Vertėja E.Išganaitytė – apie lietuvių skaitytoją „auklėjusią“ norvegų literatūrą

Eglė Išganaitytė yra vertėja iš norvegų kalbos ir dėstytoja. Ji pirmoji ne kartą fenomenaliu pavadintą Karlą Ovę Knausgårdą pristatė lietuvių skaitytojui. Pasak pašnekovės, šiandien literatūrinė komunikacija tarp Norvegijos ir Lietuvos vyksta itin sklandžiai – vos ne vienu metu gali pasirodyti ir kūrinio originalas, ir vertimas. „Mes turime galimybę susipažinti su pačia naujausia šios šalies literatūra, be to, galime susidaryti gan išsamų vaizdą apie įvairius jos laikotarpius“, – tikino E.Išganaitytė.

Norvegų literatūros populiarumas Lietuvoje neblėsta, tikino ji. „Galbūt tai galima paaiškinti tuo, kad nemažai lietuvių turi ryšių su šia šalimi. Galų gale mes šiek tiek tapatinamės su skandinavais, o jų literatūra mus savotiškai auklėjo.

Kad ir 1995 metais lietuviškai pasirodžiusi Herbjørg Wassmo „Dinos knyga“: jos pagrindinė veikėja gaivališka ir šokiruojanti, skatinanti permąstyti moters vaidmenį šeimoje ir visuomenėje“, – sakė E.Išganaitytė.

„Vis dėlto iš norvegų kalbos daugiausia verčiami vyrai, nors dauguma vertėjų ir skaitytojų – moterys. Manyčiau, kad šią situaciją vertėtų keisti“, – pridūrė vertėja.

Eglė Išganaitytė. Juliaus Kalinsko nuotr.

Viena pirmųjų lietuvių Osle

„Tuo metu, kai baigiau mokyklą, skandinavistikos studijų pas mus dar nebuvo“, – pasakojo E.Išganaitytė.

Pradžioje ji įstojo į vokiečių filologiją, norėjo būti vokiečių kalbos vertėja, tačiau pirmaisiais Nepriklausomybės metais atsirado galimybė išvykti studijuoti į Oslo universitetą Norvegijoje.

„Buvome vieni pirmųjų lietuvių Osle. Tai tikrai įspūdinga patirtis“, – prisimena vertėja.

Grįžusi į Lietuvą ji rado jau įkurtą Skandinavistikos katedrą Vilniaus universitete ir buvo pakviesta ten dėstyti norvegų kalbą.

„Tuo metu pasimatė, kad norvegų filologija yra didžiulė neužpildyta niša, mat sovietmečiu studijuoti skandinavistiką galėjai nebent Rusijos universitetuose, – sakė ji. – Įdomu tai, kad daugelis sovietmečiu norvegų literatūrą vertusių lietuvių norvegų kalbą buvo išmokę savarankiškai, o pagrindinė mokymosi ir darbo priemonė tais laikais buvo dvikalbis žodynas. Tačiau iki šiol kelia susižavėjimą ano meto vertėjų darbai: Danutės Krištopaitės, Leono Petravičiaus ir kitų.“

E.Išganaitytė papasakojo ir apie didžiulius bibliotekų skirtumus anuomet:

„Biblioteka nėra vien knygų skolinimo įstaiga, ji taip pat vykdo ir edukacinę veiklą. Pamenu, kad Osle buvo galima klausytis ir muzikos įrašų, o vėliau buvo įkurta didžiulė Oslo universiteto biblioteka su naujausiomis technologijomis. Tik dabar nieko nebestebina, kad pats gali pasiskolinti, atlikti paiešką, skaitmeninti ir t.t.“

Eglė Išganaitytė – pirmoji iš dešinės, antroji iš dešinės – Ina Pukelytė, tapusi rašytoja. Asmeninio archyvo nuotr.

Išjudinti tabu

Lietuvių skaitytojai gan gerai susipažinę su moderniąja norvegų literatūra, mano E.Išganaitytė:

„Knutas Hamsunas buvo vienas pirmųjų norvegų autorių, ėmusių rašyti apie sudėtingą žmogaus sielos gyvenimą. 1890 metais išleistas jo romanas „Badas“ skaitytoją Lietuvoje pasiekė tarpukario, o vėliau ir sovietiniu laikotarpiu.

Manau, kad ir ankstesnių metų, ir neseni vertimai leidžia visai neblogai susipažinti su norvegų pokario kūryba: Sigurdo Hoelio, Johano Borgeno, Tarjei Vesaaso ir kitų.

Mažiau, žinome apie XX a. septintojo ir aštuntojo dešimtmečių norvegų literatūros tendencijas, kai buvo populiari feministinė ir marksistinė literatūra.

Garsus norvegų rašytojas Dagas Solstadas šį savo kūrybos etapą vėliau įvardijo kaip utopinį. O nuo dešimtojo dešimtmečio susikoncentravo į egzistencinio pobūdžio temas. Ir du jo romanai, išversti į lietuvių kalbą, yra būtent iš šio vėlyvojo laikotarpio.

Be abejo, labiausiai lietuviai susipažinę su XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios norvegų literatūra, ji įvairi ir spalvinga. O apie 2000-uosius ypač išryškėjo autobiografiniai motyvai, autofikcijos žanras, žavintis autentiškumu, padėjęs dar labiau praplėsti tabu ribas visuomenėje.“

Eglė Išganaitytė. Juliaus Kalinsko nuotr.

Apie K.O.Knausgårdą ir skausmingiausią knygą

E.Išganaitytė kaip vertėja debiutavo 1995 metais, išvertusi vienos populiariausių rašytojų Norvegijoje H.Wassmo „Dinos knygą“.

Pasak jos, anuomet laikas taip nespausdavo, tad su tekstu galėjo dirbti ilgėliau, o darbą pasiūlė leidyklos redaktorė, sužinojusi apie studentę, grįžusią po studijų Norvegijoje.

Daugelis vertėjos išverstų knygų tapo itin populiariomis. Anot jos, tai lemia bendras leidyklų, literatūros agentų bei vertėjo darbas.

„Kartais tai užprogramuota iš anksto, mat kai kurios knygos jau laikomos pasauliniais bestseleriais arba yra daug verstos į kitas kalbas.

Tiesa, vieną kitą knygą ir pati esu pasiūliusi leidyklai, tarkime, debiutinį K.O.Knausgårdo romaną „Anapus pasaulio“, kai rašytojas dar buvo mažai kam žinomas. Džiaugiuosi, kad šiandien jis populiarus ir Lietuvoje ir netrukus lietuviškai pasirodys visos šešios „Mano kovos“ knygos“, – sakė E.Išganaitytė.

„Šis autorius yra skausmingai atviras, – K.O.Knausgårdo kūrybą apibūdino vertėja. – Jau savo pirmajame romane jis nebijojo kalbėti temomis, kurios kai kam gali pasirodyti esančios ant ribos. „Anapus pasaulio“ – tai istorija apie meilės ryšį, užsimezgusį tarp jauno mokytojo ir paauglės mergaitės, kas visuomenėje yra uždrausta tema.

Vėlgi, svarbus ne tik temos pasirinkimas, bet ir gilus psichologizmas, būdingas didžiajai daliai šiuolaikinės norvegų literatūros.

Tikiu terapiniu literatūros poveikiu tiek rašančiajam, tiek skaitančiajam, nors dalis rašytojų ir yra linkę tai neigti. Galbūt su tuo susijęs ir apnuoginantis K.O.Knausgårdo atvirumas, kai jis vaizduoja alkoholizmo dugną pasiekusį tėvą, Pero Pettersono romano „Mano likimo broliai“ herojaus išgyvenama kelto katastrofa ar H.Wassmo romanuose vis pasikartojanti skriaudžiamo vaiko tema.

Verčiant kūrinį vertėjui tenka per save perleisti ir emocinį kūrinio krūvį. H.Wassmo romano „Stiklinė pieno“ neverčiau, tik prisidėjau prie jo redagavimo, bet tai, ko gero, viena skausmingiausių mano skaitytų knygų, gal ir todėl, kad yra paremta tikra žmonių prekybos aukų iš Lietuvos istorija.

Taip pat įsiminė darbas prie Torgrimo Eggeno „Dizainerio“ vertimo: tai šmaikšti ir ironiška knyga, tačiau turinti ir kraupokų trilerio elementų, kuriuos gali būti sudėtinga įveikti.“

Karl Ove Knausgaard „Mano kova. Vaikystės sala“. 15min nuotr.

Norvegų knygos lietuviškai

Iki šiol E.Išganaitytė yra išvertusi daugiau nei 20 knygų. 15min pateikia visą sąrašą:

 

H.Wassmo „Dinos knyga“ („Alma littera“, 1995);

J.Gaarder „Sofijos pasaulis: romanas apie filosofijos istoriją“ („Tyto alba“, 1995);

J.Gaarder „Ei! Ar čia yra kas nors?“ („Tyto alba“, 1996);

T.Emblem „Pasaulis 1: pasaulio istorija iki 1850 m.“ („Oslo“, 1996);

H.Wassmo „Laimės sūnus“ („Alma littera“, 1997);

E.Newth „Tiesos ieškojimas: mokslo istorija“ („Tyto alba“, 1998);

H.Wassmo „Karnos kraitis“ („Alma littera“, 1999);

R.N.Grødal „Grobuonis! Romanas apie psichologiją“ („Tyto alba“, 2000);

K.O.Knausgård „Anapus pasaulio“ („Tyto alba“, 2002);

T.H.Eriksen „Akimirkos tironija: greitasis ir lėtasis laikas informacijos amžiuje“ („Tyto alba“, 2004);

H.Wassmo „Septintas susitikimas“ („Alma littera“, 2004);

T.Eggen „Dizaineris“ („Alma littera“, 2005);

J.Gaarder „Cirko direktoriaus duktė“ („Alma littera“, 2007);

P.Petterson „Vogti arklius“ („Tyto alba“, 2008);

K.Hamsun „Misterijos“ („Tyto alba“, 2009);

J.Gaarder „Kortų paslaptis“ („Tyto alba“, 2012);

H.Wassmo „Tos akimirkos“ („Alma Littera“, 2015);

M.Lunde „Bičių istorija“ („Tyto alba“, 2017);

K.Hagerup „Mergaitė, norėjusi išgelbėti knygas“ („Nieko rimto“, 2018);

H.Wassmo „Dinos testamentas“ („Alma littera“, 2019);

A.Sverdrup-Thygeson „Vabzdžių planeta“ („Baltos lankos“, 2019).