Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 1d. 21:04

Lietuvos žydų virtuvė: įdarytas karpis, kugelis ir madingieji beigeliai. Autentiškos „challah“ receptas

Tradiciniai žydų patiekalai
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Tradiciniai žydų patiekalai

Ką žinote apie žydų virtuvę? Vilniuje, o gal Niujorke valgėte beigelių, patys bandėte juos kepti? Skanavote kapotos silkės, humuso? Girdėjote, kad kugelis – žydiškas patiekalas ir kepamas ne tik iš bulvių? Peršalę gydėtės „žydišku penicilinu“ – vištienos sultiniu? Žydų kulinarinis paveldas itin įdomus, tačiau ir sunkiai aprėpiamas, nes čia – ir istorinis gylis, ir itin plati geografija. 15min tęsia projektą „Susipažinkime“, kuriuo visus metus kviesime daugiau sužinoti apie Lietuvoje gyvenančias tautines mažumas. Vienas iš puikiausių būdų susipažinti – pasikalbėti apie maistą!

Pasak 15min pašnekovės, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vadovės Fainos Kukliansky, Lietuvoje šiuo metu gyvena apie 5 tūkst. žydų. Bendruomenė išsibarsčiusi per įvairius miestus ir tikrai nėra vienalytė – dalis žydų yra religingi, paiso košerinės mitybos principų (apie juos – kiek vėliau), kiti švenčia tik pagrindines religines šventes ir jų proga ruošia tradicinius patiekalus, treti gyvena visiškai sekuliarų gyvenimą. „Būtų neprotinga visus žydus paversti tikinčiais ir galvoti, kad jie valgo tik košerinį maistą. Taip tikrai nėra“, – sako F.Kukliansky.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Faina Kukliansky
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Faina Kukliansky

Ir perimantys įtakas, ir veikiantys kitus

Pašnekovė pasakoja, jog pati namuose ruošia nemažai žydiškų patiekalų, švenčia pagrindines žydų šventes, kita vertus, jos sutuoktinis yra lietuvis, vaikai, anūkai turi savų maisto preferencijų, tad vien tik senaisiais litvakų patiekalais tikrai nesimaitinama.

Skirtinguose regionuose žydai kalbėjo skirtingais dialektais, tad ir maisto tradicijos kiek skyrėsi.

Kaip ir F.Kukliansky, taip ir kitose žydų šeimose, tokie patiekalai dažnai yra šeimos paveldas, susijęs su nostalgija, su tuo, ką kadaise ruošė mamos, močiutės... Tačiau tai, ką žydai seniau gamino viename Lietuvos regione, nebūtinai sutapo su kito regiono patiekalais. Anot pašnekovės, „skirtinguose regionuose žydai kalbėjo skirtingais dialektais, tad ir maisto tradicijos kiek skyrėsi“.

Be to, būtų naivu įsivaizduoti, jog žydai neperimdavo greta gyvenusių tautų gastronominių įtakų. „Ir miestuose, ir miesteliuose žydai ir lietuviai, kitos tautos gyveno greta. Kaip viena šeimininkė galėjo nematyti, ką ruošia jos kaimynė? Aišku, kad buvo nusižiūrima, gaminami panašūs patiekalai“, – pasakoja F.Kukliansky.

Tad gastronominės įtakos cirkuliavo abiem kryptimis – žydai ir perimdavo kitų virtuvių patiekalus, ir patys darė poveikį gyvenantiems šalia. Šis dėsnis galiojo (o ir tebegalioja) visiems regionams – nuo Izraelio, Italijos ar Ispanijos iki Lietuvos, Lenkijos ar JAV.

Taip pat skaitykite multimedijos pasakojimą –Susipažinkite: žydai

Yad Vashem muziejaus nuotr./Vilniaus žydai XX a pradžioje
Yad Vashem muziejaus nuotr./Vilniaus žydai XX a pradžioje

Žydų ir Izraelio virtuvės nėra tapačios

Globaliame pasaulyje, kai visi daug keliaujame, noriai ragaujame, kai daug patiekalų greitai tampa tarptautiniais, gali atsirasti nemažai painiavos bandant įminti nacionalinių patiekalų mįsles. Pavyzdžiui, jei buvote Izraelyje, mėgavotės humusu, pitomis, skanavote ant grilio keptos žuvies ir susidarėte būtent tokį žydų virtuvės įvaizdį, nustebsite Lietuvoje radę tokį žydų virtuvės paveldą, kaip bulviniai blynai, riebus vištienos sultinys ar kapota silkė. Ir viena, ir kita yra žydų virtuvė, tik geografinės platumos skiriasi, tad ir ingredientai, tradicijos skiriasi.

123RF.com nuotr./Humusas – vienas populiariausių užkandžių Izraelyje
123RF.com nuotr./Humusas – vienas populiariausių užkandžių Izraelyje

Galima sakyti, kad litvakai savo patiekalus gamino ir gamina namuose.

„Norint suprasti žydišką virtuvę, reikia suvokti, kad patys žydai yra labai skirtingi, – sako F.Kukliansky. – Izraelio virtuvės ir žydų virtuvės tapatinti tikrai negalima. Izraelio virtuvė turi daug savos specifikos – ten kitas klimatas, daug žuvies, pačiu švariausiu būdu – ant grilio – keptos mėsos, šviežių daržovių, ten labai mėgstami įvairūs kepiniai, jie nuo pat ryto pardavinėjami gausybėje kepyklėlių. Akivaizdu, kad Izraelyje daug Viduržemio jūros regiono, arabų kultūros įtakų. Pagaliau ten daug valgoma kavinėse, restoranuose, o pas mus tos valgymo ne namie kultūros seniau visai nebuvo, o ir šiais laikais ji tebėra silpna. Galima sakyti, kad litvakai savo patiekalus gamino ir gamina namuose.“

Kokie patiekalai „ant bangos“?

Ar galima teigti, jog žydiški patiekalai pastaraisiais metais sulaukia išskirtinio dėmesio, tapo itin madingi? F.Kukliansky teigia, jog ji nesutiktų su tokia mintimi, jei kalbame apie globalų pasaulį, tačiau Lietuvoje pastaraisiais metais susidomėjimas žydiškais patiekalais išaugo. Tai susiję ir pačios žydų bendruomenės projektais, pavyzdžiui, Vilniuje „Beigelių krautuvėle“, ir su lietuvių smalsumu.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Beigelių krautuvėlė Vilniuje
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Beigelių krautuvėlė Vilniuje

Tai, kad žydų virtuvės patiekalai Lietuvoje pastaraisiais metais tikrai sulaukia didelio dėmesio, patvirtina ir kitas pašnekovas, jau ketverius metus V.Šopeno gatvėje veikiančios „Joffės duoninės“ savininkas Anatolijus Joffė. Kaip jis pats juokauja, „kai manęs paklausia pavardės, klausimo apie tautybę jau nebeišgirstu“. Ilgus metus ir samdomus darbus dirbusiam, ir nuosavą verslą turėjusiam vyrui mintis atidaryti duoninę šovė išėjus į pensiją.

Jo įkurtoje kavinėje galima įsigyti įvairių kepinių – nuo duonos iki pyragų ar varškės skarelių, o pastaruoju metu stiprinamas ir žydiškų patiekalų asortimentas. Tiesa, „Joffės duoninėje“, panašiai kaip „Beigelių krautuvėje“ galima rasti litvakiškų ir izraelietiškų patiekalų miksą. A.Joffė nė neslepia, kad taikomasi prie to, kas labiausiai domina pirkėjus, o tai humusas, falafeliai, šakšuka (taigi, Izraelis), taip pat beigeliai, chalos, ateityje ketinama ruošti ir vištienos paštetą, galbūt ir kapotą silkę. „Pas mus užsuka ir žydų – ir vietinių, o iki karantino, ir turistų, tačiau vis tik sakyčiau, kad žydiški patiekalai labiau domina lietuvius“, – tvirtina A.Joffė.

Tačiau iš kavinių grįžkime į namų virtuvę prie litvakiškų patiekalų.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Ruošiama šakšuka
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Ruošiama šakšuka

Gamino iš vietinių ingredientų

Kokias svarbiausias litvakiškos virtuvės charakteristikas įvardintų F.Kukliansky? Jos įspūdžiu, tradicinis Lietuvos žydų maistas yra gana sunkus, lygiai taip pat, kaip lietuviškas. „Sakyčiau, litvakų virtuvė yra ir gana paprasta. Tai juk bulvės, vištiena, silkė, kepenėlės, fermentuotos daržovės… Turime kalbėti ir apie sezoniškumą – gaminta iš to, ko tuo metu yra. Pagaliau, čia ne Izraelis – Lietuvoje apie pusę metų šalta, tad maistu visada tekdavo ir sotintis, ir šildytis“, – sako ji.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Žydiški patiekalai renginyje Vilniaus sinagogoje
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Žydiški patiekalai renginyje Vilniaus sinagogoje

Anot F.Kukliansky, senais laikais Lietuvos žydų šeimos būdavo gausios, tekdavo išmaitinti daug vaikų, leisti juos visus į mokslus, nes išsilavinimas visais laikais itin vertintas, tad maitintasi kukliai, taupiai kuo išradingiau panaudojant įvairius produktus, taip pat ir subproduktus – tarkime, višta būdavo suvartojama nuo kaklelio iki kepenėlių, niekas nebūdavo švaistoma.

Mitas, jog visi žydai buvo turtingi, – miesteliuose buvo daug žydų amatininkų, jie tikrai gyveno neištaigingai.

„Iki Antrojo pasaulinio karo litvakų bendruomenę sudarė skirtingi socialiniai sluoksniai – lygiai taip pat, kaip ir lietuvių. Mitas, jog visi žydai buvo turtingi, – miesteliuose buvo daug žydų amatininkų, jie tikrai gyveno neištaigingai. Tačiau kas žydams bendra – tai kiekvienuose namuose buvęs valgymo kampas, tradicija bent jau penktadienį, šabo vakarienei susėsti visai šeimai, kelioms kartoms prie vieno stalo“, – pasakoja F.Kukliansky.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Faina Kukliansky
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Faina Kukliansky

Anot jos, savo patiekalais žydai iš skirtingų pasaulio kampelių skiriasi, bet tradicija visiems susėti prie bendro stalo, vyresniems žmonėms suteikiant geriausias vietas, visiems bendraujant, yra tai, kas žydus vienija visose šalyse. Štai ir Vilniuje esančioje choralinėje sinagogoje penktadienį po pamaldų bendruomenės nariai sėda prie bendro ilgo stalo, prie jo valgoma ir bendraujama, pasakoja pašnekovė.

Išskirtinumas – saldumo ir rūgštumo derinys

Kokius tradicinius litvakų patiekalus Lietuvos žydai teberuošia šiomis dienomis? Anot F.Kukliansky, patiekalų visai nemažai: tai ir kapota silkė, kapotos kepenėlės, o vienas populiariausių patiekalų yra „gefiltefiš“ – tai gali būti ir įdaryta žuvis, dažniausiai karpis ar lydeka, ir maltos žuvies kukuliai, kuriems, be minėtųjų žuvų, kartais naudojama ir menkės filė.

Tiesa, šis patiekalas visais laikais ruoštas ne tik Lietuvos žydų – jis paplitęs plačiai. Litvakiškai „gefiltefiš“ būdinga tai, kad patiekalas skaninamas druska ir pipirais, kitur šis patiekalas gali būti net švelniai salsvas.

123RF.com nuotr./„Gefiltefiš“ – tai ir įdaryta žuvis, ir žuvies kukuliai
123RF.com nuotr./„Gefiltefiš“ – tai ir įdaryta žuvis, ir žuvies kukuliai

Įdomu, jog saldumo ir rūgštumo derinį, F.Kukliansky mini ir kaip vieną iš pagrindinių litvakiškų patiekalų bruožų. Tarkime, ji pasakoja pati neretai ruošianti valgį, kuriame derinama jautiena, bulvės, slyvos ir medus arba sirupas – išeina saldžiarūgštis, labai gražiai atrodantis patiekalas.

„Toji pati kapota silkė pagal litvakišką receptą pagardinama trupučiu acto ir cukraus, – pasakoja ji ir tęsia patiekalų sąrašą. – Žinoma, visi girdėjo ir apie vištienos buljoną – „žydišką peniciliną“. Jis verdamas iš naminės vištos arba patarškos, dedama daug daržovių, žolių. Paprastai patiekiamas su mėsos kukuliukais ar tiesiog patrupinama macų. Akivaizdu, kad ir labai skanu, ir kaloringa“, – šypsosi pašnekovė.

123RF.com nuotr./Žydiška vištienos sriuba su kukuliais
123RF.com nuotr./Žydiška vištienos sriuba su kukuliais

Kam priklauso bulviniai blynai ir kugelis?

F.Kukliansky primena, jog žydai nuo senų laikų kepdavo bulvinius blynus, latkes, jų receptas toks pat, pagal kokį blynai kepami ir lietuvių namuose. Tik kepama ne ant kiaulės, bet ant ančių ar žąsų taukų – kiaulienos žydai nevartoja. „Mano mama kilusi iš Žemaitijos, ten žydai šiuos blynus valgė su cukrumi, o tėvas iš Dzūkijos, Veisiejų, ten tie patys blynai valgyti su uogiene. O mano vyras lietuvis net nesupranta, kaip tuos blynus galima valgyti su kuo nors saldžiu, jam – tik su grietine!“ – tų pačių blynų gardinimo niuansus atskleidžia F.Kukliansky.

Vida Press nuotr./Bulviniai blynai
Vida Press nuotr./Bulviniai blynai

Nuostata nešvaistyti jokių produktų, kurie tik galėtų būti panaudoti gaminant maistą, žydų virtuvėje gyva ir iki šių laikų. A.Joffė prisimena, jog jo lietuvė mama pagal vyro žydo receptą ruošdavo įdarytus vištos kakliukus. Lygiai tą patį patiekalą mini ir F.Kukliansky. „Reikia nuimti nuo vištos kakliuko odelę – lieka tik kaulas. Tuomet pakepinti vištos taukai sumaišomi su miltais, šiuo mišiniu kakliukas įdaromas, užsiuvamas ir dedamas į sriubą, galima kepti suvyniojus į foliją, galima dėti į mano jau minėtą jautienos, bulvių ir slyvų troškinį“, – pasakoja Lietuvos žydų bendruomenės vadovė.

Nenustebkite kokios nors žydų patiekalų kavinės meniu pamatę makaronų ar ryžių kugelį.

Lietuvių virtuvėje gausu bulvinių patiekalų, iki šiol jais išbandome turistų skrandžius, tačiau ne visi žino, jog, tarkime, toks patiekalas, kaip kugelis, egzistuoja ir žydų virtuvėje. Tiesa, mes kugeliu vadiname tarkuotų bulvių plokštainį, o žydams kugelis yra tiesiog apkepas. „Nenustebkite kokios nors žydų patiekalų kavinės meniu pamatę makaronų ar ryžių kugelį“, – patikslina F.Kukliansky.

123RF.com nuotr./Desertinis kugelis iš makaronų
123RF.com nuotr./Desertinis kugelis iš makaronų

Per šimtmečius keliavę beigeliai

Daugelis bent viena ausimi yra girdėję, jog visame pasaulyje išpopuliarėję beigeliai yra išeiviai iš litvakų virtuvės. Įsitvirtinę net Niujorke ir apsukę ratą, jie grįžo ir į Lietuvą – dabar tai madingas užkandis, tiekiamas ne vienoje kavinėje. Kaip yra pasakojęs gastronomijos istorijos tyrinėtojas prof. Rimvydas Laužikas, kepiniai, savo gamybos būdu panašūs į beigelius, mūsų regione minėti dar XIV a., o Lietuvos ir Lenkijos žydų ankstyvaisiais moderniaisiais laikais jie tapo populiariu mugių ir prekymečių atributu, lauktuve, parvežama vaikams. Šie stori, minkšti, o ne trapūs didriestainiai būdingi ir svarbiausiai Vilniaus – Šv. Kazimiero mugei.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Litvakiški beigeliai
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Litvakiški beigeliai

Litvakiški beigeliai prieš juos kepant yra labai trumpai apverdami, todėl jie turi traškią plutelę, ir minkštą, švelniai guminį vidų. O štai, tarkime, Izraelyje tradiciniai beigeliai yra kitokie – žymiai didesni, tačiau ploni, traškesni. Ir litvakiškų, ir izraelietiškų beigelių galima ragauti „Beigelių krautuvėlėje“.

Ir vienokie, ir kitokie beigeliai paprastai pjaunami horizontaliai ir skaninami įvairiais įdarais, užtepėlėmis – žuvies, daržovių, ir saldžiais priedais.

Receptai
Receptas: Naminiai beigeliai
5 asmenims
Pagaminsite per 2 val.
3.5 / 28
Kaip gaminti

1. Dubenyje sumaišykite 300 ml šilto vandens su druska, cukrumi, aliejumi ir sausomis mielėmis.

2. Tešlos minkymui į paruoštą skystąją tešlos dalį suberkite miltus. Tešlą labai gerai išminkykite, kad nebeliptų prie rankų. Minkyti reikėtų apie 10 minučių, kol tešla taps elastinga bei blizgi. Tešlą palikite šiltai valandai pakilti.

3. Pakilusią tešlą padalinkite į dešimt lygių dalių, iš kurių formuokite apvalias bandeles. Riestainių gaminimui prireiks medinio šaukšto, kurio kitu galu perdurkite bandeles per vidurį ir kiek pasukite aplink savo ašį, kad tešlos viduryje susiformuotų graži skylutė. Medinio šaukšto galiuką kiekvieną kartą, kad neliptų prie tešlos, reikėtų pabarstyti miltais.

4. Užvirinkite pilną didelį puodą vandens. Į jį suberkite sodą ir suleiskite po tris arba keturis riestainius. Riestainiai jame turi laisvai virti. Riestainius trumpai, apie minutę, apvirkite iš abiejų pusių. Apvirtus kiaurasamčiu ištraukite iš vandens ir guldykite ant skardoje patiesto kepimo popieriaus.

5. Prieš kepimą riestainius aptepkite plaktu kiaušiniu ir apibarstykite sezamais, aguonomis.

6. Papuoštus riestainius kepkite įkaitintoje 220 laipsnių orkaitėje apie 15-20 minučių, kol jie gražiai iškeps. Iškepusius ataušinkite ant grotelių.

 

Ingredientai
Miltai: 500.00 g
Cukrus: 2.00 valg. š.
Druska: 2.00 arbat. š.
Mielės: 7.00 g (sausų)
Alyvuogių aliejus: 1.00 valg. š.
Vanduo: 300.00 ml (šilto)
Soda: 1.00 valg. š. (virimui)
Kiaušiniai: 1.00 vnt. (viršui)
Sezamo sėklos: 1.00 valg. š. (viršui)
Aguonos: 1.00 valg. š.
Saulėgrąžos: 1.00 valg. š. (viršui)
Peržiūrėti detalesnę informaciją

Apie košerį modernia kalba: ne suvaržymai, o produktų derinimas

Apie tai, kad religingi žydai laikosi griežtų košerinės mitybos taisyklių, yra girdėję daugelis. Kai kam tai atrodo paslaptingiausia šios gastronominės tradicijos dalis, tačiau išties nieko mistiško čia nėra. Šių laikų terminais kalbant, košerinė mityba pirmiausia susijusi su tam tikru maisto produktų derinimu (o ir pats žodis „košer“ hebrajiškai reiškia „tinkamas“). Kas žydams tinkama ir kas netinkama, apibrėžta Toroje, kašruto įstatymuose, tad šiems priesakams jau per 5 tūkst. metų.

Šiek tiek supaprastintai kalbant, yra išskiriamos 3 produktų grupės: pieno produktai, neutralūs produktai – daržovės, vaisiai, sėklos, grūdai ir žuvys, vadinami parve, ir mėsos produktai. Būtent apie šių grupių produktų derinimą ir sukasi kalba. Pavyzdžiui, joks mėsos patiekalas negali būti ruošiamas su pieno produktais. Tačiau pieną su parve produktais arba parve su mėsa galima derinti.

Žinoma, tam tikrų specifinių taisyklių, apribojimų yra ir kiekvienoje produktų grupėje. Daugiausiai jų susiję su mėsa. Košerinės tradicijos besilaikantys žydai nevartoja maistui užpakalinių gyvūnų galūnių – verdama, kepama ir troškinama tik iš priekinės gyvūno dalies gauta mėsa. Dažniausiai tai paukštiena, kanopiniai gyvuliai ir žvėrys. Be to, košerio taisyklėse numatyta ne tik kaip tinkamai mėsą paruošti, bet ir kaip gyvulys ar paukštis turi būti tinkamai paskerdžiamas. Paprastai tai atlieka specialiai tam įpareigotas žmogus.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Choralinė sinagoga
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Choralinė sinagoga

Pagal košerio apribojimus, žydai taip pat negali valgyti tų rūšių žuvų, kurios neturi pelekų ir žvynų, pavyzdžiui, šamo, eršketo, ungurio. Negalima skanauti ir jūros gėrybių – net ir Izraelyje, kur šių gausu, gyvenantys religingi žydai nevalgo krevečių, midijų, austrių.

Kiek Lietuvoje yra žydų, kurie laikosi košerinės mitybos principų? A.Joffės įspūdžiu, išties nedaug, tačiau F.Kukliansky tvirtina, kad tokių šeimų, kurios šią tradiciją vis dar perduoda iš kartos į kartą, tikrai vis dar yra. Pavyzdžiui, viena tokių yra „Beigelių krautuvėlės“ vyriausiosios kepėjos Rivos Portnajos šeima. Jūsų dėmesiui – šios puikios litvakų maisto žinovės receptas:


Puri mielinė žydiška pynutė (challah)

Pagal šį receptą challah kepamos „Beigelių krautuvėlėje“. Kepinys yra saikingai saldus, tad tiks valgyti ir vienas, ir su įvairiausiais priedais – ir saldžiais, ir „rimtais“.

Ingredientai (1 didelei pynei arba 2 mažesnėms):

  • 200 ml šilto vandens;
  • 15 g šviežių mielių;
  • 500 g miltų;
  • 50 ml bekvapio, neutralaus skonio aliejaus (pvz., tinka kokybiškas saulėgrąžų);
  • 40 g cukraus;
  • 2 kiaušiniai;
  • 0,5 arbat. šaukšt. druskos;
  • aguonų ir/ar sezamo sėklų (viršui apibarstyti).
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Žydiškos mielinės pynės
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Žydiškos mielinės pynės

Gaminimas:

1. Į didelį dubenį berkite miltus ir druską, išmaišykite, o tuomet padarykite duobutę. Į duobutę sutrupinkite mieles, užberkite šaukštelį cukraus ir įpilkite šlaką vandens – sumaišykite šiuos ingredientus iki tirštos košelės, ant viršaus užberkite šiek tiek miltų ir palikite šiltoje vietoje 15 min. – mielės „pabus“ ir pakils kauburėlis.

2. Į dubenį su miltais ir mielėmis supilkite likusį vandenį, suberkite cukrų, paplaktus kiaušinius (dėmesio, maždaug 3–4 šaukštus kiaušinių plakinio atsidėkite pynučių aptepimui), supilkite aliejų. Išmaišykite, o kai bus galima minkyti, pradėkite tą daryti. Minkyti reikia ilgai, bent 10 min. Jei turite elektrinį aparatą su tešlos minkymo antgaliu, kuo puikiausiai galite patikėti šį darbą jam. Tešla turi būti gana minkšta, elastinga, nebelipni.

3. Išminkytą tešlą suvoliokite į rutulį, kiek patepkite aliejumi ir dėkite į dubenį, pridenkite virtuviniu rankšluostėliu bei statykite valandai į šiltą vietą, kad pakiltų – tešla turi maždaug padvigubėti.

4. Pakilusią tešlą darsyk išminkykite. O tada imkitės formuoti „chalą“ – iš šio tešlos kiekio suformuosite vieną didelę arba dvi mažesnes, jūsų valia, – pailgas ar apvalias „chalas“. Paprasčiausias būdas – tiesiog pinti „kasas“ iš trijų gijų, tik nepamirškite gerai sutvirtinti galų.

5. Suformuotą „chalą“ ar „chalas“ dėkite ant didelės skardos, išklotos kepimo popieriumi, vėl pridenkite rankšluostėliu ir dar pusvalandį šiltai pakildykite.

6. Kol tešla kyla, įkaitinkite orkaitę iki 180 °C laipsnių temperatūros (režimas – kaitinimas iš viršaus ir apačios, be ventiliatoriaus).

7. Pakilusias pynutes aptepkite kiaušinio plakiniu (nespauskite, švelniai, jums nereikia, kad duona suzmegtų), o tada pabarstykite sezamo sėklomis ar aguonomis.

8. Dėkite kepti. Vienai didelei „chalai“ prireiks 30–35 min., jei formavote mažas – 25 min. Viršus turi būti gražiai rusvas.

9. Leiskite kiek atvėsti ir skanaukite!


Daugiau projekto „Susipažinkime“ istorijų apie Lietuvos tautines mažumas rasite ČIA.


Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

01:27
01:01
00:53

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie MAISTO rubriką