Vanago), tai dabar kyla kova tarp atgimstančių ultra dešiniųjų (fašistų ir radžvilistų) bei antifašistų. Nors žydų interesas neleisti pamiršti Holokausto suprantamas, bet ne visąlaik jie diriguoja darbotvarkės aktualizavimą. Bernardas prognozuoja nemažai persiorientavimo visuomenėje, kokie paminklai jai tinka, kokie – ne.

Yra daug emocinio vertinimo. J.Noreikos pavardė yra iškalta ant buvusių KGB rūmų, kur jis buvo tardomas ir nušautas – tad V.Landsbergiui žmogus, kuris galvą atidavė už Lietuvą, negali būti jos priešas. Panašiai piktai sureagavo ir R.Masiulis, kuris visų pirma prisimena, kad J.Noreikai teko kalėti kartu su jo seneliu Štuthofe dėl antinacistinio pasipriešinimo organizavimo – iš tiesų, Noreika buvo nuo abiejų okupantų gerokai nukentėjęs.

Labiau neutralus yra konservatorius A.Anušauskas, nors jis kur kas labiau pabrėžia, kad apie J.Noreiką gerai atsiliepė jo aplinkos žmonės, paneigė, kad žydų turtas buvo nusavinamas kieno nors asmeninei naudai, parodė, kad sovietinės okupacijos metų J.Noreika pasitikėjo daug nuo nacių nukentėjusių asmenų. Arvydas taip pat pasidalina labai įdomiu K.Škirpos laišku JAV lietuviams, kuriame jis išdėstė savo požiūrį į Lietuvos išlaisvinimą. Algio Ramanausko žinių radijo laidoje A.Anušauskas abejoja, ar jo atminimo lentos veiksmas yra teisėtas, pripažįsta, kad J.Noreikos asmenyje yra ir kaltės, ir heroizmo. Labai aktyviai pasisakantis A.Vinokuras, taip pat laidoje dalvyvavęs, po jos išspausdina dar vieną tekstą, kuriame ragina neskaldyti Lietuvos klausimais „ar jūs, žydai, užjaučiante lietuvius taip, kaip mes užjaučiame žydus“. Dar kartą paragina vadovautis 1949 priimtą partizanų Deklaracija, kuri skelbė kitokią Lietuvą nei Noreika.

Labai įdomūs pasisvaidymai kumščiais vyksta tarp Lietuvos istorijos instituto darbuotojų.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius kviečia neheroizuoti susidėjusių su naciais, ir džiaugiasi, kad tarptautinėje erdvėje tai jau girdima. Prezidentas Gitanas Nausėda paragina laikytis moratoriumo atminimo lentų kabinimui ir nukabinimui, nes negali viename mieste būti vienokia politika, kitame – kitokia.

Istorikai

Labai įdomūs pasisvaidymai kumščiais vyksta tarp Lietuvos istorijos instituto darbuotojų. Instituto direktorius, Alvydas Nikžentaitis, mato „Tautininkų“ ir „liberastų“ (būtent su įžeidžiamu 'liberastų“ epitetu) razborkes – arba nacionalinės Lietuvos ir Europinės Lietuvos tapatumo kovą. Nemažai paskiria diskusijai, kas yra tikrieji istorikai (sukritikuodamas savamokslius istorikus), pakritikuoja, kad politikams nebūtinai reikalingi ekspertai ir atidžios analizės, nors jie to dažnai prašo.

Tačiau po kurio laiko irgi instituto darbuotoja Rasa Čepaitienė spaudoje pakritikuoja A.Nikžentaitį – nebūtina tapatumo absoliutinti į tik vieną idealą, taigi ir nuiminėti atminimo lentų. Tam pačiame mieste, anot jos, gali egzistuoti ir daug skirtingų „„atminties bendruomenių“, kurios kiekviena turės savo istorinius pasakojimus. O dėl savamokslių istorikų kritikos A.Nikžentaičiui atsako V.Valiušaitis (kuris netiesiogiai buvo užsipultas ankstesniame A.Nikžentaičio straipsnyje), atkreipdamas dėmesį, kad A.Nikžentaitis susikompromitavo dar 2008 metais kartu su rusų istorikais publikuodamas leidinį, anot kurio Lietuva okupuota buvo tik 1941 m. birželį-rugpjūtį, o vėliau – aneksuota (t.y. teisėtai prisijungta).

Išsamiai tiek K.Škirpos, tiek J.Noreikos biografijas aprašo istorikas S.Jazavita. J.Noreika, anot istoriko, viena vertus negalėjo suvokti Holokausto tikslų ir masto, nes net po karo tai daug kam nebuvo suprantama – o prie situacijos tuomet daug kas bandė prisitaikyti kaip galėjo. Kita vertus, J.Noreikos pirmtakas I.Udraitis nuo pareigų nusišalino, nes matė ir suvokė su kokiomis pasekmėmis susiduria. Kitame, ankstesniame, birželio mėn. (ir jau trumpai minėtame) tekste Jazavita kalba apie Škirpą – istorikas nevadintų jo kolaborantu. Gana nuosekliai K.Škirpa gynė Lietuvos interesus, nors galima dviprasmiškai vertinti norą susidėti su vokiečiais kovoje prieš Lenkiją norint susigrąžinti Vilniaus kraštą. Pats Škirpa teigia, kad apie Holokaustą sužinojo tik 1942 m., bet kita vertus jis buvo geras Vokietijos ekspertas, o ypač problemiškas yra LAF'o atsišaukimas apie svetingumo žydams atšaukimą.

Kritikuoja K.Škirpą ir istorikas A.Kasparavičius per jau minėtą liepos 25 d. diskusiją su Valiušaičių per Žinių radiją – LAFas (Škirpa) buvo puikiai informuotas apie nacių veiksmus su žydais Lenkijoje, tad suprato, ką daro. O pats Škirpa buvo cinikas, kuris tiesiog pasidarė antisemitas, kai tai jam tapo paranku, kad ir geram tikslui (Lietuvos nepriklausomybei). Beje, tai gana panašu į tai, ką teigė Nerijus Šepetys savo įraše FB. Valiušaitis, atsakydamas, pakomentuoja, kad jam patiko A.Zuoko pasisakymas, kad nebūna nekontroversiškų asmenybių, o net ir pats JAV prezidentas Truman'as sakė, kad pažiūrėkim, kam geriau seksis karas – vokiečiams ar rusams – ir tada spręskime, kam padėsime. Fun fact – po maždaug savaitės Valiušaitis jau naujame tekste teigia, kad „kiti istorikai sutiko, kad K.Škirpa nebuvo antisemitas“, nors A.Kasparavičius teigė „iki 1939 m. Škirpa nebuvo antisemitas“ (tik vėliau, kaip gana makiaveliškas/ciniškas politikas, pasidarė antisemitu?).

Apžvalgininkai, publicistai, menininkai..

Paulius Gritėnas – vienas iš tų, kurie palaiko ryžtingą sprendimą priėmusį ir atsakomybę prisiėmusį merą, padėjusį tašką ne dešimt metų vykusioje diskusijose. Pakritikuoja kitus, kurie dabar tik stengiasi rinktis politinius taškus. „Mūsų vertinimus ir diskusijų toną visada veiks dabarties nuotaikos ir dabarties interesai.“

Liutauras Ulevičius džiaugiasi dėl priimto sprendimo J.Noreikos atžvilgiu – jo nuomone, daug geriau kai vertinimus dėl lietuvių veikėjų pasako pati Lietuva, prisiima atsakomybę, bet neleidžia to teismo ir pasmerkimo prisiimti sovietiniams ir pro-Kremliškiems veikėjams sąjungai. Pastarieji, teisdami ir smerkdami, dar ir iškraipo faktus, prikuria papildomų istorijų.

Dalius Stancikas (buvęs I.Degutienės patarėjas) gina J.Noreiką – neva palaikė ir slėpė žydų gelbėtojus, sovietų prašė jį išteisinti tik dėl vienintelio kaltinimo – kad savanoriškai bendradarbiavo su naciais. Tačiau kitame tekste istorikas S.Jazavita pažymi, kad J.Noreika bendravo ir su žydų žudymuose dalyvavusiais, ir su jų gelbėtojais – ir, kaip ir ankstesnis Šiaulių policijos vadas I.Urbaitis savo pavyzdžiu parodė, visada galėjo atsisakyti savo užimamų pareigų.

Liudvika Pociūnienė, žuvusio VSD darbuotojo Vytauto Pociūno našlė, kaltina Vilniaus merą kategoriškumu iš noro pasirodyti liberaliu (ji tai vadina provinciališkumu), o istorijos filosofijos suteikiamos gairės merui padėtų elgtis išmintingiau. Kaip dar vieną kontroversišką pavyzdį, L.Pociūnienė pateikia Šindlerio atvejį, kuris buvo ir nacių pramonininkas (taigi padėjo jų režimui), ir žydų gelbėtojas.

Darius Indrišionis pastebi, kad mūsų vertinimas dažnai būna asimetriškas, dažnai kolaboravimą su naciais vertinant švelniau. Todėl atminimo lentas K.Škirpai ir J.Noreikai verta nukabinti – bet jokių būdu jų nepamiršti, o veikiau kurti filmus ir atsiminimus apie tragiškas jų gyvenimo istorijas.

Vytautas Toleikis ilgame tekste visiems siūlo apsiraminti, palaiko Gitano Nausėdos siūlomą moratoriumą – ir atkreipia dėmesį, kad Vilniaus pavadinimuose ir atminimo ženkluose sistemos nerasi. Čia persipynę sovietiniai, antisovietiniai paminklai, daug jų be fantazijos, o jų mastas ir apimtis neatitinka jokios vertybių skalės. Spaudoje, beje, yra ir daugiau panašių, pašaipių pastebėjimų. Kai kas pusiau juokais pastebi, kad Vilniuje apskritai nėra sistemingai pavadinamos gatvės – pavyzdžiui, Piromonto g. Žirmūnuose nutolusi per 1.5 km nuo istorinės Piromonto vietos, o Trispalvės alėja apeliuoja tik į nebent 100 metų senumo istoriją, nors Vilniaus centrinei daliai – bent 700 metų.

Donatas Puslys stebisi, kaip Remigijų Šimašių tokioje situacijoje galima kaltinti antisemitizmo kurstymu. Anot jo, negalime trinti iš istorijos vardų ir pavardžių, bet moralės normos yra vienodos visomis savaitės dienomis – negalime trečiadieniais taikyti kitokių normų. Todėl ir J.Noreikos parašas, kuriuo jis įkūrė Žagarės getą, negali būti išimtis.

Pabaigai, gana taikliai situaciją apibūdina Romas Sadauskas-Kvietkevičius – „Dabar viskas aišku. Škirpą palikti, Cvirką griauti – konservatizmas. Škirpą nukabinti, Cvirką griauti – liberalizmas. Škirpą nukabinti, Cvirką palikti – socializmas.“ Anot jo, turime liautis tylėti ir neigti, kad Lietuvoje Holokaustas vyko pilnu tempu – tą turime gerai įsisavinti, kaip mūsų istorijos dalį.

Kasparas Adomaitis yra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min