Lietuviško futbolo liepto galas

Ši antranka į Europos futbolo čempionatą sudėjo visus taškus ant „i“. Lietuvos futbolo rinktinės negali išgelbėti nei sovietmečiu autoritetą užsitarnavę treneriai (Benjaminas Zelkevičius), nei savi specialistai (Algimantas Liubinskas), nei užsienio genijai (Jose Couseiro), nei ambicingi ir drąsūs naujokai (Raimondas Žutautas). Kas bestovėtų prie rinktinės vairo – rezultatas tas pats: vienas kitas blyksnis ir nenumaldomas slydimas žemyn. Iki pat dugno.

Vidutiniokų šalis

Būtų šventvagiška dėl šių nesėkmių kaltinti rinktinės trenerius ar žaidėjus. Nieko nepadarysi, Lietuva negali užauginti vienuolikos Lionelių Messi. Mes galime užauginti tik vieną kitą Edgarą Jankauską, Marių Stankevičių, Deividą Šemberą ir daug žemesnio nei vidutinio lygio žaidėjų. Bet pikta, kad rinktinei kasmet vis labiau trūksta net vidutinio lygio žaidėjų, futbolininkų, kurie po keliolikos metų treniruočių sugebėtų atlikti daugiau nei vieną tikslų perdavimą ar susistabdytų kamuolį taip, kad jis neatšoktų varžovui. Nė vienas rinktinės treneris per kelias treniruotes žaidėjo to neišmokys. Ir nė vienas futbolininkas per trumpą rinktinės treniruočių stovyklą to neišmoks.

Tokius, iš pirmo žvilgsnio, paprastus dalykus aikštėje gali padaryti tik tie, kurie turi įgimtą talentą arba yra perėję gerai sustyguotą ir profesionaliai veikiančią futbolininkų rengimo sistemą. Lietuvoje talentų trūksta, o jeigu jų atsiranda – žūsta pasibaisėtinoje sistemoje.

Lietuvos futbolo vadovai ir rypauja, kad rinktinėje nėra kam žaisti, treneriai neturi iš ko rinkti komandos. Kas kaltas? Žinoma, valdžia, kuri neduoda pinigų sportui. Atsibodo klausytis. Jeigu federacijos prezidentui Liutaurui Varanavičiui valdžia neduoda pinigų – tegu eina lauk ir pats dalija kreditus. Gal kitam duos.

Jau būtų laikas nustoti braukti ašaras ir pradėti nuosekliai dirbti. Lietuva nepriklausoma jau 20 metų, o jos Futbolo federacija nuveikė tik tiek, kad turėtų persivadinti į antifutbolo federaciją, nes iš sovietmečiu garsaus Lietuvos futbolo liko tik griuvėsiai, kuriuos puikiai iliustruoja apšnerkštas Vilniaus „Žalgirio“ stadionas ir nepastatyto Nacionalinio stadiono griaučiai.

Per 20 metų sugebėta nubraižyti futbolo piramidę: futbolo klubų vaikų, jaunimo, profesionalios komandos, talentų kalvė Nacionalinė futbolo akademija, įvairaus amžiaus jaunimo rinktinės ir nacionalinė rinktinė. Kevalas yra, o kas viduje?

Spekuliantų strategija

Pradėkime nuo viršaus. Rinktinė – šalies futbolo piramidės viršūnė – subyrėjo.

Šalies futbolo stuburu turėję tapti profesionalūs klubai vos dvėsuoja: dauguma finansiškai liesi kaip pigiausia varškė, ne visi net turi kur žaisti. Kiek jie profesionalūs, matėme per šalies futbolo flagmano Panevėžio „Ekrano“ tarptautinį pasirodymą. Geriau jau mums toliau už savo sienų nevažiuoti. Lietuvos futbolo „A“ lygoje žaidžia tik užsienio klubams jau nebereikalingi veteranai, dar nereikalingi jauni vidutiniokai ir prasto lygio legionieriai. Talentingam jaunimui juose vietos nėra: jei kas nors netikėtai žybteli ar bent jau sezoną sužaidžia stabiliai, tuoj pat parduodamas pirmam pasitaikiusiam pirkliui. Nes tokia skurdžių Lietuvos futbolo klubų politika: pigiai pirk ir brangiai parduok. Arba uždirbk iš lažybų kontoros.

„A“ lygoje norintys žaisti klubai privalo augintis pamainą – turėti jaunimo ir vaikų komandas. Bet ten – savos bėdos.

Iš sovietmečiu garsaus Lietuvos futbolo liko tik griuvėsiai, kuriuos puikiai iliustruoja apšnerkštas Vilniaus „Žalgirio“ stadionas ir nepastatyto Nacionalinio stadiono griaučiai.

Ar ta klubų pamaina augs ir tobulės, ar tik šiaip spardys kamuolį, priklauso tik nuo entuziastų trenerių ir vaikų tėvų. Ir klubams, ir valstybei, ir federacijai į tai nusispjaut. Nes nei profesionalūs klubai, nei valstybė, nei federacija nefinansuoja privačių vaikų futbolo klubų, kur viskas ir prasideda, kur vaikai ir išmoksta atlikti daugiau nei vieną tikslų perdavimą ar susistabdyti kamuolį taip, kad jis neatšoktų varžovui. Už viską moka tėvai. Jeigu jie nemokėtų, rinktinėms žaidėjus tikriausiai tektų rinktis ne iš 300, o iš 30 futbolininkų.A, tiesa, dar yra valstybinės sporto mokyklos, bet apie jas gal geriau arba gerai, arba nieko. Leiskime ramiai numirti šiam sovietiniam reliktui.

Žinoma, futbolo federacija paprieštaraus, kad labai remia vaikų futbolą, rengia daugybę turnyrų ir švenčių. Patarčiau federacijai pasidomėti, kaip vyksta tie „turnyrai“, pasižiūrėti, kaip atrodo jų organizatoriai, aikštelės, kuriose vaikai žaidžia. Ypač Vilniuje. Bus nepamirštamas patyrimas, ypač jei pasiimsite alkotesterį.

Federacija taip pat būtinai primins, kad ji Kaune įsteigė Nacionalinę futbolo akademiją, kuri jau sėkmingai ugdo Lietuvos futbolo ateitį ir net eksportuoja žaidėjus į žinomų užsienio klubų jaunimo komandas. Trūksta tik kelių metų ir talentingi jaunuoliai užplūs rinktines. Vargu, nes Lichtenšteinas, Farerai ar Malta yra rimti varžovai ne tik nacionalinei, bet ir įvairaus amžiaus jaunimo rinktinėms.

Akademijoje tikrai sportuoja perspektyvūs vaikai, jiems sudarytos puikios sąlygos, bet jų per mažai, kad Lietuvos futbolas pakiltų iš duobės. Kitas dalykas, kad ten daugiausia patenka tik mažų miestelių vaikai, o Vilniaus, Panevėžio, Klaipėdos, Šiaulių treneriai, turintys daugiausia auklėtinių, vadinasi, ir potencialo, nenori į akademiją atiduoti savo talentų. Nes treniruodami juos, mokydami futbolo abėcėlės, įdeda daug darbo ir širdies, o atidavę vaiką negauna nė cento. Tik ačiū. Kol jie negaus finansinės grąžos, kad ir procentų nuo auklėtinių pasirašytų kontraktų, tol talentų nebus.

Todėl tie vaikai, net ir išėję puikų futbolo pradžiamokslį, vėliau, pasimalę I-osios ir „A“ lygos dirvonuose, praranda meistriškumą arba pigiai parduoti spardo kamuolį antrarūšiuose klubuose.

Štai tokia ta lietuviško futbolo piramidė. Tuščiavidurė. Popierinė. Priėjusi liepto galą.