Sekite 15min Google
Nors šis įvykis negrįžtamai pakeitė jo gyvenimą, vienas dalykas nepasikeitė – Mindaugas ir toliau sportuoja, lankosi sporto klube, baseine, o kitus žmones su negalia ragina pradėti ne nuo didelių tikslų ar reikalavimų sau.
Norėjo būti savarankiškas
Traumą Mindaugas patyrė būdamas 22-ejų, jau savarankiškai gyvenantis jaunas žmogus.
„Šokau, verčiausi treniruotės metu ir nusileidau ant galvos, dėl ko lūžo kaklas“, – trumpai apie lemtingą įvykį pasakoja jis. Kas bus toliau, iš pradžių nebuvo aišku. Nugaros smegenys nebuvo visiškai pažeistos, dalis funkcijų ir refleksų buvo išlikę, tad reikėjo laukti, kol praeis ūmus traumos laikotarpis ir paaiškės, kiek judėjimo funkcijų pavyks susigrąžinti.
Pasak Mindaugo, tuo nežinios metu jis priėmė svarbų sprendimą, nuo kurio prasidėjo naujas jo gyvenimo etapas.
„Man atrodo, apskritai bet kur pirmas žingsnis – pasirinkti gyventi. Tas pirmas žingsnis visada yra pasirinkti, kad tu kažką turi daryti, kad viskas vyksta toliau. Tai yra sąmoningas pasirinkimas: supranti – „gerai, dabar yra taip. Kažko nebegaliu. Bet aš renkuosi gyventi su tuo, kaip dabar yra. Vėliau ateina visi kiti sprendimai“, – sako jis.
Jis neslepia, kad pirmosios dienos po traumos buvo sunkios. „Kankino klausimas: „Kodėl taip nutiko man?“ O paskui pagalvojau, kad iš principo niekas juk nepasikeitė, tiktai aplinkybės. Tai su tomis aplinkybėmis kažkaip vis tiek galiu judėti, galiu daryti tai, kas man patinka.“
Tiesa, kurį laiką po traumos sveikstantis Mindaugas turėjo viltį kada nors vėl vaikščioti – su tokiu tikslu iš ligoninės jis išvyko į reabilitaciją. Vis dėlto dar svarbesniu tikslu jam tapo savarankiškumas:
„Ką aš galiu padaryti, kad galėčiau gyventi savarankiškai? Nesvarbu, ar aš vaikščiosiu, ar nevaikščiosiu. Čia buvo pagrindinis dalykas – kaip aš galėčiau gyventi taip, kaip aš noriu, su tuo, ką aš turiu.“
Užuot laukęs stebuklo, rinkosi gyventi dabar
Stebėdamas savo kūną Mindaugas pamažu suprato, kurios funkcijos atsistato greičiau, o kurių sugrįžimas gali užtrukti metų metus arba apskritai neįvykti. Todėl keitėsi ir prioritetai.
„Supratau, kad, jeigu man pajudinti raumenį, kad jis atliktų kažkokią funkciją, užtruko keletą mėnesių, tai pasiekti didesnių tikslų gali prireikti daug metų. Todėl prioritetu tapo klausimas, kaip tuos eilę metų gyventi aktyviai, dalyvauti ten, kur aš noriu, o ne tikėtis kažkokio stebuklo, kuris gali ir neįvykti“, – pasakoja Mindaugas.
Jis pasakojo, kad po reabilitacijos laukė kitas etapas – išmokti kuo daugiau dalykų atlikti be kitų pagalbos. Persėsti į vežimėlį, apsirengti, nusiprausti, pasirūpinti higiena – tai, kas anksčiau buvo savaime suprantama, teko mokytis iš naujo. „Man savarankiškumas visada buvo svarbus. Nenorėjau, kad mama ar kas kitas, nors ir norintis padėti, viską atliktų. Norėjau galėti vėl pats tvarkyti savo gyvenimą“, – pasakojo vyras.
Pasakodamas apie tą metą jis svarstė, kad daug jo sprendimų ir veiksmų lėmė aplinka, supusi nuo vaikystės. Sportas ir judėjimas visada buvo jo gyvenimo dalis.
„Pirmuosius medalius gavau šešerių ar septynerių metų. Tėvas buvo treneris, todėl mano gyvenime visą laiką buvo judėjimas. Visada kažką lankiau, visą laiką buvau apsuptas judančių žmonių, kurie treniravosi. Pats paskui treniravausi daug“, – pasakoja Mindaugas.
Todėl fizinis pasirengimas, savo kūno stebėjimas ir supratimas, ką jis gali ir ko negali, Mindaugui nebuvo nauji dalykai. Pasikeitė kūno galimybės, tačiau pats įprotis judėti liko.
Nors supranta, kad kai kurių dalykų jis šiandien padaryti negali, tačiau stengiasi sutelkti dėmesį į tai, ką gali. Kreipti dėmesį į tai, kas įmanoma, o ne tai, kas prarasta, tapo jo gyvenimo principu.
„Tas toks „aš galiu viską“, man atrodo, yra didžiulė apgaulė. Vien tai, kad žmogus teoriškai galėtų, nereiškia, kad jis gali. Mūsų visų – tiek žmonių su negalia, tiek kitų – galimybės iš tikrųjų yra žiauriai apribotos pagal mūsų požiūrį, pagal tai, kur mes gyvenam, pagal finansines galimybes, pagal tai, kokie yra įsipareigojimai darbui, mokslui, tėvams, vaikams, sau pačiam“, – svarstė Mindaugas.
Todėl jis nesistengia sau įrodyti, kad gali viską: „Man neveikia kojos. Kad ir kaip aš galiu norėti čia stiprinti raumenis ir kažką daryti, aš jų nesustiprinsiu. Bet yra dalykų, kur galiu tobulėti. Pavyzdžiui, mano dešinės rankos petys labai stiprus nugaros dalis stipresnė. Sustiprinęs šitas kūno dalis, aš sustiprinsiu save – tos stiprios mano kūno dalys gali kompensuoti tas, kurios yra silpnos.“
Pradžia nebūtinai yra sporto klubas
Mindaugas važinėja dviračiu, eina į sporto klubą, baseiną ir sako matantis vis daugiau aktyviai gyvenančių žmonių su negalia. Tačiau kartu pripažįsta – sporto klubai ne visada tinkamai pritaikyti, o žmogui, judančiam vežimėliu, pradėti lankyti sporto klubą vis dar nėra įprastas dalykas.
Pasak vyro, visgi kur kas dažniau riboja ne fiziniai barjerai, bet mes patys. Kartais kliūtis būna ir nežinojimas, kaip pradėti.
„Neseniai man parašė vyras su negalia, kuris norėjo pradėti lankyti baseiną. Dabar kartu važiuojam plaukti, papasakojau jam, kaip ir ką daryti. Jam labai patinka vanduo, todėl yra laimingas galėdamas plaukti. Tačiau baseinas tiks tikrai ne kiekvienam. Reikėtų paieškoti, kas tau konkrečiai patiktų“, – kalbėjo pašnekovas.
Kitas dalykas, į kurį atkreipė dėmesį Mindaugas, per dideli lūkesčiai, kuriuos mes sau keliame: „Man atrodo, čia visiems – ar su negalia, ar be negalios – pradėjus sportuoti reikėtų neužsikelti per didelių lūkesčių. Negalvoti, kad turi būti kažkaip taip, o ne kitaip. Kad jeigu tai yra sportas, tai būtinai reikia žiauriai vargti. Juk jeigu žmogus anksčiau visai nejudėjo, jam gali užtekti minimalaus judėjimo. Be to, svarbu tai daryti ne dėl to, kad reikia. Galbūt užtektų ne eiti į sporto klubą, o susiskambinti su kitu žmogumi, susitikti, pasivaikščioti ir nueiti kažkur kavos. Vien tas važiavimas vežimėliu, išėjimas iš namų, pakvėpavimas grynu oru bus naudingas.“
Svarbiausia pradėti
Mindaugas pats yra gyvenęs šeštame aukšte ir negalėjęs savarankiškai išvažiuoti iš namų, todėl supranta, kad kartais patarimas „tiesiog išeik ir sportuok“ nėra realistiškas. Tačiau ir tokiu atveju jis pataria nenuleisti rankų, o geriau paklausti savęs – „Ką galiu padaryti, kad nors kiek pajudėčiau?“
Jei trūksta žinių ar pasitikėjimo, gali praversti kito žmogaus palaikymas: „Galbūt reikia draugo, kuris padėtų – kartu visad smagiau. Gal tiesiog reikia padrąsinimo, įkvėpimo, gal idėjos kažkokios. Mes socialūs esame sutvėrimai – svarbu nebijoti ieškoti. Man visada galima parašyti. Nesu specialistas, bet tikrai atsakysiu. O jeigu nežinosiu, ką patarti, surasiu, kur nukreipti.“
Judėjimo poveikį fizinei ir psichikos sveikatai patvirtina ne vienas mokslinis tyrimas. Pasak Mindaugo, tai ypač svarbu gyvenant su fizine negalia.
„Sėdint vežimėlyje judesių amplitudė ir taip yra ribota, todėl fizinis aktyvumas svarbus ir dėl kasdienio savarankiškumo. Vis dėlto aš skatinčiau atsisakyti minties, kad sportuoti reikia. Radus tai, kas patinka, atsiras ir noras. O pradėti galima nuo tiek, kiek šiandien leidžia kūnas ir aplinkybės. Ir ne nuo to, ko žmogus negali, o nuo to, ką jis dabar gali“, – svarbiausią žinutę perdavė pašnekovas, savo patirtimi besidalinantis ir asmeninėje „Instagram“ paskyroje https://www.instagram.com/baltuska.art.
