„Iki pasimatymo, Lietuva, mes išvažiuojame į Panevėžį“, – tokią nesąmonę besibaigiant Dainų šventei Vilniuje pro automobilio langą išrėkė kažkoks įkaušęs „marozas“. Tada buvo tiesiog juokinga, bet paskui, ilgai pėdinant pėsčiomis namo, iš neturėjimo ką veikti (ausines buvau arba pamiršęs, arba eilinį kartą kažkur nujojęs) ėmiau svarstyti, kodėl jis Panevėžį atskyrė nuo Lietuvos. Aišku, aiškintis kiekvieno kvailio išsakytas nesąmones nėra ypatingai intelektualu, greičiausiai, jis tai subliovė tiesiog iš durnumo, bet pasitelkus fantaziją tą frazę buvo galima pritempti ir prie kažko įdomesnio.