„Lietuviška“ sala Norvegijoje: kaip gyvena čia įsikūrę lietuviai

Jeigu atvyksite į Norvegijai priklausančią Frioja (Frøya) salą, kurioje gyvena vos 5 tūkst. gyventojų – maždaug tiek, kiek jų yra nedideliame Lietuvos miestelyje – nustebsite išgirdę lietuvių kalbą. Tačiau pastaroji čia skamba labai dažnai, mat saloje įsikūrę net per 500 lietuvių. Jau ne vienerius metus čia gyvenančios Živilė Mickūnienė ir Vida Zubaitė-Bekken sutiko pasidalinti savo atvykimo istorija ir gyvenimo Norvegijoje subtilybėmis.

Adaptacija nebuvo lengva

Norvegijoje gyvenanti Živilė Mickūnienė prieš 12 metų atsidūrė situacijoje, kai turėjo rinktis – išardyti šeimą arba palikti Lietuvoje gerai apmokamą buhalterės darbą ir išvykti pas vyrą.

Mat jos sutuoktinis jau keletą metų dirbo Norvegijoje – ten buvo susikūręs perspektyvią darbo vietą ir savo gyvenimą įsivaizdavo ten, o nuotolinis bendravimas šeimą išvargino.

„Nebuvo lengva, nes ši šalis yra visiškai kitokia nei Lietuva. Kitos tradicijos, taisyklės, kitoks maistas. Kalba taip pat nėra lengva, juolab kad Norvegijoje yra labai daug dialektų. Netrukus po atvykimo pradėjome lauktis antro vaiko, tad iš pradžių padėjau vyrui jo versle – tvarkiau dokumentaciją. Turėjau progą susipažinti su įstatymine šalies baze.

Augindama sūnų, taip pat mokiausi kalbos, pasitvirtinau savo aukštojo mokslo diplomą. Kai sūnus pradėjo lankyti darželį, ėmiau ieškotis darbo. Norėjau išeiti į žmones, nes supratau, kad sukdamasis namuose, negyveni toje šalyje.

Taip patekau į komuną. Norvegijoje taip vadinama savivaldybė. Jie turi pareigas, kurias galima pavadinti „karšta bulve“. Tai žmogus, kuris padeda visiems. Po pusantrų metų man pasiūlė pareigas, kurias turiu ir šiandien, – jau 7 metus dirbu vyriausia buhaltere.

Nors pradžia buvo sunki, Norvegijoje darbuotojai labai skatinami mokytis, kelti savo kvalifikaciją, todėl turėjau labai daug įvairių kursų ir mokymų. Taip pat kartą per savaitę savanoriškais pagrindais ateidavo padėti į pensiją išėjęs ankstesnis buhalteris“, – pasakojo Živilė.

Živilė Mickūnienė. Asmeninio albumo nuotr.

Paklausta, kokius didžiausius skirtumus pastebinti tarp norvegų ir lietuvių, moteris pirmiausia įvardino, kad šioje šalyje išmoko laukti.

„Jeigu pagal nustatytą tvarką atsakymą iš valstybinės įstaigos turi gauti per tris mėnesius, anksčiau ir negausi. Lietuvoje mes įpratę viską daryti ir gauti čia ir dabar.

Dar vienas skirtumas, kad niekada negausi jokio negatyvo, žmonės neparodys nepasitenkinimo nei gatvėje, nei parduotuvėje, nei kokioje nors įstaigoje. Norvegai tiesiog neeikvoja savo energijos pykčiui. Yra tokia tvarka, tokios taisyklės ir jie jų laikosi. Jie nuoširdžiai geranoriški“, – teigė pašnekovė.

Šiuo metu jaučiasi Norvegijos dalimi

Friojos saloje, kurioje gyvena Živilės šeima, iš viso yra vos per 5 tūkst. gyventojų. 25 proc. iš jų sudaro užsieniečiai, o lietuviai yra bene didžiausia atvykėlių grupė. Jų čia yra per 500, tad visur girdėti lietuvių kalbą yra gana įprasta, juolab kad dirbančiai savivaldybėje moteriai tenka jiems padėti sprendžiant įvairius klausimus.

Tačiau keli bandymai sukurti lietuvių bendruomenę, deja, baigėsi nesėkme. Galbūt todėl, kad atvykę žmonės, jeigu nusprendžia pasilikti, atsiveža ne tik savo šeimas, bet ir gimines, artimuosius, tad bendravimo jiems netrūksta.

Be to, dauguma jų ir taip kasdien matosi darbe.

„Norvegijoje labai nuostabūs darželiai. Galiu palyginti, nes dukra augo Lietuvoje, o sūnus – čia. Tai vadinamieji lauko darželiai – vaikai lauke ir žaidžia, ir valgo, ir miega. Jie plaukia į kitas salas, žvejoja, užsiima įvairiausiomis veiklomis. Ir auga labai sveiki. Tik gaila, kad sūnus lietuviškai mažai kalba, nes visą dieną bendrauja norvegiškai.

Tačiau tikiuosi, kad jam ateis toks poreikis, su amžiumi vaikai susidomi savo kalba. Kai atvykome į Norvegiją, dukrai buvo 14 metų, tačiau šiandien jos gyvenimas čia. Vaikams Norvegijoje labai didelė popamokinės veiklos pasiūla, daug būrelių. Taigi sąlygos save realizuoti tikrai yra.

Aš pati pasiilgstu Lietuvos. Pasiilgstu žmonių, Kauno, Ąžuolyno, Laisvės alėjos, lapuočių miško rudens spalvų. Myliu Lietuvą ir džiaugiuosi matydama, kaip ji keičiasi, kaip laisvėja žmonės. Tačiau mano gyvenimas dabar čia.

Mes nediskutuojame, kur geriau ar blogiau, tiesiog gyvename čia ir dabar. Visada buvau labai didelė patriotė ir sakydavau, kad iš Lietuvos niekada neišvyksiu, tačiau gyvenimas planus pakoregavo.

Živilė Mickūnienė. Asmeninio albumo nuotr.

Vis dėlto manau, kad išvykusi netapau blogesne lietuve ir mano ryšiai su Lietuva nenutrūko. Kad aš negyvenu Lietuvoje, mažai ką keičia. Aš išlaikiau glaudžius ryšius su giminėmis ir draugais. Išvykusi Norvegijoje iš pradžių gyvenau prasčiau negu tėvynėje, tačiau tuo metu buvo svarbesni kiti dalykai.

Mano manymu, žmogus laisvas pasirinkti ir turi gyventi ten, kur jaučiasi gerai, kur save realizuoja ir mato perspektyvą augimui. Jei esi veiklus, atviras ir geranoriškas, gerbi šalį, kurioje gyveni – visur susikursi sau tinkantį gyvenimą. Todėl palaikau jaunus žmones, kurie išvyksta pamatyti pasaulio, o po to grįžta į Lietuvą ir realizuoja save įvairiose srityse, atradę tose kelionėse savo pašaukimą“, – svarstė Živilė.

Užsieniečių vaikus moko norvegų kalbos

Vida Zubaitė-Bekken Norvegijoje gyvena jau apie 20 metų. Pirmą kartą atvyko būdama jauna – pagal darbo vizą dvejus metus dirbo aukle. Tuo metu susipažino su dabartiniu savo vyru.

Nors pasibaigus vizai ir sugrįžo į Lietuvą, pažintis nenutrūko – jaunuoliai aktyviai susirašinėjo. Galiausiai Vida ryžosi dar kartą vykti į Norvegiją. Tiesa, tuo metu apie vedybas ir nuolatinį gyvenimą svetur Vida negalvojo.

„Pradėjau dirbti žuvų fabrike. Maniau, kad ilgai saloje neužsibūsiu, nes labai norėjau miesto. Tačiau išėjo taip, kad ištekėjau, susilaukiau vaikų ir tikrai niekur nežadu iš čia kraustytis. Man čia patiko. Kai atvykau, buvau viena pirmųjų lietuvių.

Kadangi gyventojų saloje nedaug, apylinkėse vieni kitus pažįsta, tad greitai visi pradėjo su manimi sveikintis, nes iš karto pastebėjo, kad esu atvykėlė, ir žinojo, kad esu iš Lietuvos. Mane tai iš pradžių trikdė, nes aš juk jų nepažinojau.

Darbas nebuvo labai prie širdies, todėl po kurio laiko ryžausi kurti savo veiklą. Kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir į Norvegiją atvyko daugiau lietuvių, į mane dažnai jie kreipdavosi kokios nors pagalbos. Tad pasimokiusi sumaniau atidaryti savo įmonę – į tam tikras darbo vietas surasdavau darbuotojus iš Lietuvos. Parūpindavau jiems gyvenamąją vietą ir pakviesdavau atvykti ir apsižiūrėti, ar jiems čia patinka.

Jeigu viskas tikdavo, lietuviai atsikraustydavo su visa šeima, mat darbdaviai ieškodavo nuolatinių darbuotojų ilgesniam laikui.

Taip pat turėjau ne vieną projektą vietiniu, regioniniu ir nacionaliniu mastu, kurie buvo skirti atvykusių užsieniečių integracijai į Norvegijos visuomenę. Buvau kaip tiltas tarp atvykusių užsieniečių, daugiausia –lietuvių, ir Norvegijos: padėdavome susitvarkyti dokumentus, dalindavomės kultūros patirtimi, pristatydavome šalies sistemą, vaikų apsaugą ir pan. Už šiuos projektus iš vietinės savivaldybės esu gavusi garbės raštą“, – savo pradžią prisiminė Vida.

Vida Zubaitė-Bekken. Asmeninio albumo nuotr.

Netrukus ji pradėjo dirbti ir mokykloje. Ši veikla dabar ir yra jos pagrindinė – užsieniečių vaikus moko norvegų kalbos.

„Per metus jie turi pramokti kalbos, kad galėtų įsilieti į mokslus. Tik atvykę iš pradžių jie lanko tas pamokas, kuriose nereikia daug suprasti norvegiškai, pavyzdžiui, kūno kultūra, dailė, anglų kalba, matematika, muzika, o po pusmečio po truputį pradeda lankyti ir kitų dalykų pamokas.

Ir turiu mokykloje verslo pamokas, kuriose mokoma, kaip įsilieti į darbo rinką – atsidaryti savo įmonę ir pan.“, – aiškino pašnekovė.

Kuo norvegai skiriasi nuo lietuvių

Jos pačios vaikai, augantys tarp norvegų, lietuviškai kalba sunkiai, tačiau ryšį su Lietuva jie jaučia. Kol buvo gyvi seneliai, bendraudavo su jais, žino lietuvių kultūrą, juolab kad Vida yra prisidėjusi prie švenčių, susijusių su Lietuva, organizavimo, netgi užsisakiusi tautinius drabužius sau ir vaikams, kuriuos aktyviai naudoja. Mat Norvegijoje tautiniai drabužiai yra labai svarbūs – žmonės juos dėvi per visas svarbiausias valstybės ir net šeimos šventes – vestuves, krikštynas ir pan.

„Mes Lietuvos tikrai nepamiršome. Tik norisi, kad ir Lietuva mūsų nepamirštų. Šiek tiek skaudu, kad mums Lietuva nesuteikia galimybės turėti dviejų pilietybių. Būtų smagu turėti ir Norvegijos pilietybę, kai pusė gyvenimo prabėgo čia, bet iki šiol turiu lietuvišką pasą, negaliu atsisakyti Lietuvos pilietybės, jaučiu, kad netekčiau didelės savo dalies, savo šaknų.

Kita vertus, lietuviška pilietybė netrukdo man gyventi pilnaverčio gyvenimo Norvegijoje, jokių kliūčių dėl to nepatiriu. Vienintelė kliūtis – negaliu dalyvauti nacionaliniuose ir regioniniuose rinkimuose, nors vietiniu mastu pati jau 12 metų dalyvauju politikoje“, – atviravo moteris.

Tiek metų pragyvenusi Norvegijoje Vida tikina, kad tarp lietuvių ir norvegų daugiau panašumų nei skirtumų – net mūsų tautiniai drabužiai kažkuo panašūs, o savo virtuvėje jie turi į cepelinus panašius bulvinius kukulius.

Senolių kaimuose gaminami sūriai savo skoniu taip pat labai panašūs į lietuviškus.

„Vos atvykusi gavau daug pozityvaus palaikymo iš vietinių gyventojų. Jie labai gerai suprato, kad man nelengva priprasti kitoje šalyje ir priėmė mane labai šiltai. Stebino, kad darbo rinkoje čia nėra Lietuvoje įprastos hierarchijos: kuo aukštesnes pareigas žmogus užima, tuo jis paprastesnis. Be to, prireikus ir turėdamas laiko jis dirba ir paprastus darbus kartu su savo darbininkais, juolab kad visi vadovai neretai būna išaugę nuo žemiausių pareigų.

Prisimenu, kai tik pradėjau dirbti žuvų fabrike, atsisėdau pailsėti. Prisėdo prie manęs kažkoks vyras ir klausia: „Ką savaitgalį veiksi?“. Ką čia veiksi tame kaime, tuomet galvojau. O jis padrąsino: „Jūs, jaunimas, turite gi ką nors sugalvoti“. Pasirodė, kad tai mūsų fabriko vadovas.

Vida Zubaitė-Bekken. Asmeninio albumo nuotr.

Norvegijoje nėra ponų ir ponių, todėl kiekvieną kartą, kai gaunu iš Lietuvos laišką su kreipiniu „ponia Vida“, nusišypsau. Čia visi kreipiasi vardu. Net mane kaip mokytoją vadina tik Vida.

Taip pat iš pradžių stebino, kad norvegai valgo labai daug sumuštinių, o vaikų maitinimo darželiuose ir mokyklose jie netgi galėtų pasimokyti iš mūsų. Norvegijoje šiltas maistas mokykloje gaunamas tik kartą per savaitę, o pas mus vaikai jį valgo kasdien.

Kita vertus, Norvegijoje galiu jaustis saugiau nei Lietuvoje socialinių garantijų atžvilgiu. Jeigu turi darbą, drąsiai gali imti paskolą namui, pirkti mašiną. Nėra baimės, kas su tavimi bus rytoj, ar tu vis dar turėsi darbą, ar galėsi sumokėti mokesčius. Jeigu kas ir nutiks, valstybė tavęs nepaliks bėdoje, padės, kad vėl atsistotum ant kojų. Tačiau ir čia pinigais nelyja. Norvegai lygiai taip pat taupo atostogoms ir didesniems daiktams, skaičiuoja savo įplaukas ir išlaidas“, – pasakojo Vida.

Paklausta, kas šiandien jai yra Lietuva, moteris nedvejodama atsako – Lietuva visada liks jos gimtinė, tai jos šaknys, todėl ir vaikams stengiasi parodyti šalį, iš kurios yra kilusi, perduoti jos kultūrą.

„Lietuvybės niekada neišsižadėjau ir neišsižadėsiu. Gyvenu tarp dviejų namų – kai iš Norvegijos vykstu į Lietuvą, sakau, kad važiuoju namo. Kai palieku Lietuvą, vėl sakau, kad grįžtu namo. Tačiau, manau, su amžiumi šaknys traukia vis labiau. Nesakau, kad grįšiu į Lietuvą, bet gali būti, kad lankysiuosi joje dažniau“, – svarstė pašnekovė.

Beje, jos norvegas vyras, gerbdamas Vidos lietuviškas šaknis, išmoko lietuvių kalbą, o uošviai kasmet vyksta į Lietuvą ir atostogų be Lietuvos jau neįsivaizduoja, nes nuoširdžiai ją pamilo.